Šaukštas Karakaso Venesuelos statinėje (foto)
Kai vėliau sutiktiems keliautojams pasakydavome, kad penkias dienas praleidome Karakase, jie pradžioje nesuprasdami nutaisydavo klausiamą žvilgsnį, suprask – „kurių velnių, kas sutrukdė iš karto važiuoti toliau?“. „Semana Santa“, – paaiškindavome. „Aaaa“, – išsprūsdavo užuojautos atodūsis...
Iš tiesų Karakasas jokiuose kelionių giduose neaprašomas kaip puikus miestas, kuriame verta užtrukti bent kelias dienas. O ir iš keliautojų, kurie pabuvojo šiame mieste, neteko girdėti itin teigiamų atsiliepimų. Na o mes per tas penkias dienas, kurias buvome užstrigę Venesuelos sostinėje, pasistengėme šį miestą „prisijaukinti“ ir pabandyti pasiimti iš jo viską, kas geriausia.
Taigi, mūsų krepšelyje: dvi vizos į kaimynines valstybes (Gajaną ir Braziliją – beje, pastarajai vizai taip pat iš dalies turėtume būti dėkingi už ilgesnį užsibuvimą Karakase); skersai išilgai ir išvaikščiotas Karakaso senamiestis; aplankytas Centrinis parkas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, mažai panašus į parką; per didžiausius vargus rastas turizmo informacijos centras (tam prireikė visų navigacinių ir orientacinių abiejų mūsų sugebėjimų); šiek tiek perprasta paini Karakaso liftų sistema; dovanų gautas geras pluoštas atvirukų ir lankstukų apie Venesuelą; apžiūrėtas Venesuelos centrinis universitetas, kuris saugomas UNESCO; pasikėlimas keltu į Avila viršūnę; keli susirasti draugeliai gatvėje, kurioje gyvenome ir ... atrastas lėto keliavimo džiaugsmas. Už paskutinį dalyką labiausiai ir esame dėkingi Karakasui. Bet apie viską iš pradžių...
Pirmieji nuotykiai
Kaip ir daugumos atvykstančiųjų, mūsų pažintis su Karakasu prasidėjo oro uoste. Čia, kaip ir buvo galima tikėtis, pasitiko šūksniai – „taksi“, „hotel“, „cambiar, cambiar“ (paskutinis pasiūlymas – iškeisti užsienio valiutą į vietinę). Užgrūdinti Indijos, į Karakaso oro uoste bandančius prilipti „lipdukus“ tik pažiūrėjome atlaidžiai – ne jiems mus išgąsdinti... ;)
Kita vertus, jau buvome paruošti draugų ir ypač Madride gyvenančio „Hospitality“ klubo nario Danielio, kuris yra kilęs iš Venesuelos, kad šioje šalyje klesti juodoji rinka, todėl keisdami valiutą banke, gausime bene dvigubai mažiau vietinių bolivarų, nei įmanoma gauti juodojoje rinkoje, o tokiu atveju Venesuelos kainos mums pasirodys toli gražu ne draugiškos...
Švieslentė banko skyriuje skelbė – 2,2 bolivaro už vieną dolerį. „Cambiar, cambiar“ vaikinas dosniai pasiūlė tris. Danielius buvo primokęs, kad normalus kursas turėtų siekti apie penkis bolivarus (arba penkis tūkstančius – tiems, kas iš vietinių dar neprirato prie naujos pinigų sistemos, kurioje paprasčiausiai nubraukiami trys nuliai ir tūkstančiai staigiai virsta vienetais).
Taigi, taksi vairuotojui pasisiūlėme sumokėti doleriais ir nepasinaudoję „cambiar, cambiar“ vyrukų paslaugomis, išvykome į Karakaso centrą. Kaip vėliau paaiškėjo, 5 bolivarų už vieną dolerį jau nebesiūlo niekas (doleris ir Afrikoje doleris, bet kai smunka, tai smunka visur). Todėl pakankamai normalus kursas yra, kai už dolerį pasiūlo 3,5 ar 4 bolivarus.
Jau taksi gavome saugumo pamoką ir buvome primokyti nuo pirštų nusimauti žiedus, nusisegti laikrodžius ar bet ką, kas nors kiek blizga. Po to, nemažai važinėdami metro, pastebėjome, kad šių savisaugos reikalavimų laikosi ir vietiniai. Tačiau koks išradingumas atsiskleidžia, kai norisi pasipuošti, bet turi tai padaryti iš pigių žaliavų! Teko prisižiūrėti įvairių pakabukų bei auskarų, pagamintų iš medžio, siūlų, sėklų ar net... sagų. Auskarai iš sagų, siekiantys pečius, atrodė įspūdingai... :)
Įsikūrę gana jaukiame, nors ir ne pačiame saugiausiame Sabana Grande rajonėlyje (plačiau apie „mūsų gatvę“ Valdas jau aprašė dienoraštyje), pirmąsias dvi dienas lakstėme dėl vizų. Mums reikėjo dviejų – Gajanos ir Brazilijos. Jei pirmoji mums „ėjosi“ lengvai, ją mums išdavė per penkiolika minučių besėdint minkštai ant minkštasuolių, tai Brazilijos ambasadoje išgirdome terminą – „penkios darbo dienos“. Kadangi prieš Velykas čia tris dienas niekas nedirba, tai penkios darbo dienos mums būtų reiškę 9 puikias dienas Karakase ar kur nors netoli jo.
