Kaip gi be Egipto?

Galbūt Egiptas yra popsas, galbūt pernelyg gerai jau žinomas ir aprašytas lietuvių. Bet visada smagu pažvelgti į keliones kiek kitokiu kampu. Juolab mūsiškė kelionė neapsiribojo vien Hurgada, piramidėmis ir apsipirkimu kokioje nors "jolki palki" parduotuvėje. Pamatėme tikrai daugiau, nuo Aleksandrijos iki Abu Simbelio. Todėl ir aprašymas toks netrumpas :), bet gal sudomins.

Hurgados blizgučiai

Iki šiol daugiausiai keliavęs komandiruočių tikslais (nuo Londono iki Taipėjaus), praėjusiais metais bene pirmą kartą išsiruošiau realioms atostogoms.

Su draugais pasirinkome tą šalį, į kurią visuomet norėjome nuvykti, tačiau tam tikra prasme ir bijojome - Egiptą.

Šiuo metu praktiškai kiekvieno lietuvio tikslas yra savo albume turėti nuotrauką su piramidėmis fone, todėl šalis jau turi nuvalkioto krašto stereotipą.

Ilgai rinkomės kelionių agentūrą. Iš pradžių netgi norėjome keliauti patys sau, tačiau pažįstami atkalbėjo - nesaugu, be to, vis tiek tenka šlietis prie konvojų ir pan. Dabar jau gal ir galvočiau kitaip, bet tada nusprendėme keliauti su "čiken busu" ir pasistengti kiek įmanoma tai priderinti prie savų poreikių.

Taigi pasirinkom vieną iš nedaugelio agentūrų, kurios siūlo intensyvią dviejų savaičių programą nuo Aleksandrijos iki Abu Simbelio. Aišku, kelio pradžia ir pabaiga buvo ten pat, turistiniame blizgutyje Hurgadoje.

"Aurelos" lėktuvėlis, prikimštas pajūrinių turistų, kelias valandas birbia virš puikių kraštovaizdžių ir gana nelengvai prisišvartuoja dykumos oro uoste. Tada ir prasideda...

Pirmas įspūdis - keli šimtai turistų kilometrinėje eilėje prie pasų kontrolės ir arabai, šaukiantys, klykaujantys ir jau aktyviai pardavinėjantys savo suvenyrus, siūlantys taksi paslaugas ir pan.

Gerai, kad mūsų grupės kontrolę perima vietiniai gidai ir padeda greitai surasti bagažą bei gauti vizas, kurios kažkodėl labai primena juokingus pašto ženklus. Po kokios valandos, praleistos laukiant galimybės parodyti savo pasą rėkaujantiems pasieniečiams, išeiname į lauką ir... pritupiame.

Karštis toks, kad net kvapą užima. Gal ir ne pati geriausia mintis buvo keliauti čia balandį, kai prasideda žiaurūs karščiai ir turistai mieliau renkasi kitas vieteles. Bet visų nuotaikos dar pakankamai geros, tikimės greitai aklimatizuotis ir įdomiai praleisti laiką.

Gidas gana suprantamai kalba rusiškai ir netgi šiek tiek lietuviškai. Tai nuteikia visai maloniai. Iš pirmo žvilgsnio įvertinus mūsų kompaniją pranyksta baimė, kad pateksime tarp dėdžių ir tetų, kurių pagrindinis tikslas - praleisti savaitę pliaže kaitinantis.

Mūsų kelionė bus gana aktyvi, todėl ir ją pasirinke žmonės - jauni, aktyvūs ir viskuo besidomintys. Su kompanija tikrai pasisekė, o tai gera naujiena.

Pirmasis taškas - Hurgados viešbutis. Važiuodami jau susipažįstame su ekstremaliaja Egipto vairavimo mokykla: važiuoja kas kur nori, vieni kitiems pypsina, šūkauja ir daro ką tik nori. Manau, tokie vairuotojai ignoruotų visus įmanomus kelio ženklus, gerai kad Egipte jų kaip ir nėra.

Atvykstame į viešbutį ir patarnautojams tenka įtekti pirmąjį bakšišą. Jau žinome iš draugų, kad viena populiariausių valiutų čia yra tušinukai (esame pasirūpinę pakankamu jų kiekiu) ir neklystame - ant lagamino užrašius kambario numerį patarnautojas godžiai griebia tušinuką iš rankų ir paklausia: "Can I take it?". "Į sveikatą", - atsakome ir susižvalgome. Sunku suvokti, kas tokio ypatingo yra paprasčiausiame tušinuke, kad priverčia arabą taip šypsotis, tačiau faktas, kad tai veikia.

Darbuotojai lagaminus atneša į mūsų kambarį, atrakina minibarą ir palinki geros dienos. Čia mes praleisime parą.

Įsikūrę nueiname prie jūros, tiksliau, prie to lopinėlio jūros, kuris yra išskirtas mūsų viešbučiui. Norėdami prasieiti pajūriu greitai atsitrenkiame į betoninę sieną ir svajonės apie romantišką aplinką po truputį pradeda trupėti.

Šitą procesą ypač paspartina amžinųjų statybų vaizdai. Iš pradžių netgi susidaro įspūdis, kad čia nėra visiškai užbaigto pastato. Vėliau suvokiame, kad tai natūralus reiškinys visame Egipte. Bet apie tai vėliau.

Nepaisant kelių nueitų žingsnių jau spėjame gauti kelis pasiūlymus eiti panardyti, gerai praleisti vakarą viešbučio restorane, nusipirkti arbūzą, pasimankštinti...

Ypač juokingai atrodo animatorius. Tai tikriausiai viena kvailiausių profesijų pasaulyje - jam visą dieną reikia vaikščioti po pliažą, šūkauti į mikrofoną visokias nesąmones, kviesti žmones į šokių pamokas, tinklinio varžybas, vesti diskotekas.

Mūsiškis animatorius panašus į klouną, o jo rusų ir anglų kalbos žinios pakelia nuotaiką geram pusvalandžiui. Atsižiūrėję į jį nutariame atsigaivinti ir kavinėje ant vandens užsisakome po bokalą alaus.

Arabai - negerianti tauta (bent jau viešai) ir greitai tai pajuntame. Alus čia kainuoja kaip gerame restorane, nuo 5 iki 15 dolerių. Barmenas paslaugiai siūlo neieškoti kišenėje pinigų ir įtraukia sumą į mūsų kambario sąskaitą.

Atsižiūrėję į jūrą (tikrai velniškai gražu), nusprendžiame išeiti į miestą. Egipte pats vidurdienis, karštis nežmoniškas, todėl ir gatvių pardavėjai apsnūdę, bet vis tiek jie atranda jėgų siūlyti savo blizgučius mums. Esame prisiklausę baisių istorijų apie arabų sukčiavimus, todėl kol kas sąžiningai laikomės ir provokacijoms nepasiduodame.

Greitai suprantu, kad vaikščiojimas čia, švelniai tariant, yra labai neįprastas. Šaligatviu eiti negali, nes jis nuolat užtvertas visokiomis tvorelėmis, prekeivių kioskais, o dažnai jo išvis nėra. Tuo tarpu, vos įžengus į gatvę, už nugaros tuoj išgirsti pypsenimus. Labai sunku priprasti prie to, jog tokiu būdu taksistai kviečia tave pavėžėti ar tiesiog nori atreipti į save dėmesį.

