“Sūrelių nuotykiai“ arba „Velykos paplūdimyje“
Kėlėmės vėlai ir ėjome maudytis į Karibų jūrą, vos už dešimties metrų nuo mūsų viešbučio. Kaitinomės saulėje, valgėme įvairius užkandžius ir stebėjome saulėlydį, gerdami „cuba libre“. Po to paragavome ką tik nuskintų kokosų pieno ir pasivaikščiojome naktine jūros pakrante. Taip atšventėme savo Velykas.
Tai buvo kažkas arti fantastikos ribų, o iki tol buvo penkių valandų kelionė autobusu iš Karakaso į pajurio miestą Puerto la Cruz ir dar viena papildoma valanda trankiame autobusėlyje iki Santa Fe. Galbūt šis pavadinimas jums ir girdėtas, tačiau tikrai ne dėl mūsų aplankyto miestuko.
Tai būtų paprasčiausia purvina venesuelietiška skylė, jei ne pajūris. O pajūris gali pakeisti viską.
Įsikūrimas
Tempiame jau palengvėjusias, bet vis dar sunkias kuprines, žengdami per smėlį ir besikaitinančių poilsiautojų kūnus. Dar spėju pagalvoti, kam jie, turėdami tokią tamsią odą, apskritai kaitinasi po saule, tačiau apsukrus kambarių siūlytojas jau tempia mus apžiūrėti viešbutuko.
Kambarys panašus į šešių kvadratinių metrų skylę, kurioje dar telpa lova ir vonios kambarys. Lubose, tiksliau, stoge, šviečia skylės, bet čia nelyja, o už durų taip viliojančiai groja bangos, kad Žydrei nuderėjus dešimtį bolivarų, sukertame rankomis. Naktis kainuos apie trisdešimt litų, o už lango pasibaigus poilsiautojų dainoms, visą naktį dainuos jūra.
Pirmasis vakaras triukšmingas – Venesueloje dar tęsiasi šventoji savaitė („Semana santa“), kai iki pat Velykų beveik niekas nedirba ir skuba į paplūdimius atsigauti. Būtent dėl šitos savaitės ir strigome Karakase, nes dviems dienoms į priekį autobuso bilietų tiesiog nebuvo galima nusipirkti. „Neturime jokių“, - atsakydavo pardavėjos. Stovėdami paplūdimyje supratome, ką jos turėjo galvoje – tikriausiai visi miestiečiai atvažiavo čia.
„Rytoj, sekmadienį, bus daug ramiau“, - paguodė viešbučio šeimininkė, kuri tuoj pat, tarsi tikra motina, pradėjo mumis rūpintis. Saugokite daiktus, užtrenkite duris, naktimis ilgai nemaklinėkite, nusimaudę jūroje pasitepkite kremu... Ilgai raginti dėl maudynių nereikia – po ilgos kelionės autobusu ir kuprinių tampymo greitai neriame į maudynėms skirtus rūbus ir labas, jūra!
Nuo viešbučio iki pirmosios bangos – keli metrai. Žmonių daug, tačiau ne tiek, kiek geriausiomis vasaros dienomis surenka Palanga. Visi žiūri į du sūrelius, bandančius gauti pirmąjį įdegį. Toks baltas dar niekada nesijaučiau, tad liko tik džiaugtis, kad iki Trinidado ir Tobago, kur gyventojų oda dar tamsesnė, būsime pasigavę bent minimalų įdegį.
Saulė čia leidžiasi, kaip ir visuose arti pusiaujo esančiuose kraštuose – kurį laiką kabo virš horizonto, o paskui tik šmukšt už kalno ir „hasta mañana“. Kurį laiką dar galima stebėti, kaip išradingai vakarieniauja pelikanai. Sklendžia virš vandens, tarsi neturėtų jokių piktų kėslų, ir vos tik saulėlydyje sublizgėjus žuvies nugarai neria žemyn, į vandenį. Po akimirkos jau išlenda sotūs ir laimingi, arba suka dar vieną ratą.
Kai jau ir pelikanai pradeda nebematyti žuvies, siaurame paplūdimio ruoželyje prasideda linksmybės. Triukšmingi vietiniai gyventojai surengia tinklinio varžybas, vėliau peraugančias į estafetę „kas pirmas“.
Vadovaujanti paradui moteris suskirsto chebrą į dvi komandas, ir kiekvienam paskiria apylygį porininką iš priešo komandos. Kiekviena pora gauna numerį. Tada moteris stoja į vidurį su mazgote rankomis ir šaukia kurį nors numerį, tarkime, „el segundo“. Išgirdę savo numerį, priešininkai pasileidžia bėgti link skuduro ir laimi pirmasis jį nutvėręs. Tokie tad maži malonumai.
Velykos
Šventų Velykų dieną paankstina nepaliaujamas šuniuko lojimas gretimame kambaryje. Kažkaip nepikta, nes kitas garsas, kurį girime, yra bangų ošimas. Po kelių minučių jau ir mes tenai, bandome mokytis naujo poilsiavimo būdo – vartymosi paplūdimyje.
Smagumas nenusakomas, tačiau mano odai taip neatrodo ir netrukus dėmesį traukiantys sūreliai tampa skaisčiais burokėliais. Na, gerai, Žydrei sekasi labiau, jos oda kiek tamsesnė, o aš jau galėčiau griebti tomahauką ir plėšti kolonizatoriams skalpus.
Visos Velykos prabėga be didesnių planų ir užmojų. Ilsimės po saule, kai tampa neįtikėtinai karšta, susirandame pavėsį, kuriame fotografuojamės greta lauktuvėms atvežtų lietuviškų dekoratyvinių margučių. Vieną iš jų padovanojame šeimininkei – jai patinka. Tai tarsi mažas atlygis už ryte pamestą arba pavogtą kambario raktą, dėl kurio, saugumo vardan, vėliau teko pakeisti mūsų kambarį.
Po vakarienei sukirstos vištos su bulvytėmis prieš akis vėl saulėlydis su paukščiais, po kojomis vėl bangų drėkinamas smėlis, o ausyse – vėl iš gretimų užeigų skambantys lotyniški ritmai. Lieka tik nugriebti dar porą velniškai nebrangių „cuba libre“ ir sumerkus kojas į smėlį vienas kitam pasakyti – „Su Velykomis!“
Valdas
Foto Valdo ir Žydrės
