Dvi valandos siaubo urve
Giliausias urvas Venesueloje turi kuo nustebinti jautrią turisto sielą. Pasitelkęs varvančius stalaktitus, naftos paukščių „guačarų“ klyksmą ir pelių šmirinėjimą aplink kojas, urvas meta iššūkį net visko mačiusiems keliautojams.
„Palikit kuprines, eikite į muziejų ir po dvidešimties minučių ateikite prie įėjimo“. Išklausę bilietų pardavėjos instrukcijas tik truktelime pečiais – jeigu jau taip reikia, tebūnie. Muziejus prie Guačaros urvo gana skurdus, bet šiek tiek informacijos suteikia.
Netrukus įsiskverbsime į ilgiausią Venesueloje urvą, kurio ilgis siekia 1,2 kilometro. Būtų dar nieko, tačiau pakeliui dar pabendrausime su guačaromis – naktiniais paukščiais, kurių lietuviško pavadinimo nežinau, o angliškai jie kažkodėl vadinami naftos paukščiais.
Tai nakties gyventojai, šviesųjį paros metą praleidžiantys urve, visiškoje tamsoje. Į lauką jie išskrenda tik pradėjus temti ir iškart puola ragauti įvairių vaisių. Ko nesuvalgo, apie ketvirtą ryto savo navigacinių gebėjimų dėka parsineša ir kremta toliau, likučius palikdami užbaigti pelytėms. Šios, matyt, nebadauja, nes bent jau muziejaus nuotraukose atrodo, lyg būtų statistinio katino dydžio. Dar urve yra krabų, vabalų ir keletas augalėlių.
Tiek gyvūnijos, o visa kita – jau geologų daržas. Kadaise tam paskyriau kiek laiko, todėl džiaugiuosi, galėdamas pasikartoti, kad nuo lubų lašančio vandens paliekamos nuosėdos suformuoja varveklių formos stalaktitus. Vandeniui krapnojant toliau, ant žemės pradeda formuotis atvirkščias stalaktitui darinukas – stalagmitas. Jeigu labai pasiseka, vieną dieną lašeliai juos sujungia į ištisą darinį, vadinamą kolona.
Tiek namų darbų, o dabar eime pamatyti viską savo akimis. Jau pats įėjimas į olą atrodo baugiai – tokia tamsi skylė, kurios viršų paįvairina snarglius primenantys stalaktitai. Gidas atsineša lempą, prijungia mus ir dar keletą vienišių prie kelių studentų grupės ir vedasi vidun.
Pirmieji metrai apgaulingi, nes vis dar pakanka iš įėjimo skylės sklindančios šviesos ir viskas atrodo valdoma. Tačiau greitai ta šviesa baigiasi ir tampa šiek tiek neramu dėl to garsėjančio kranksėjimo viršuje. Gidas perspėja, kad nuo šiol – jokių nuotraukų su blykste, kad nenervintume ir taip pyktelėjusių guačarų. Įdomu, kaip dar fotografuoti beveik aklinoje tamsoje esančius daiktus?
Susitaikome su mintimi, kad guačarų įamžinti nepavyks. Net ir nesinorėtų – panašu, kad mūsų vizitas trikdo jų ramybę, todėl virš galvų vis garsėja kranksėjimas ir visai greta orą kapoja galingi sparnai. Guačaros čia šeimininkai, o mes tik įsibrovėliai, todėl stengiamės bendrauti pašnibždomis ir tyliai džiaugiamės, kad tie paukščiai – vegetarai.
Šiame urve gyvena keli tūkstančiai guačarų, kurių kranksėjimas gali įbauginti ne mažiau už A. Hičkoko „Paukščius“. Įsivaizduokite varnos kranksėjimo, kiaulės kriuksėjimo ir garsiausio girdėto knarkimo mišinį. Tada prisiminkite, kad esate oloje, kur visiškai tamsu (išskyrus gido lemputę, daugiau jokių šviesų), o aplink esantys skliautai visus garsus kelis kartus padidina ir padaro gana smagų stereo. Trumpiau tariant net ir stiprių nervų žmogus tikriausiai nenorėtų čia atsidurti vienas.
Toliau dar įdomiau, nes pakampėmis pradeda šmirinėti baltosios statistinio katino dydžio pelytės. Jos tikriausiai irgi pusaklės arba labai smalsios, nes olos lankytojus pasitinka visai greta jiems nutiesto takelio. Jei esate paskutinis voroje, galite pajusti, kaip nutolus gido nešamai švieselei, „pelytės“ įsidrąsina ir pradeda šmirinėti visai čia pat, už nugaros.
Išduosiu tik tiek, kad nuo šios kelionės vietos guačarų krankimus pradėjo paįvairinti ir merginų klyksmai, o Žydrė paskutinį kartą mano ranką taip tvirtai laikė dar Indijoje, kai Delio traukinių stotyje turėjome progos pabendrauti su vietinėmis žiurkėmis.
Maždaug įpusėjus urvui, siaubai baigiasi – įžengiame į zoną, kur guačaros nebegyvena, tad vėl galima fotografuoti su blykste ir gėrėtis vis įmatresniais požemių varvekliais. Gidas šneka nedaug, bet vis mėgsta ką nors „supošlinti“. Stalaktitai ir ypač kai kurie stalagmitai šiek tiek primena vyriškus falus ir gidas periodiškai jaučia pareigą apie tai informuoti.
Galiausiai venesuelietiško humoro zenitas pasiekiamas, kai mūsų vedlys liepia vienai porai iš mūsų grupės užlipti ant vieno akmens, susikabinti ir judindamas žibintą ant uolos sienos sukuria besimylinčių šešėlių paveikslą. Aplink griaudi juokas, o porelė stipriai sutrinka. Kažkodėl įtariu, kad tai buvo tėvas ir dukra.
Ekskursija jau spėja atsibosti trečią kartą, o urvas vis dar tęsiasi gilyn. Ir tik tada, kai pradedame nebeskirti stalagmitų nuo savo grupės draugų, gidas praneša, kad priėjome urvo galą. Valio! Pora profilaktinių kadrų ir žvilgsnis į laikrodį – lindome į kalną lygiai pusantros valandos. Atgal grįžtame per dvidešimt minučių. Reliatyvu.
Iš olos į gretimą Karipės miestelį, kuriame apsistojome, nusprendžiame grįžti pėsčiomis. Aplink pilna kavamedžių, tolumoje dunkso kalnai, netoliese geltonuoja apelsinmedžiai, o ausyse vis dar skamba urvo šeimininkų guačarų klyksmas.
Ir vis dėlto gerai, kad atsisakėme minties naktį praleisti palapinėje prie to siaubo urvo... :)
Valdas
Nuotraukos Valdo ir Žydrės