Taip nuolat baidydamiesi praeiname kelias gatves ir karštis padaro savo - nusprendžiame grįžti atgal, pakeliui įsigydami vandens. Pasirodo, čia padarėme klaidą. Viešbutyje apsauginiai gana griežtai mus sustabdo ir paliepia vandenį palikti lauke arba išgerti. Oficiali versija - jie nenori prisiimti atsakomybės, jeigu mes apsinuodysime viešbučio patalpose, nes tada jiems teks mokėti, todėl geriau pirkti gerus ir patikimus maisto produktus pačiame viešbutyje. Tikroji versija - taip daromas paprasčiausias verslas.

Kambaryje griūname į lovas ir siesta kelioms valandoms užlipdo pavargusias akis. Pirmasis įspūdis apie Hurgadą - nešvaru, netvarkinga, nesaugu, tačiau pasakiško grožio gamta atperka viską.

Vakarai Egipte apgaulingi. Saulutė nukrenta greitai ir beveik taip pat greitai atvėsta oras, todėl vakarinis grupės susirinkimas vyksta jau su megztukais.

Gidai mums pasakoja apie "išgyvenimo" dalykus. Pagal egzistuojančią tvarką, vieną parą po lėktuvo nusileidimo užsieniečiai gali pirkti importuoto alkoholio duty free parduotuvėse. Tik vieną parą!

Susižinome kur artimiausia bemuitė ir išklausime dar keletą patarimų - jeigu nenorime nieko prikti, turime ignoruoti bet kokius užkalbinimus. Jeigu nenorime būti išdurti, turime įsidėmėti vietinius pinigus. Jie labai sukti - tiek paundai, tiek šimtosios jų dalys piasteriai yra labai panašūs banknotai. Pats kursas yra patogus, nes vienas litas vertas 10 paundų, tačiau tik neapsižiūrėk, ir tavo kišenėje vietoje 50 litų gražos nugula iš pirmo žvilgsnio beveik identiškas 50 centų banknotas.

Išklausę informacijos ir apie tolimesnius žygius, bėgame keisti dolerių. Daugiau negu įdėmiai apžiūrime banknotus. Šį kartą neišdūrė. Kita stotelė yra bemuitė alkoholio meka. Norime nusipirkti stipresnio gėrimo, nes esame pakankamai prisiklausę apie Egipto maistą. Norint nesusirgti 50 gramų alkoholio po pietų yra būtina norma.

Tvarka duty free kažkokia beprotiška - išsirenki gėrimą, duodi pinigus vienam, kvituką duoda kitas, tada su tuo kvituku eini pas trečią ir tas šaltų nervų bachuriukas pasiėmęs pasą ramiai prikeverzioja ant puslapio su Egipto viza kažkokių nesąmonių. Įtariam, kad mūsų svarbiausiame asmens dokumente ką tik atsirado įrašas apie tai, jog mes beviltiški girtuokliai. Bet šaukštai jau po pietų.

Jaučiuosi stipriai permokėjęs, nes paprasčiausio brendžio butelis kainavo daugiau nei 50 litų. Bet čia netgi derėtis negalima, nebent tik perkant vietinę produkciją. 1:0 arabų naudai.

Iš parduotuvės keliaujame toliau. Arabai vakare visiškai neatpažįstami, šaukia, rėkia, kviečiasi į savo parduotuves palikti autografų svečių knygoje, pakalbėti su jais lietuviškai ir taip toliau. Viskas baigiasi tuo, kad išeini iš parduotuvėlės prigirdytas arbatos ir nusipirkęs visiškai nereikalingų kvepalų ar šventos katės statulėlę.

Žinodami apie tai, kad kurortiniuose miestuose derėtis sunkiau, nes pardavėjai labiau išlepinti, be to, patys dar neturime reikiamų įgūdžių, nieko neperkame. Tuo tarpu kiti grupės žmonės po truputėlį byra po parduotuvėles. Sugrįžę pradeda girtis pirkiniais.

Greitai suvokiame egiptietišką prekybos dėsnį - nesvarbu, kiek tu nusiderėjai, visada atsiras toks žmogus, kuris tą patį daiktą įsigijo pigiau. Todėl netrukus prasideda mūsiškių ginčai. Vieni garsiai džiaugiasi, kiti tyliai pavydi, tačiau užbėgant į priekį galima pastebėti, kad pamačius kainas ir derybų galimybes kituose, mažiau turistų pasiekiamuose miestuose, neviltis apėmė visus Hurgados pirkėjus. Nors... Jeigu turi gerą liežuvį ir gerus dantis, nusiderėsi bet kur. Tik užtruks žiauriai ilgai.

Kolektyvo gretos retėja ir netrukus liekame penkiese. Nusprendžiame išbandyti arabišką virtuvę ir užsukame į gretimą lauko kavinę. Greit paaiškėja, kad maisto čia negausime, tačiau pokyčių krizę išgyvenantys skrandžiai nelabai to ir nori. Užsisakome arbatos ir kaljaną.

Tai yra nerealu. Pagaliau pasijuntame kaip rytietiškoje pasakoje. Sėdėdami ant grubiu audiniu užklotų paralono gabalų ir atsirėmę nugaromis į sieną dalijamės kaljanu, pro tabako dūmus žvelgdami į žvaigždėtą dangų. Net žvaigždės čia atrodo kitaip. Viskas čia kitaip.

Malonus kaljano dūmas ir jo sukeltas svaigulys parlydi mus pro visus blizgučių pardavėjus atgal į viešbutį. Ryte anksti kėlėmės, todėl akys vėl merkiasi ir trumpam aplankę pajūrį išsiskirstome po kambarius.

Nepatikėsit - pro langą girdisi jūros vandens teškenimas. Tai nuostabu ir labaaai migdo...

Kitą rytą Hurgada parodo tikrąjį savo veidą. Pusryčiai neblogi, prie jūros smagu ir karšta, jeigu nekreipsime dėmesio į tuos nesibaigiančius siūlymus ką nors pirkti ar kažkur sudalyvauti.

Arabai yra neralūs pardavėjai. Iš mūsiškių jie jau gavo pakankamai informacijos, pasidalijo tarpusavyje ir dabar atsakant į klausimą "Wer ar jū from?" užtenka pasakyti "Lithuania", kad taptum geriausiu jų draugu. O geriausiam draugui juk taip sunku atsakyti "ne"...

Jausmas toks, kad apie tave jie žino viską. Kada atvykai, ką veikei vakare, su kuo kalbėjai, kur važiuosi vėliau ir kada grįši atgal. Tai stebina, tačiau kartu kuria ir nesaugumo jausmą. Atrodo, kad esi silpnas, bejėgis ir kiaurai permatomas. Paranoja auga valandomis.

Šiandien išvykstame, todėl ilgai kaitintis nėra laiko. Trumpam įšokę į jūrą nusiplauname druskas ir skubame į kambarius, nes tuoj keliausime į Kairą

Paranoja dar labiau išauga, kai pamatome, jog kambaryje kažkas buvo. Iš minibaro išimti mūsų ten sudėti produktai, lovos kiek patvarkytos, tačiau į kambarinės apsilankymą kažkodėl nepanašu. Paklibinu minibaro dureles. Užrakintos.

Netrukus į kambarį atbėga vienas patarnautojas, pasisveikina ir paklausia, ar naudojomės minibaru. Žinoma, ne! Juk kainos kosminės.

Tada jis šaltu veidu atrakina šaldytuvą, apžiūri ir ištraukia vos vos nugertą sulčių buteliuką. "You drink this? You must pay?", - pareiškia gražuolis.

