Apie įpročius ir papročius
Fiksuojame tai, kas per pirmąsias savaites viešint Venesueloje strigo atmintin. Pastebėjimai vis dar paviršutiniški, tačiau kai kurias išvadas daryti jau galime. Taigi – šis pasakojimas apie venesuelietiško gyvenimo būdo ypatumus.
Transportas
Turiu nulenkti galvą prieš šitos šalies infrastruktūrą – keliai (bent jau kol kas) tikrai gerai sutvarkyti, šviesoforai veikia, žmonės beveik laikosi taisyklių. Dar neišbandėme oro transporto, bet neišvengiamai teks, jei iš Bolivaro miesto keliausime apžiūrėti Salto Angel krioklių. Mat, nepaisant pačių geriausių kelių, daug vietų Venesueloje išlieka nepasiekiamos sausumos transportu.
Atskiro paminėjimo nusipelno automobiliai. Jei Karakase ar kituose didesniuose miestuose pamatysite daugiau pačių naujausių, vos nuo konvejerio nulipusių „Ford“, „Nissan“, „Dodge“ ir kitų markių automobilių, provincijoje klesti istorinės vertybės.
Vyrams patinka dideli žaisliukai, o Venesueloje jie ypač dideli. Gatvėse pilna trantų, kuriuos galima pamatyti amerikiečių pokario filmuose, tačiau jie vis dar važiuoja ir riaumoja. Tokių automobilių salone lengvai telpa šeši žmonės, tačiau jie sunkiai apsisuka net pakankamai didelėse aikštelėse.
Staigiai paspaudus jų akseleratorių, po kapotu suriaumoja šešių litrų ar dar didesnio darbinio tūrio variklis – kuri laiką riaumoja tuščiai, o paskui staiga parodo savo vis dar neužgęsusią jėgą ir taip trukteli monstrą į priekį, kad akimirką pasijunti kosmonauto kailyje.
Toks iš Amerikos parvežtas ir naujam gyvenimui prikeltas monstras kainuoja apie 8000 litų. Aišku, norint važinėti patikimai, investuoti reikia dar tiek pat ar daugiau, tačiau kai stovi šaligatvyje ir stebi, kaip pro šalį burzgia šios svajonių megamašinos, netikėtai pradedi rimtai galvoti apie tokio žaisliuko įsigjimą ateityje.
Važinėjant po šalį savarankiškai, galėsite išbandyti įvairiausių tipų transportą, nuo jau anksčiau minėtų tarpmiestiniais maršrutais riedančių keleivinių šaldytuvų, iki paprasčiausių pikapų ar taksi automobilių, už visai pakenčiamą kainą vežančių kelis šimtus kilometrų.
Ir nusiteikite nuotykiams. Dažno vairuotojo automobilyje spidometras neveikia, o jei ir veiktų, nebūtų jokios naudos, nes ant spidometro dažnai būna uždėta šeimos nuotrauka ar koks dievuliuko atvaizdas. Nenuostabu – lėkdamas mieste kokiu 130 kilometrų per valandą greičiu tikrai pasijunti arčiau Dievo.
Maistas
Venesueloje neprapuls nei mėsėdis, nei vegetaras. Maistas čia skanus ir mums gana pažįstamas, nes gaminamas iš panašių priemonių, kaip ir Lietuvoje. Vyrauja vištienos kultas. Dažname restorane vos užsisakęs vištienos (pollo), po kelių minučių jau pamatysi ją ant stalo ir bus labai skanu. Taip pat verta paragauti tautinio patiekalo pabejono (jautiena su pupelėmis ir daržovėmis) bei jų nepamirštamų užkandžių empanadų – keptų perlenktų paplotėlių su vištiena, sūriu ar kitokiu įdaru viduje.
Neabejotinai susidursite ir su mažiau mums pažįstamais patiekalais. Štai, kad ir yuka, dažnai pateikiama prie vištienos, kaip garnyras. Kažkiek primena bulvę, bet kartu ir skiriasi. Ragavome tuos didelius baltus kumščius lėkštėje vieną kartą – nepatiko. Kitą kartą jau pradėjo patikti labiau, o dabar visai neblogai ragaujasi. Ilgai galvojome, kas tai yra, kol vėliau su vietinių gyventojų pagalba išsiaiškinome, kad yuka gaminama iš to paties pavadinimo palmių, auginamų specialiai maistui.
Gėrimai
Venesueliečiai šaltį mėgsta ne tik autobusuose. Gėrimai čia tokie šalti, kad kartais tiesiog negali išlaikyti rankose atnešto buteliuko – jis dar būna padengtas ledu, o kartais reikia laukti, kol suledėjusios sultys atitirps ir bus galima jas gerti.