Ir nors išsiderėjome, kad Brazilijos vizą mums pagamintų per vieną dieną, ši diena ir buvo esminė, nulėmusi mūsų ilgesnę viešnagę Karakase. Nebuvome numatę, kad Didijį Ketvirtadienį ir Didijį Penktadienį prieš Velykas Venesueloje nedirba niekas, o tai reiškia – ir autobusų vairuotojai… Vadinasi, trečiadienį visi sostinės gyventojai veržte veržiasi kažkur iš miesto, pas gimines, į kaimus, o bilietus nusiperka iš anksto. Nuėjus į vieną autobusų terminalą ir apskambinus dar gal penkis, visur teko išgirsti vieną atsakymą – „ką jūs, bilietų nėra JOKIA KRYPTIMI“...
Atsigavę po lengvo šoko, nusprendėme per tas kelias dienas, kurias teks praleisti šiame mieste, tapti „Karakaso ekspertais“... :)
Betoninis parkas ir liftas, reikalaujantis palypėti
Pirmasis mūsų taikinys – Centrinis miesto parkas. Kaip rašo „Lonely planet“, jame įsikūręs ir turizmo ofisas, tad pagalvojom, kad gauti kokį miesto žemėlapį irgi būtų ne pro šalį.
Taksistui atvežus į vietą, iš pradžių pagalvojome, kad gal jis juokauja, Tai, ką matėme prieš akis, nė iš tolo nepriminė parko. Į abi puses driekėsi eilės betono statinių, sujungtų tuneliais bei praėjimais, o parkuose privalančių būti medžių, atrodė, nė su žiburiu nerasi.
Bet, kad jau taksistas primygtinai kartojo „centrinis parkas“, tai išsirangėme iš jo automobilio ir nuėjome aiškintis, kur mes čia patekome. Pasirodo, tikrai... Parkas. Praeiviai patvirtino... Vėliau net ir augalų šiek tiek radome...
Ką gi, supratome, kad šiame parke akių į žalumą nepaganysime. Tad nusprendėm bent jau turizmo ofisą susirasti, kad jau atvažiavome. Vėliau paaiškėjo, kad turizmo ofisas buvo perkeltas į kitą miesto dalį. Tačiau beieškodami jo centriniame miesto parke, turėjome galimybę išbandyti paslaptingą ir klastingą Karakaso liftų sistemą.
Jei galvojate, kad liftai buvo sukurti tam, kad nereikėtų laipioti laiptais, tikriausiai nebuvote Karakase. Čia didesniuose pastatuose liftų sistema sutvarkyta taip, kad į tam tikrus aukštus liftas kelia tik iš tam tikrų aukštų, todėl norint pasinaudoti liftu, iš pradžių tenka palypėti laiptais. Paaiškinsiu pavyzdžiu. Norite keltis į 35 aukštą? Lipkite į 6-tą, ten esantis liftas jus pamėtės likusius aukštus. Apsigalvojote, norite į 36 aukštą? Tuomet lipkite į 5-ąjį, jums reikalingas liftas išvyksta iš ten. Sakote, kaip žinoti, iš kurio aukšto išvyksta jūsų liftas? Kone kiekvieno aukšto liftų aikštelėje trinasi „lifto eismo reguliuotojas“, galite jo paklausti, jeigu nesusigaudote...
Kita linksmoji dalis laukia, kai jau susirandate jums reikalingą liftą. Tarkime, kad ir sulaukėte, kol jis atvažiavo. Tuomet susipažinsite su kitu svarbiu asmeniu – „lifto mygtukų spaudytoju“. Jis dienų dienas sėdi lifto kabinoje ir jam sustojus spaudžia tuos pačius mygtukus. Tarkime, iš 5-to aukšto liftas kyla į 24, 28, 32, 35 ir 38 aukštus. Tai šią mygtukų kombinaciją “lifto mygtukų spaudytojas” ir spaudo visą dieną… Gal, kad būtų kūrybiškesnis darbas, “lifto mygtukų spaudytojai” kartais susikeičia kabinomis?
Naujas žaidimas – „kairė-dešinė“
Pasivažinėję liftais ir centriniame parke neradę turizmo centro, užsispyrėme ir visgi radome jį už kelių kvartalų. Tai pareikalavo gana nemažų orentacinių sugebėjimų, kadangi teko kelis kartus tikrinti kiekvieno užkalbinto praeivio versiją, ir atitinkamai keisti judėjimo kryptį. Lengviau pasidarė, kai supratome, kad kažkas atsitikę su daugumos Karakaso gyventojų kairės ir dešinės pusės suvokimu.