Tada nebeišlaiko ir mano, ir mano draugės nervai. Aprėkiame jį ir apkaltiname apgavyste. Vaikinukas viską supratęs pasiima sultis, užrakina šaldytuvą ir dingsta. Tuoj pat atėjęs kitas liepa susikrauti daiktus į lagaminus. Paklausiame, kur juos nešti. "We'll take this. Just leave your things in the corridor", - pareiškia jis.

Absoliučiai nepasitikiu šita aplinka, todėl išnešęs lagaminus į koridorių palieku atidarytas duris ir vis šnairuoju. Po kelių minučių arabai atvyksta ir juos surenka.

Einame atsiskaityti su viešbučiu laukdami siurprizų, tačiau jų nėra. Sąskaita tokia, kokia ir turi būti. Net tų nelemtų minibaro sulčių neįskaičiavo.

Už lango jau pukši autobusas. Laukia varginanti kelionė į Kairą, todėl dar turime pasirūpinti mineralinio vandens, vadinamo baraka, atsargomis.

Sudie, turistų rezervate, sveikas, tikrasis Egipte! Mes vykstame į 20 milijonų žmonių miestą ir visai nepasiilgsime Hurgados. Juolab, po savaitės pagal programą čia vėl teks grįžti.

Kairo dusulys ir neapykantos šešėliai

Penkių valandų kelionė į Egipto sostinę visai smagi. Burzgia variklis, orą vėsina kondicionierius, gidas pasakoja visokias įdomybes apie arabų gyvenimo papročius, vadybas, skyrybas, žemės įsigijimą, mokymąsi ir darbą...

Jeigu laužyta rusų kalba neapgavo mano ausies, nusipirkti keliasdešimt hektarų smėlio plotą prie Raudonosios jūros kainuoja vos keletą dolerių! Tačiau pirkėjas įsipareigoja toje vietoje įkurti turistų miestelį, todėl tokias investicijas pakelia ne kiekvienas. Nenuostabu, kad pakeliui prie jūros plyti milžiniški smėlio plotai, į kuriuos tik retkarčiais įsiterpa kurortiniai pasakų miesteliai.

Pakeliui sustojame oazėje. Apšnerkštoje parduotuvėje bandau nusipirkti ledų ir vėl esu sužavėtas arabų veiklumo. Mane iš karto aptarnauja gal penki žmonės. Vienam pasakau, ko noriu, tada kitas atidaro šaldytuvą, trečias ištraukia ir atneša man ledus, ketvirtas išrašo kvituką, kuri apmoku jau pas penktą pardavėją. Visi turi darbo, visi patenkinti.

Bevažiuojant pradeda temti ir mes jau įriedame į Kairo priemiesčius. Gidas pasakoja, kad apgyvendins mus viename geriausių miesto viešbučių, tačiau po valandos išlipę iš autobuso suprantame, kad žodis "geras" čia yra labai reliatyvus.

Viešbutis mena šlovingus septyniasdešimtuosius ir apie tai šaukia kiekvienas pastato kampas. Gerai, kad liftai veikia, nes mūsų kambarys septintame aukšte. Užkylame į jį, atsitraukiame kambario užuolaidas ir akimirkai visiems atleidžiame viską.

Prieš mūsų akis vakarinis Kairas su milijonais šviesų, Nilo upės vaga visai po langais ir tolumoje dūksančių Gizos piramidžių šešėliais. Atvirutėse to nepamatysi...

Įsikūrę susitinkame su trimis kelionės draugais ir apsvarstome planą X. Vykdami čia specialiai beveik nepirkome agentūros siūlomų papildomų kelionių, nes puikiai žinojome, kad derantis su vietiniais viską galima įsigyti gerokai pigiau. Be to, esame apsiginklave "Lonely planet'ais" ir norime viską atrasti patys.

Šio vakaro tikslas - Khan al Khalili turgus. Taksisto net nereikia stabdyti, jis pats privažiuoja prie mūsų ir pasiūlo nuvežti iki senosios islamiškosios Kairo dalies

Kelionės vadovė, sužinojusi apie mūsų planus, tam prieštarauja ir tvirtina, jog vieniems keliauti nesaugu. Supratusi, jog neperkalbės, liepia tik jokiu būdu nevykti į senąsias kapines, kuriose gyvena tenykščiai bomžai, galintys perrėžti gerklę tiesiog šiaip sau. Nežinome, kiek tame tiesos, tačiau nelabai ir rūpi. Mūsų planuose kapinių tikrai nėra.

Taksistas firminiu egiptietišku stiliumi nuveža mus į senamiestį. Atsilygindami jam žiauriai permokame ir išlipame priešais nuostabią mečetę. Dabar maldos metas, todėl į vidų traukia būriai vyrų, o paskui juos smalsumo pagauti slenkame ir mes.

Aplinkiniai tuoj apdovanoja mus smalsiais žvilgsniais. Esame pakankamai girdėję apie arabiškus papročius, todėl mūsų apranga pabrėžtinai kukli ir uždara. Tačiau vienam prie šventyklos durų sėdinčiam senoliui kažkas vis tiek neįtinka. Jis sustabdo mus ryžtingu rankos mostu ir parodo į moteris.

Šalia esanti arabė angliškai paaiškina, kas atsitiko. Tiesiog nusileidus saulei, moterims patekti į mečetės vidų negalima. Ką padarysi - paliekame jas saugoti batų, o patys kulniuojame į vidų.

Jausmas čia nerealus. Melsvos šviesos krenta ant transo būsenoje linguojančių maldininkų. Susėdę ant kilimų vienas prieš kitą jie keistai linguoja ir gieda tokią maldą, kuriai pritaikius gerą ritmą, turėtum puikų repo kūrinį.

Gal mano pastebėjimai sarkastiški, tačiau būnant mečetės viduje iš tiesų užvaldė pagarba šiai šaliai ir šiems papročiams. Kiekvienas maldininkas tiksliai žino, ko čia atėjo. Vieni atsisėdę prie kampuose išdėstytų spintelių skaito Koraną, kiti meldžiasi vienumoje, treti dalyvauja mano minėtame ritmingame rituale.

Pažiopsoję ir pafotografavę išeiname laukan. Čia jau visiškai sutemo, tačiau gatvėse gyvenimas verda. Prieš akis mūsų šio vakaro tikslas - vienas iš seniausių ir žinomiausių pasaulyje turgų. Prekybininkai įsikūrę mažose gatvelėse, kuriose klaustrofobija sergantis žmogus turėtų pasijusti nejaukiai.

Čia yra visko, ką Egiptas gali pasiūlyti. Ir jis siūlo. Mums, dar nepatyrusiems derybininkams, pirkimo pradžia yra pats baisiausias momentas. Ypač, kai kitoje barikadų pusėje - puikiausi pasaulyje pardavėjai.

Jiems užtenka tik pagauti į kažkurį daiktą nuslydusį tavo žvilgsnį ir tas daiktas neišvengiamai atsidurs tavo rankose. Vieną kartą taip neatsargiai žvilgtelėjęs į greta stovintį kaljaną staiga pajutau, kaip parduotuvės šeimininkas mane pasigriebė ir kita ranka paėmęs tą kaljaną, nuvedė mane į parduotuvės gilumą.

