Į svečius pas delfinus
Nuo kranto atsiplėšiame dešimtą ryto, vos sulaukę kiek vėluojančios belgų porelės. Gera komanda valtyje – penki belgai, du venesueliečiai ir mes, pora lietuvių. Daug iš šios pusdienio išvykos laiveliu nesitikime. Jei pavyks, pamatysime kokio delfino nugarą ir po to nuobodžiai kaitinsimės paplūdimyje. Pavyko ir daug geriau, nei tikėjomės.
Po dešimties minučių plaukimo valties variklis pradeda riaumoti lėčiau ir keleiviai ima neramiai žvalgytis aplink. „¡Aqui!”, - šūkteli kapitonas, mosteldamas ranka į kitą pusę. Reakcija per lėta – spėjame pamatyti tik delfino peleko sudrumstą vandenį.
Vos spėjus įsijungti fotoaparatus, pasirodo dar keletas nugarų, o dar vėliau užverda tikras spektaklis. Delfinai žaidžia su valtimi, kurį laiką plaukdami greta jos taip arti, kad regis, galėtum ranka paliesti kelių metrų gylyje saulę atspindinčias jų nugaras. Tada kiek atitolsta ir šoka į viršų.
Tikriausiai tai vienas sunkiausiai nufotografuojamų sutvėrimų. Niekada nežinai, kur jie iššoks, todėl kol pamatai, praeina kelios akimirkos. Pridėkime dar fotoaparato reakcijos laiką ir paaiškės, kodėl dažniausiai nuotraukose matėme tik po šuolio suputojusį vandenį, ar, geriausiu atveju, delfino uodegą.
Po kelių dešimčių nesėkmingų bandymų tiesiog nuspaudžiau nuolatinio fotografavimo mygtuką, nukreipiau objektyvą į vanenį ir atsipalaidavau. O vėliau visai nustojome fotografuoti – delfinų žaidimai ir bendravimas su mumis buvo per daug gražus, kad stebėtume tai per fotoaparatų ekranėlius.
Visa tai truko gal valandą, per kurią pamatėme kelias dešimtis delfinų. Iki šiol išlieka paslaptis, kaip jie sugeba taip sutartinai vienu metu iššokti iš vandens. Kaip jie susikalba? Kelis kartus matėme, kaip sinchroniškai iššoka šeši ir daugiau šių Karibų jūros gyventojų. Kažkokia mistika, priverčianti dar labiau gerbti šiuos mielus gyvūnus.
Valdas