„Izquierda, izquierda, todo tiempo izquierda“ (visą laiką į kairę), - sako užkalbinta praeivė ir ištisai mostaguoja dešine ranka. „Į dešinę?“ – bandome perklausti jos. „Ne, ne, sakiau, į kairę“, - tvirtina moteris. Ką gi paklausome. Po to paaiškėja, kad mūsų įtarimas nebuvo be pagrindo. Ir taip nuolat, tiek ieškant turizmo centro, tiek centrinio Venesuelos universiteto, tiek kitų „apžiūrėtinų“ objektų.
Kai nustojome klausyti, ką sako mūsų pašnekovų lūpos ir daugiau pradėjome klausyti mostaguojančių rankų, orientuotis Karakase tapo daug lengviau.
Apie turizmo centrą neverta daugiau pasakoti – nebent tik tai, kad išmokėme ten dirbantį jaunimą sakyti „labas“, žemėlapyje parodėme kur ta Lietuva yra ir netikėtai mums patiems gavome didžiausią pluoštą atvirukų bei lankstukų apie Venesuelą. Nei Karakaso, nei Venesuelos žemėlapio jie neturėjo.
Kitas sunkiausiai ieškotas objektas – centrinis Venesuelos universitetas – nusipelno kelių atskirų žodžių. Kelionių gide rašoma, kad šį universitetą projektavo žymiausias Venesuelos architektas Carlos Raul Villanueva. Ne tiek iškalbingas šis faktas, kiek tai, kad universitetas yra saugomas UNESCO. Prisiminę šios institucijos saugomą Vilniaus senamiestį ir Vilniaus universiteto jaukius kiemelius bei išraiškingas aulas, teigiamai nusiteikę leidžiamės įKarakaso universiteto paieškas.
Kiek pažaidę „kairės-dešinės“ žaidimus, randame ir niekaip nesuprantame: nei didžiausias universiteto miestelyje raudonas bibliotekos pastatas, nei humanitarinių mokslų katedra, nei kiti betoniniai universiteto pastatai mūsų neįtikina, kad UNESCO tikrai žinojo, ką nusprendė saugoti.
Kažkas panašaus pasakytina ir apie mūsų kitos dienos Karakase tikslą – kėlimąsi keltuvu į Avila viršūnę. Pusantros valandos eilėje, laukiant kol nusipirksime bilietus, dar dvi valandos laukiant kol įsėsime į vagonėlį (po visos šios atrakcijos jau pažinojome pusės kilometro spinduliu aplink mus laukiančius likimo draugus), 10 minučių kvapą gniaužianti kelionė į viršų (2,1 km).
Ir štai... mūsų kelionės tikslas – kalno viršūne nusidriekusi prekystalių eilė su greitu maistu, ledais ir... gėlių puokštėmis... Bet fotografuoti gana smagu.
Bolivaro garbei – valiutos pavadinimas ir po aikštę kiekviename Venesuelos mieste
Smagiausia vieta Karakase, į kurią nuolat norėjosi grįžti – Simono Bolivaro aikštė. Kaip vėliau pastebėjome, kiekviename Venesuelos mieste ar mažiausiame kaimuke privalo būti Bolivaro aikštė.
Bolivaras nusipelnė visai Pietų Amerikai tuo, kad sukėlė daugelį tautų kovai už nepriklausomybę ir buvo nenuilstamas šių kovų lyderis, kol iš ispanų kolonizacijos išsilaisvino tiek Venesuela, tiek Kolumbija, tiek daugelis kitų šalių.
Todėl ne veltui jam visoje Venesueloje (žiūrėsime, kaip kitose šalyse) skiriamos gražiausios aikštės, statomi paminklai, o prie jų moksleiviai kartkartėmis atžygiuoja atnešti gėlių.
Bolivarą venesueliečiai labai gerbia, todėl sakoma, kad jam skirtose vietose patartina elgtis itin pagarbiai – nesikeikti, nesispjaudyti, negerti alaus ir panašiai. Mums net nekilo mintis šiuos draudimus laužyti... :)
Tačiau kad ir koks mažai įspūdingas būtų Karakasas, jis mums labai pasitarnavo tuo, kad labai greitai, jau pačioje kelionės pradžioje padėjo mums pereiti iš „trisavaitinio“ keliautojo režimo į visai kitą, „ilgalaikio“ keliautojo režimą. Keliavimą, kai niekur neskubi, visur važinėji metro ir autobusais, o taksi vairuotojai tavęs jau nekalbina, keliavimą, kai gali kasdien eiti į interneto kavinę ir pradedi pažinti jos lankytojus. Kai spėji įsigyti vietinio telefonų tinklo kortelę ir apskambinti visus viešbučius, esančius kitame tavo kelionės punkte (nes dauguma užimti – Velykos). O kavinėje, į kurią kiekvieną vakarą užsuki, tavęs jau klausia: „Lo mismo (to paties)?“. Ir tu linkteli galva – to paties.
Puikus gyvenimas. Ir jis tęsiasi.
Žydrė