Draugai trumpam pametė mane iš akių, o tuo tarpu greta esantys pardavėjai pradėjo juos ypač aktyviai vilioti savo prekėmis, kad aš būčiau parduotuvje vienas kiek įmanoma ilgiau. Skaldyk ir valdyk. Pagauk ir parduok.

Nespėjau suprasti, kas vyksta, kai kalkuliatoriaus ekrane jau pamačiau man siūlomą kaljano kainą. "No, no!" atsakiau. Po akimirkos kaina jau buvo mažesnė keliais paundais. Energingai mojuodamas rankomis apsisukau eiti, tačiau mane paslaugiai sulaikė to paties pardavėjo draugas.

Supratau, kad šio nuotykio rezultatas neprognozuojamas ir bandžiau neparodyti to vis stiprėjančio baimės jausmo. Laimei, čia jau atskubėjo mano draugai. Jų tempiamas laukan dar išgirdau, kaip kaljanų pardavėjas keikia mus ir bėgdamas paskui siūlo naują kainą, gal perpus mažesnę už pradinę.

Netrukus išdrąsėjome ir patys. Įsigjom tradicinius rūbus, dar keletą niekniekių, o viršūnę pasiekėme pirkdami kaljaną. Mūsų perkamas pirmas kaljanas taip patiko, kad vienas draugas, išgirdęs kainą neatsargiai leptelėjo savo kainą, kuri buvo per didelė. Esu įsitikinęs, kad dar buvo galima nusiderėti iki šimto litų, tačiau kartelė buvo pakelta per aukštai

Tačiau po to išsirinkome dar vieną kaljaną ir derybos pajudėjo toliau. Po kelių puodelių arbatos, abejų kaljanų išbandymo ir atsarginių detalių sukomplektavimo pagaliau pavyko susitarti dėl daugmaž normalios kainos. Visa tai užtruko gal valandą ir išėję laukan supratome, kad dabar jau belieka grįžti į viešbutį - per vėlu tolimesnėms kelionėms, be to, čia rytoj dar turėsime laiko.

Šį kartą su taksistu dėl kainos susitarėme iš anksto. Jis akivaizdžiai buvo patenkintas, matydamas, kokias emocijas mums sukelia beprotiškas jo važiavimas ir savo senutėlį automobilį taip paspaudė, kad išgyvenome tik per stebuklą.

Įsivaizduokite, ką reiškia lėkti milijoniniame mieste gatvėmis be ženklų ir šviesoforų, kur automobiliai net vidury nakties beveik nejungia žibintų, nuolat signalizuoja, vietoje dviejų juostų važiuoja penkiomis ir žiauriai viršija greitį...

Išlipę dėkojome dievui, o vairuotojas patenkintas pasiėmė 30 paundų ir paklausė "Perfect?" "Yes, it was", - išlemenome.

Tačiau į viešbutį taip lengvai grįžti nepavyko. Išgirdę nacionalinę muziką patraukėme į šoną ir radome nuostabią kavinukę su gyva muzika ir gero kaljano dūmais...

Nauja diena Kaire prasideda pusryčiais, kurie nepalyginamai skurdesni už gautus Hurgadoje. Tuomet grįžę į kambarius greitai susipakuojam, užmetam ant maisto po 50 gramų ir lipam į autobusą. Pirma stotelė - Kairo nacionalinis muziejus.

Visoje šalyje pilna Turizmo policijos, tačiau jie labiau kelia ne saugumo, o baimės jausmą. Vaikšto atvirais užtaisytais ginklais ir neva prižiūri tvarką, tačiau ramybės bent jau man tai nesuteikia. Beje, smagi istorija - pagal turizmo policininkų aprangas galima sužinoti, ar dabar Egipte žiema, ar vasara. Aprangos juodos - žiema, baltos - vasara. Bent jau taip šypsodamasis porina gidas.

Mūsų matomi policininkai dar juodi, reiškia, plius trisdešimt laipsnių dar nėra tai, ką egiptietis galėtų vadinti vasara.

Visur griežta tvarka, prieš įeinant į muziejų esame iškratomi kaip oro uoste. Prieš kelias savaites netoliese įvyko sprogimas, todėl dabar apsauga šalyje sustiprinta.

Prieš įeidami į muziejų susipažįstame su savo nauju gidu egiptologu, kuris lydės mus likusios kelionės metu. Stiprus nusivylimas - jo rusų kalbos žinios tragiškos, o dėl kažkokių idiotiškų šalies įstatymų, angliškai jis mums pasakoti negali, nes turizmo policija pro ausis to nepraleistų. Maža to, mūsų pagrindinis gidas ir kelionės vadovė taip pat negali nieko pasakoti, nes neturi tokios teisės!

Žodžiu, tampame pririšti prie rusiškai beveik nemokančio, tačiau kitaip negalinčio kalbėti gido, kuriam dėl nuolat kartojamos frazės "krasyvij xram", kažkas taikliai sugalvoja pravardę "Krasyvij".

Pirmos dešimt ekskursijos minučių nerealiai išvargina. Sunku spėti apžiūrėti bent pagrindines senovės Egipto kultūros liekanas ir čia pat mintyse rankioti ir dėlioti gido pasakytus žodžius, stengiantis iš jų sudėti rišlų sakinį. Grupė pradeda byrėti, o netrukus ir mes prisišliejame prie kitos grupės, kurios gidas nuo mūsiškio skiriasi kaip diena nuo nakties.

Nuo jo nuolat mėtomų bajerių apie Egipto dievus ir faraonus netrukus kvatoja visa grupė. "Štai čia daiktai iš Tutanchamono kapo. Ypač atkreipkite dėmesį į šią pavėsinę, kurioje jaunasis faraonas laisvalaikiu sėdėdavo, skaitė laikraščius ir naršė po internetą", - net nešypteldamas pasakoja gidas.

Kad ir kaip būtų įdomu, laikas spaudžia. Susitaikome su mintimi, kad visko vis tiek nepamatysime ir bėgam prie svarbiausios vietos - MUMIJŲ! Neseniai perskaičiau kelis į lietuvių kalbą išversto romano apie Ramzį II tomus, todėl labiausiai noriu pamatyti šio vieno protingiausių ir sėkmingiausių Egipto faraonų kūnelį

Deja, nuo sumanymo sustabdo kainos. Mumijų kambarys apmokestintas atskirai ir kainuoja pakankamai brangiai, kad savo planus atidėčiau geresniems laikams. Tenka patenkinti smalsumą apžiūrint sarkofagus.

Visos įdomybės susuka galvą ir kiek apkvaitę iškeliaujame laukan, kur ilgai žioplinėti niekas neleidžia. Visi į autobusą ir pirmyn į Gizą!

Tikrai įzivaizdavau, jog piramidės yra toliau nuo miesto. Iš tiesų jos atrodo visai čia pat, ypač pro viešbučio langą. Ryte iš viso suskaičiavome aštuonias įžiūrimas piramides, gidas vėliau patiksino, kad aplink Kairą jų yra keli šimtai.

Mūsų kelionė prie pirmojo pasaulio stebuklo prasideda iš karto po apsilankymo muziejuje. Tačiau kelionės vadovai aiškiai nujaučia, kad mūsų piniginės dar gana pilnos, todėl pakeliui užsukame į papirusų gamybos institutą.

Nieko ten ypatingo - paprasčiausia parduotuvė, kurioje kelias sekundes pademonstruoja, kaip pradedamas gaminti papirusas, papasakoja, kaip atskirti geros ir blogos kokybės papirusus (geras lankstumas, besikryžiuojanti medžiagos struktūra, tvirtai besilaikantys dažai ir t.t.).