Gaivieji gėrimai gardūs, tik dažnai labai saldūs, kaip ir visi saldumynai bei desertai. Pradedu suprasti, iš kur vietiniai gyventojai traukia tuos kilogramus ant savo liemenų – aplink tiek kalorijų, kad kitaip gyventi būtų sudėtinga.
Stiprūs alkoholiniai gėrimai nėra itin populiarūs (išskyrus romą). Dažname restorane jų paprasčiausiai nėra, todėl daugelis žmonių renkasi alų ar silpnus kokteilius su romu ir daug ledo. Alus čia irgi juokingas – vos kelių laipsnių stiprumo gėralas pardavinėjamas 0,2 litro taros buteliukuose. Sakoma, didesnių nedaro todėl, kad geriant alus neatšiltų.
Maisto ir gėrimų kainos kiek mažesnės, nei Lietuvoje, tačiau stebuklų tikėtis nereikia. Čia ne Indija, kur už penkis litus galima visą kaimą pamaitinti. Atvirkščiai, taupumo sumetimais kartais apsiribojame viena porcija dviem asmenims. Porcijos čia dažniausiai didelės, tad dviem visiškai užtenka, o likusias erdves puikiai užkemša skanūs ir pigūs užkandukai.
Muzika
Cicino svajonių šalis. Jeigu banalioji pop muzika Lietuvoje būtų taip vertinama, kaip venesueliečiai vertina savąją, mūsų baliai, žentai ir kiti lietuviškos pop scenos gyviai gyventų bent keturis kartus geriau. Čia netgi yra televizijos kanalų, kurie kiaurą parą transliuoja vien tik pop muziką.
Vardan smalsumo, pažiūrėjome ilgiau. Visų klipų scenarijus iki infarkto vienodas: turėjau merginą, su ja smagiai gyvenau, visaip glosčiau, tik štai vieną rytą ji išėjo pas kitą – turtingesnį, gražesnį, didesnį. Todėl man dabar labai skauda širdį ir aš dainuoju, meniškai sudrebindamas balsą jautriausiose vietose.
Netgi dainų pavadinimai panašūs: man skauda širdį, meilės istorija, ilgesio daina... Vienas džiaugsmas – lotyniškos muzikos rimtai, netgi pačiame bukiausiame apvalkale, skamba geriau už mums įprastus lietuviškus ar rusiškus. Bent jau kol kas, nes pradedame bijoti, kad toliau gaudami tokias muzikos injekcijas gatvėse, kavinėse, autobusuose ir kitur, greitai pradėsime vaikščioti au ausų kimštukais.
Keistenybės
Kartą važiuodami autobusu aplenkėme pikapą, kurio priekaba buvo pilna romą iš butelio į gerklę kliukinančių ir žvygaujančių vyriokų. Nieko įdomaus, tačiau dėmesį atkreipė kitos mašinos galinį langą puošiantis užrašas: „Adios, Lolu“. Po to vėl pikapas su romo pilnomis gerklėmis ir dar vienas atsisveikinimas su Lolu.
Nusprendžiau, kad chebra išlydi savo draugą į povedybinį gyvenimą ir vyksta to atšvęsti. Tiktai aplenkus pačią pirmąją kolonos mašiną, apkabintą vainikais, supratau, kad tas gyvenimas bus šiek tiek kitoks - pomirtinis (skirtumas tikriausiai nedidelis, bet yra :)).
Norėjau nurašyti tas linksmas laidotuves atsitiktinumui, kol kitame miestelyje istorija nepasikartojo. Iš pradžių pamatėme katafalką su gėlėmis, iškart už jo važiavo bagažinę atsidaręs automobiliukas, galingais subvuferiais drebinantis orą. Grupė žmonių, klausydami iš bagažinės sklindančių lotyniškų ritmų, linksmai plojo ir bandė judėti į taktą, o už jų einantys šeši vyrai... nešė karstą.
Tiesą, pasakius, prie karsto buvo tikras ažiotažas, nes iš plojančios ir besilinksminančios grupelės čia nuolat prieidavo keletas kitų vyrų ir bandydavo pakeisti nešikus, kurie nelabai norėjo užleisti savo vietos. Visiems labai rūpėjo panešti velionį į poilsio vietą.
Keistenybių matėme ir daugiau. Štai, per Didįjį penktadienį pažadino lauke per garsiakalbius sklindantis triukšmas. Pribėgęs prie lango pamačiau, kaip gatvėje apsimetęs Jėzumi sulinkęs vyriokas tempė didelį geltoną plastmasinį kryžių, šalia einanti mergina kažką klykavo per mikrofoną, o pribėgantys vaikai stumdydavo nešiką.
Tai, kas visiškai įprasta čionykščiams, mums vis dar sukelia nuostabą ar susidomėjimą. Todėl stebėsimės ir toliau, bandydami įdomiausius ir dėmesio vertus dalykus fiksuoti būsimuose pasakojimuose, o kol kas rengiamės Trinidado šturmui.
Valdas
