Belgų desantas ir 65 litai už krevetes
Pirmiausiai susipažinome su Marko – belgu, išmaišiusiu jau nemažą Pietų Amerikos žemyno gabalą. Po to atvyko jo sesuo Karoline, kartu su savo drauge Sara, o vėliau prie jų prisijungė ir belgas Jimmy su dar viena drauge Sara. Liko tik įkurti jungtinę belgų – lietuvių koloniją Venesueloje ir paskelbti nepriklausomybę.
Su šia kompanija kartu vykome stebėti delfinų, vėliau skrudinome odą po aštria Karibų saule. Net nenustebome, kai atokiame paplūdimyje prisiartinus dar vienai “backpackerių” porelei paaiškėjo, kad tai irgi belgai. Pradėjome juokauti, kad reikės paplūdimyje įkurti Belgijos – Lietuvos karalystę ir miestams suteikti kitus pavdinimus: Naujasis Vilnius, Naujasis Briuselis…
Išvyka laivu, kaip ir reikėjo tikėtis, nesibaigė vos išlipus į krantą. Kartu patraukėme vakarieniauti, stengdamiesi išnaudoti puikią progą pasidalinti patirtimi. Jimmy su Sara buvo neseniai grįžę iš Gajanos ir Surinamo – mūsų būsimų kelionės taškų, o po savaitės planavo vykti į Trinidadą, kur netrukus žadėjome keliauti ir mes.
Pokalbiui besitęsiant prie “caipirinjos” ir “cuba libre” kokteilių susitarėme, kad kelsimės į Trinidadą kitą savaitę tuo pačiu keltu ir tada kartu ieškosime galimybės išsinuomoti automobilį. Dviese tokia paslauga būtų tiesiog pinigų švaistymas, o štai keturiese – pats tas, todėl džiugiai priėmėme šį pasiūlymą. Trinidadas nedidelis, bet turizmas ten menkai išvystytas, todėl automobiliu keliauti bus ir paprasčiau, ir patogiau.
Kol bendravome su, ko gero, būsimais bendrakeleiviais, kiti belgai isišėlo – pradėjo vaišinti visus kokteiliais, o galiausiai užsakė visiems užkandžių – kelias krevetes su batonu. Gaila, kad šito geraširdiškumo kainą sužinojome tik atnešus sąskaitą. Pamačius, kad šitos jūros gėrybės kainavo daugiau kaip pusšimtį litų, ne vienas stvėrėsi už galvos, o geraširdis Marko puolė teisintis neturėjęs kitos galimybės.
Konfliktukas baigėsi neprasidėjęs – tiesiog nurašėme šias išlaidas vardan smagios pažinties ir jau susirengėme eiti namo, bet čia laukė dar vienas netikėtumas. Tai buvo jau ankstesniame įraše minėtas kokosų medžiotojas senjoras El Mundo, dėl egzotiškos išvaizdos mūsų mielai pravardžiuojamas Bin Ladenu.
Paplūdimio senbuviui mūsų kompanija taip patiko, kad vyriokas netrukus “atkimšo” kelis kokosus ir iš savo krepšio ištraukė gabalą ledo bei romo butelį. Dabar pabandykite įsivaizduoti: dešimta vakaro, vėjas iš jūros į krantą neša bangas ir grobio tykančių žvejų šnabždesius, o čia ant smėlio sėdi belgų, lietuvių ir venesueliečio internacionalas, iš vienkartinių indelių ragaudamas su kokoso pienu sumaišytą ir ledu atskiestą romą.
“Ar galite patikėti, kad esame šalia Karibų jūros ir visa tai vyksta dabar?”, - klausia Marko. Ne, Markai, negalime. Vis dar negalime patikėti ir tik naktiniai skausmai, vos bandant pasijudinti ir sudirginant nudegusią odą primena, kad esame realybėje.
Iki kelto į Trinidadą dar turime kelias dienas. Bandysime išnaudoti šią galimybę labiau patyrinėdami netoliese esančius Venesuelos miestukus, į kuriuos spaudžiant laikui niekada nekiltų mintis nuvykti.
Valdas