Tada prasideda pirkimas. Vieni renkasi magiškos galios turinčius papirusus, kiti mėgina pasidaryti kartušus su savo vardais. Visa tai gal ir gražu, tačiau pamačius kainas šitame institute instinktyviai patrauki durų link. Negelbsti nei nemokama "Coca-cola", nei siūloma nuolaida - perki du papirusus ir kartušas bus nemokamas.

Galiausiai grįžtame į autobusą ir dabar jau keliaujame tiesiai prie piramidžių. Pakeliui pravažiuojame kelis Kairo rajonus, gąsdinančius savo netvarka ir statybų kokybe. Hurgadoje pajaustas amžinų statybų įvaizdis čia dar sustiprėja.

Beveik kiekviename name prie jau apgyvendintų butų juoduoja tamsios langų skylės. Pasirodo, namai yra tiesiog pastatomi ir butus juose perkantys žmonės po to pabaigia juos įsirengti patys. Tokiu būdu gali būti ir taip, kad pirmieji šeši namo aukštai bus tušti ir skylėti, o nuo septinto aukšto namas jau bus pilnai apgyvendintas.

Jeigu name laisvų butų jau nėra - ne bėda. Tam tikrais atvejais galima pirkti dalį stogo ir ten prisistatyti dar vieną butą. Trumpiau tariant, negali nesistebėti arabų statybos įgūdžiais ir gyvenimu nuolatinėje nebaigtų statybų aikštelėje.

Dar vienas dalykas, kuris iš karto atkreipė dėmesį šioje šalyje, yra baisi netvarka. Toks gyvenimo būdas, kai gali čia pat gatvėje numesti suvalgytos žuvies kaulus, taukuotą popierių ar sprogusią automobilio padangą, gana greitai aplinkui sukuria nuolatinių šiukšlynų vaizdą. Toks jausmas, kad šiukšlės tiesiog metamos per langus, nes dažnai jų kalnai stūkso prie pat gyvenamųjų namų.

O dabar įsivaizduokite, kiek šitaip per metus gali prišiukšlinti vienas žmogus ir padauginkite tą vaizdą iš 22 milijonų. Pridėkite senų automobilių taršą ir nuolatinį išmetamųjų dujų smogą, kurį nuolat jauti, būdamas lauke. Galbūt tai padės geriau įsivaizduoti Kairą.

Ką galima naujo pasakyti apie Egipto piramides, kai jos šviečia vadovėliuose praktiškai jau nuo pirmos klasės? Gal kad tai vienintelis išlikęs pasaulio stebuklas?

Bet kokiu atveju, tai tikrai stebuklas, kurį turi patirti kiekvienas. Gali galvoti apie Gizos piramides kaip apie pasaulinį popso simbolį, bet širdutė vis tiek sudreba, kai įkvepi oro jų papėdėje.

Tuo metu visiškai naujai pajunti jų didybę, atstumus ir proporcijas. Tiek akmenų sutempti į vieną vietą gali tik pakvaišėliai arba genijai. Brangieji, tų laikų chebra tikrai mylėjo savo valdovus!

Sukame ratus apie piramides, retkarčiais bandydami atsiginti nuo turistus terorizuojančių vaikų. Gidas papasakoja įdomų faktą - piramidės yra tik pačių valdovų kapai

Jų žmonos ilsėjosi kur kas kuklesnėse piramidėse, esančiose greta ir panašiose į varganas akmenukų krūveles. Nieko sau požiūris į moteris!

Beje, tik Ramzis II leido sau padaryti išimtį ir vienai iš savo žmonių pastatė atskirą šventyklą Abu Simbelyje, bet apie tai vėliau.

Į vieną iš tokių mažųjų piramidžių įlendame. Gana įdomu, nes tenka keliolika metrų leistis įsrtižu koridoriumi žemyn, kol pasiekiame nedidelę patalpą duobėtu dugnu. Tai ir yra vieno iš faraonų žmonos kapas. Klaustrofobo siaubas.

Keista, tačiau lipti aukštyn daug lengviau, negu leistis. Ir baimės mažiau, ir dangus viršuje matosi, ir kojos kažkaip lengviau dėliojasi. Išvada: pamatyti piramidės vidų verta jau vien dėl to, kad suprastum, jog tai nėra vien akmenys - tai labai gerai apgalvotas architektūros šedevras.

Eidami ratu aplink Cheposo piramidę pamatome ir tikrąjį Jo didenybę Popsą. Arceologai gerai padirbėjo, atkasdami garsųjį Saulės laivą, kuris tikriausiai turėjo padėti Faraonui keliauti į dausas, bet kas leido tą laivą iškelti, pastatyti prie pat piramidės, įkišti į kažkokį pastatą - nesusipratimą ir dar imti pinigus už galimybę ten patekti?

Žodžiu, truputį susinervinam, bet vis tiek įdomu. Apeinam piramidę, pasifotografuojam, po kojomis Kairas, virš galvų - smogas. Gražu.

Autobusas nuveža ir prie kitų piramidžių. Ten jau ne taip įdomu. Be to, į didžiąsias piramides net nelendame. Poryt turėsime progą įlįsti į kitą piramidę, sako, ne mažiau įspūdingą savo vidumi.

Kita stotelė - Sfinksas. Irgi įsivaizdavau jį visai kitoje vietoje, daug arčiau piramidžių, tačiau galvojau, kad šitas katinukas bus gerokai mažesnis. Prie jo daug neužsibūnam - pamatom, "atsižymim" ir keliaujam į kvepalų institutą, nes lauke darosi nepakenčiamai karšta.

Kvepalų institutas, kitaip tariant, kiek prabangesnė tipinė kvepalų parduotuvė (jų Egipte tūkstančiai) įsikūrusi prie pat Sfinkso. Įėjusius mus tuoj pasodina prie bendro stalo, pavaišina karkade (raudona šalta arbata, kuria čia vaišinami praktiškai visi turistai). Arbata kiek rūgštoka ir primena surūgusias sultis, bet, sako, kuo rūgštesnė, tuo geresnė. Tebūnie.

Parduotuvės vadybininkė rusė papasakoja kelias nesąmones apie legendas, susijusias su kvepalais. Bent kiek krimtusiam Egipto istorijos būna labai linksma klausytis, kaip Ramzis II padarė 80 vaikučių, nes kvėpinosi specialiais, potenciją didinančiais kvepalais.

Tada prasideda specialūs pasiūlymai - pirk tris didesnius kvepalų indelius ir gausi du mažesnius nemokamai, pirk du mažesnius ir padovanosim indelį kvepalams padovanosim. Mes visiškai nenusiteikę mokėti 50 ir daugiau dolerių už paprasčiausių kvepalų buteliuką, tačiau aplinkiniai pradeda pritariamai linksėti galvomis rusei.

Galutinai iškerta paskutiniai argumentai. Į vandens stiklinę įlašinamas kvepalų lašelis ir visi stebi, kaip jis grimzta žemyn.

Išvada: tai ne aliejus, kuris plūduriuotų viršuje, o tikra esencija. Tada tas vanduo su kvepalų lašeliu ištaškomas ant kilimo ir viskas gardžiai pakvimpa. Tik vėliau supratome, kad šituos fintus naudoja praktiškai visi Egipto kvepalų pardavėjai.

Toliau vyksta bandymai. Skirtingų kvepalų lašeliai tepliojami mums ant rankų ir galime realiai įvertinti jų kvapą. Nuo vienų išberia iškart, nuo kitų alergiją pajuntu vėliau, bet kai kurie visai neblogi. Gaila, kad po ketvirto mėginuko kvapai visiškai susijaukia.

O tada prasideda didysis pirkimas. Esame pasiryžę piniginių neatidaryti, nors bandos sindromas daro savo - kaip čia dabar liksi vienas nieko nenupirkęs? Vis dėlto atsilaikom.

Iš kvepalų parduotvės grįžtame į viešbutį. Vakare vėl žadame pasibastyti po miestą. Šį kartą mus domina pats senamiestis.

Vakaras Kaire. Pavakarieniaujam viešbutyje, tačiau maistas toks nerealiai vienodas ir skurdus, kad sukimšę po bandelę nusprendžiame pavalgyti mieste.

Griebiam patį baisiausią miesto taksą ir po kelių šimtų metrų jau išlipę laukan stebim, kaip taksistas keičia nuleistą padangą. Vyrukas galėtų dirbti Formulės 1 komandoje, nes su užduotimi susitvarkė per kokią minutę.

Važiuojam toliau, kol atvykstame prie to paties Kairo muziejaus, stringame kamštyje ir išlipame iš mašinos. Kažkaip keista, nes aplinkui žmonių masė, tačiau turisto nė vieno. Jau anksčiau pastebėjom, kad individualių keliautojų čia beveik nesimato - tik grupėmis ir tik dienomis.

Ką gi, būsim originalūs. Vietinių reakcija į tai žaibiška. Vieni vos praėjus už nugarų pusbalsiu pasiunčia mus ten, kur veda populiariausias angliškas keiksmažodis, kiti garsiai šaukia: "American yankies, go home!".

"Eik tu pats namo", - atsakom lietuviškai, tačiau ilgainiui šita aplinka pradeda labai slėgti. Pradedu įsivaizduoti, kaip visi aplinkiniai staiga mus apsupa ir subado kokiais peiliais. Jaučiu, niekas net dėmesio neatkreiptų.

Štai ką padaro kelių "pasaulio lyderių" sąskaitų suvedinėjimas - tiesiog globalinė neapykanta. Man tai nepatinka, tačiau dar labiau nepatinka nuolatiniai pikti šūksniai už nugarų, todėl nusprendžiame pasislėpti, prisėdę vienoj iš nedaugelio čia esančių kavinukių.

Aplinkui - tik vietiniai. Visi varsto žvilgsniais. Bliamba, pradeda darytis žiauriai nejauku, bet tuoj prisistato guvūs pavadėjai. Kaip ir visur, čia jų kokie penki.

"Wath you want to eat?", - klausia vienas. Tikriausiai, gudriausias iš jų, nes moka angliškai. "Something special, maybe some traditional egyptian food?", - formuluojam sakinį. Jo akyse užsidega šėtono vertos ugnelės. "Ok, I'll give you vegetables, meet, soup and apple shisha", - reziumuoja arabas. Belieka linktelti galvomis.

Kiek palaukiam, stebėdami, kaip greta esančiame pastate už stiklinių durų ant purvino stalo kažkoks arabas pjausto veršio koją. Tikimės, kad čia ne mūsų vakarienė.

Tada pradeda keliauti maistas. Įveikiam daržoves ir keistą sriubą iš metalinių indelių, bet ties mėsa man valios pritrūksta. Ant mūsų stalelio chebra prineša gal dvidešimt įvairiausių indų ir tada suprantame, kad šitas pasėdėjimas mums kainuos.

Laukiu kaljano (ten jis vadinamas šiša) spėliodamas, ar vienas mėsos gabaliukas lėkštėjė iš tiesų ką tik sujudėjo, ar tai tik optinė apgaulė. Po kurio laiko arabas prieina pasiteirauti ar skanu. "Skanu, skanu", - atsakom žiaumodami.

Jis prieina prie manęs ir pamato, kad mėsos lėkštė net nepaliesta. Tada jis be menkiausių skrupulų čiumpa iš mano lėkštės vieną mėsos gabaliuką, prikiša man prie veido ir pareiškia: "Why don't you eat this? It's tasty!". Tada, draugams tyliai krizenant, gabaliukas nukrinta atgal į lėkštę. Viskas, dabar jau tikrai nieko nebevalgysiu.

Po kaljano sužinome, kad susimokėti teks šios šalies mastais daug, bet mūsiškiais tai gana normaliai - kažkur po 20 litų nuo kiekvieno. mano draugė dar sugeba keliasdešimt paundų nusiderėti ir derasi taip įžūliai, kad arabas juokais pagrasina ją užmušti. Man nejuokinga.

Einame į interneto kavinę ir galų gale pamatome daugiau turistų. Bet ir tie patys kažkokie užspeisti. Vis dėlto, aplinka nedraugiška.

Vėl išėjus į lauką pasigirsta šventikų balsai iš minaretų - maldos metas. Tai įspūdingas momentas, galima stebėti, kaip šimtai vyrų pakyla iš kavinių, išeina iš namų ir patraukia link mečečių. Mes stengiamės nesipainioti po kojomis ir tyliai tikimės, kad tai nėra pranešimas apie prasidėjusį džihadą

Dar šiek tiek pasišlaistome po senamiestį ir nusprendžiame gaudyti taksi. Tas greitai sustoja. Pavymui išgirstame dar kelis keiksmažodžius, bet dabar jau jaučiamės saugesni.

Tiesa savijauta greitai pasikeičia, išgirdus, kaip žiauriai kosti mūsų vairuotojas. Tarpusavyje paspėliojam, kelinta tai gali būti džiovos stadija ir ar tai užkrečiama. Dar viena naujiena - jis visiškai nemoka angliškai. Nė žodžio. O mes norime, kad jis nuvežtų mus į Muhamedo Ali (čia ne boksininkas, o vienas didžiausių pofaraoninių Egipto valdovų) mečetę.

Vairuotojas nieko nesupranta, todėl priveža mus prie kažkokio arabo ir su juo susiburbuliuoja. Praeivis angliškai truputį moka. Viena draugė parodo jam "Lonely Planet" ir tą vietą, kur norime nuvykti, bet tas žaltys, užuot atsakęs, pradeda atvirai varyti, kokios gražios jos akys!

Po komplimentų audros jam vis dėlto išaiškinam, ko norim. Jis kažką pasako vairuotojui ir atsisveikina, negalėdamas atitraukti akių nuo merginos.

Važiuojam toliau, bet atrodo, kad tas bičas sumalė kažkokią nesąmonę arba mūsų taksistas - visiškas avukas. Gal pusvalandį zigzaguojam nuo vienos šventyklos iki kitos, o privažiavus jis vis pareiškia "Muhamad Ali" ir dumia tolyn. Tik vėliau sužinojom, kad didžio vado garbei mieste pavadinta gausybė objektų. Susipainioti visai paprasta.

Visai sutemsta ir suprantame, kad nieko šiandien nebus. Paprašom vairuotojo nuvežti į viešbutį. Pamatęs jo kortelę, taksistas jau energingiau palinksi galva ir nuveža teisingai. O mums belieka nubėgti į kambarius, palįsti po dušu ir susitikti jau pamėgtoje užeigėlėje su kaljanu ir gyva muzika...

Aleksandrija - tai nerealu!

Naujos dienos Egipte tikslas - pamatyti Viduržemio jūros perlą - Aleksandriją. Ten veža gana nedaug turizmo kompanijų, todėl džiaugiamės šia proga pamatyti įspūdinga istorija besididžiuojantį miestą.

Kelios kelionės valandos konvojuje. Gal jau ir minėjau - autobusai tarpmiestiniais maršrutais šitoje šalyje nevažiuoja po vieną. Tam tikromis valandomis jie surenkami į vieną grupę ir vyksta kartu, lydimi automatais apsikarsčiusios turizmo policijos. Taip, esą, galima apsisaugoti nuo dykumos užpuldinėtojų, o įvykus avarijai galima greičiau sulaukti pagalbos.

Kelionė niekuo neįpatinga, kol neprivažiuojame zoologijos sodo. Čia gido pažadėta staigmena mums. Išlipame apsimiegoję ir nueiname į keistąjį pastatą. Jau pačioje pradžioje galime pamatyti, kaip vietinės arabės kepimui ruošia tradicinę duoną, kuri yra velniškai skani. Tada prisistato vienas iš darbuotojų su kelių savaičių liūtuku ant rankų.

LIŪTUKAS!!!

Prisipažinsiu, buvau girdėjęs, kad Kairo zoologijos sode galima nusifotografuoti su liūtuku ant rankų. Tai buvo vienas svarbiausių mano kelionės tikslų, nes liūtukai yra iš tų gyvūnų, kuriems jaučiu nerealią silpnybę. Todėl jau buvau nusivylęs, kad dėl įtempto grafiko tikriausiai zoo-sodo nebepamatysim ir staiga - štai!

Stoju į eilę prie liūtuko ir netrukus mano draugė jau kala į fotoaparatą nerealius kadrus (vėliau įmesiu ir čia - reikia nuskenuoti). Nuotaika puiki, akyse iš karto šviesiau. Liūtukas toliau keliauja per rankas.

Turim laiko, todėl keliaujam apžiūrėti sodo. Gidas tuo tarpu užsako mums priešpiečius ir, žinoma, kaljaną. Sode gana įdomu, yra europiečio akiai neįprastų gyvūnų. Tarp jų ir maži krokodiliukai, kuriuos gerai "prizoominus" gaunasi visai smagūs kadrai.

Pasistipriname stebėdami aplinkui ratus sukantį katiną. Faraonų laikais tai buvo bene švenčiausi gyvūnai, todėl nenuostabu, kad ir dabar jiems skiriama beveik tiek dėmesio, kiek Indijoje karvėms.

Dar po kelių valandų įkeliaujame į Aleksandriją ir suprantame, kad šitas kraštas turistų gausa nesiskundžia

Žmonės žiūri į mus, sėdinčius autobuse, išpūtę akis, po to įsidrąsina ir pamojuoja. Ypač aktyvūs vaikai. Pasijuntame beveik įžymybėmis.

Pirmiausia nukeliaujame į romėniškąjį teatrą. Buvusiam Italijoje ar bent Kroatijos Puloje, čia tikriausiai nebus nieko įdomaus. Galbūt, išskyrus vieną detalę - teatro griuvėsiuose yra tokia ypatinga vieta, kurioje atsistojęs žiauriai gerai girdi savo balso aidą. Visi šūkaujam kaip bepročiai.

Kita stotelė - katakombos. Kažkoks turtingas romėnas savo giminę sulaidojo įspūdingo gylio ir dizaino urvuose. Norint į juos patekti, reikia leistis žemyn tokio didelio tuščiavidurio šulinio išorine siena, prie kurios iškalti laiptukai. Šulinio sienelėse pilna langiukų.

Gidas paaiškina jų reikšmę - kai į katakombas būdavo leidžiami numirėliai, prie langelių stovėdavo žmonės ir prilaikydavo lavoną, jeigu šis įsisiūbavęs pernelyg priartėdavo prie sienos.

Pačiame šulinio dugne pamatome gausybę urvų, kurių sienose pilna nišų, skirtų lavonėliams suguldyti. Apėję šias patalpas pamatome ir gedulingų pietų salę. Beje, čia arceologai rado kalnus indų šukių, nes tais laikais per laidotuves naudotus indus žmonės tiesiog sudaužydavo. Koks nepraktiškumas...

Išlipę iš katakombų keliaujame ten, kur slypi kito didžiojo pasaulio stebuklo griuvėsiai. Tai žymusis Faro švyturys, paguldęs galvą po galingo žemės drebėjimo. Sakoma, kad iš jo likučių ir sudėliotas Quaitbay - pasakų namelį primenanti tvirtovė.

Tvirtovėje praleidžiame daug laiko, lakstydami klaidžiais koridoriais, stogais, laiptais ir beveik sienomis. Tvirtovė labai graži, tvarkinga ir stovi prie pat Viduržemio jūros, todėl ištrūkus iš Kairo dūmų mūsų plaučiams ir akims čia tikra atgaiva.

Mėlynas dangus, dar mėlynesnė jūra ir gelsvos tvirtovės sienos puikiai atpalaiduoja. Štai dabar mes pajutome atostogas!

Nuoširdžiai manau, kad nuvykus į Egiptą, Aleksandriją aplankyti būtina. Čia tikrai yra ką pamatyti, be to, viskas atrodo kažkaip šviesiau...

...ir skaniau. Užsukę į žuvies restoraną esame nustebinti, kaip skaniai čia sugeba paruošti jūros gėrybes. Stengiamės paragauti viso ir patenkinti triname pilvukus. Jėga!

Praleidome čia jau kelias valandas, todėl metas atgal į Kairą. Kažkaip nesinori grįžti. Šitas miestas labai mielas ir žymiai skiriasi nuo iki tol matyto Egipto. Mažiau šiukšlių, tvarkingiau, žmonės linksmesni ir panašu, kad nuoširdesni.

Tuo netrunkame įsitikinti nuvažiavę prie Aleksandrijos bibliotekos. Tikriausiai žinote, jog faraonų laikais čia buvo sukaupti neįkainojamos literatūros klodai, tačiau niekadėjas Cezaris viską paleido pelenais. O prieš keletą metų vienas truputį pakvaišęs architektas sukūrė čia naują biblioteką, labiau primenančią kosminį laivą nei knygų šventovę.

Vienoje jos pusėje tiesiai iš žemės kyla masyvi keliasdešimties metrų pasvirusi ir lenkta siena. Ji suteikia bibliotekai grimztančio cilindro formą ir yra pagražinta įvairiausių tautų rašmenimis. Šio cilindro viršus visas stiklinis. Tai leidžia bibliotekos viduje skaityti knygas saulės šviesoje. Aplinkui matyti dar keletas įdomių architektūros sprendimų. Žodžiu, yra į ką pažiūrėti.

Štai tuomet ir nutinka mūsų kontaktas su vietiniais. Visiems sulipus į autobusą, mes su drauge kiek užtrunkame, nes niekaip nepavyksta gražia nufotkinti ant sienos iškaltų simbolių.

Šito momento tik ir laukia šalia stovintis arabių merginų būrelis. Viena iš jų, pati drąsiausia, greitai prieina prie mūsų, jau judančių autobuso link ir tardama "Hello", ištiesia mano draugei ranką. Ši, nesuprasdama, kas vyksta, paspaudžia arabės ranką ir su šypsena atsako į sveikinimą

Tada arabė visa nušvinta ir nusisukusi greit nubėga prie savo draugių aptarti šito įvykio.

Koks žingsnis! Arabišką moters nuolankumą ir susivaržymą nugali noras pažinti kitokį gyvenimą. Akivaizdu, kad vienas vakarietės moters rankos paspaudimas jai davė žiauriai daug - jai tai žingsnis į naują pasaulį.

Sulipę į autobusą pamatome besijuokiančius gidus ir mūsų kelionės draugus, kurie viską matė per autobuso langą. Išvažiuojant arabės nuoširdžiai mums mojuoja ir šypsosi. Tai įmanoma tikriausiai tik Aleksandrijoje.

Su gera nuotaika po kelių valandų grįžtame į Kairą ir dar randame jėgų kaljanui. Čia galėtume praleisti ir daugiau laiko...

Paskutinė diena Kaire

Mūsų kelionė tęsiasi toliau. Paskutinėms klajonėms po Kairą pasibaigus, vakare sėsime į, pasak gido, "geriausią Egipte traukinį" ir keliausime ten, kur dar karščiau - į Asuaną.

Šios dienos tikslas - pamatyti krikščioniškąjį Egiptą, kitaip tariant, krikščionybės lopšio liekanas Kaire. Mes dar papildomai nusprendžiame aplankyti Muhamedo Ali mečetę, nes žiauriai ten norime, o praėjusį vakarą pakvaišęs taksistas ten taip ir nesugebėjo nuvežti.

Nuo to ir pradedame. Pakeliui į mečetę nepaliaujamai čiaukšime fotoaparatu, nes pro langą atsiveria tikrasis vietinio gyvenimo vaizdas - suklypę moliniai namukai, apkarstyti visokiomis parduodamomis puodynėmis ir panašiais dalykais, besišnekučiuojantys ar prie savo namų plušantys arabai, nuostabios kalvos fone ir Kairo minaretai bei mečečių stogai kitoje pusėje...

Autobusiukas kurį laiką važiavęs įkalnėn apsisuka ir mus išleidžia prie minėtos mečetės, kuri jau yra tapusi vienu svarbiausių Kairo simbolių. Gidas pasakoja, kad iki Muhamedo Ali valdymo Gizos piramidės buvo padengtos lygiu marmuro sluoksniu, tačiau būtent šis valdovas nusprendė, kad tai labai nepraktiška.

Marmuras nuo piramidžių buvo nuplėštas (išskyrus tą vidurinės piramidės viršūnėlę, kurios, tikriausiai, niekas nepasiekė) ir dalis jo panaudota būtent Muhamedo Ali mečetės statybai.

Nežinau, kiek čia tiesos, nes po šitos kelionės išmokau arabais visiškai netikėti, tačiau kas čia žino.

Taigi prieiname prie metalo detektorių. Mane sustabdo ir paliepia atidaryti rankinę. Ogi ten - gertuvė su likusiu šlakeliu "Bobelinės". Apsauginis žvengdamas papurto galvą: "No drink". Supratau - alkoholis ir mečetė nesuderinami. Teks pasidėti gertuvę į saugyklą.

Čia dirbantis arabas mano gertuvę priglaudžia irgi žvengdamas, bet angliškai kalbėti nemoka, todėl pridėjęs ranką prie burnos ir užvertęs galvą imituoja gėrimo prosecą. Juokinga jiems, matai...

Einam toliau. Prisipažinsiu, mečetė nerealiai graži. Apskirtai, jaučiu silpnybę religiniams statiniams ir beveik kiekvienoje aplankytoje šalyje pavyksta į juos patekti. Mečetės man yra vienos gražiausių šventyklų.

Aišku, reikalavimų ir čia gausybė. Nusimaunam batukus ir sėkmingai praeinam rūbų kontrolę. Kitiems tenka pasinaudoti specialiais šaliais, nes negalima eiti į mečetę atidengtais pečiais ar dėvint tik šortus.

Labiausiai veža viduje esantys kilimai. Sudrimbu pačiam mečetės centre ir nenoromis prisimenu šaltas akmenines gimtojo kaimelio bažnyčios grindis, nuo kurių taip įskausdavo keliai. Šitaip kur kas patogiau.

Įspūdingi sietynai, ornamentai ant sienų, skliautai viršuje ir minia turistų - tokius įspūdžius po pusvalandžio išsinešame laukan. Dar šiek tiek pasivaikščiojame aplink, stebėdami atsiveriančią Kairo panoramą.

Ramybės neduoda įkyrūs vaikai. Mažieji arabai labai smalsūs ir aktyvūs - lenda, tampo už rankovių, kalbina, naudodami, ko gero, vieninteles jiems žinomas angliškas frazes: "Hello" ir "F*ck you"

Atlaidžiai šypsomės, galvodami kur nuo jų pabėgti, kol vienas mažius pribėga su fotoaparatu ir ir paprašo nufotografuoti. Padarau klaidą sutikdamas. Mane tuoj apspinta gal dvidešimt vaikučių ir baltaplaukis europietis įsiamžina muilinės foto juostelėje. Patys pasidaryti sau nuotraukos nespėjame, nes Turizmo policija greitai išvaiko mane apkibusius vaikus.

Kartais su drauge pasijuokiam iš minties, jog šiuo metu tikriausiai mano nuotraukos šviečia kokios nors Egipto pradinės mokyklos sienlaikraštyje.

Grįždami į autobusą nesėkmingai pasiderame su vienu prekeiviu - akivaizdu, kad vaikinukas išlepintas turistų, nes į kalbas nesileidžia, tiesiog nusisuka, išgirdęs mūsų siūlomą kainą.

Toliau keliaujame į kabančią bažnyčią. Čia jau graikų ortodoksų palikimas - ant polių pastatyta bažnyčia su ypatingai gražiais graikiškais ornamentais.

Apžiūrėję bažnyčią užsukame pažiūrėti vienos legendinės vietos netoliese - teigiama, kad čia esančiame rūsyje slėpėsi Marija su Jėzumi. Dabar rūsys remontuojamas ir pažiūrėti nieko negalima, dar labiau draudžiama fotografuoti, tačiau vienas draugas vis dėlto spėja tiksliai nutaikyti savo fotoaparatą į rūsio angą.

Apsižvalgę sėdame į autobusą ir vėl keliaujame į dykumą. Dar liko neapžiūrėtų piramidžių - į vieną iš jų bandysime įlįsti.

Taigi - tolimesnis turas po piramides. Aplankome laiptuotąją Sakkaros piramidę, kuri laikoma viena pirmųjų piramidžių šioje vietovėje. Tais laikais piramidės dar buvo statomos laiptais ir tik vėliau jas pradėta smailinti ir lyginti kraštines.

Pirmieji egzemplioriai tikriausiai nelabai nusisekė. Bent jau taip nusprendėme pamatę dar vieną netoliese esančią piramidę išpūstais šonais. Tačiau kitos aplankytos piramidės jau buvo kaip nulietos. Į vieną iš jų užėjome. Jeigu neklystu, ji vadinama Dašuro piramide.

Norint įlįsti į šitą statinį, tenka keliasdešimt metrų lipti piramidės siena, stačiais ir vingiuotais laiptais. Varginami karščio pradeda byrėti pirmieji bendrakeleiviai, o mes toliau kopiame į laimės žiburį. Prie pat piramidės angos, pamatę joje tamsią bedugnę, apsisuka dar keli grupės draugai.

Drąsiausieji leidžiasi gana siaura įsrtiža anga gilyn. Gana greitai pavargsta kojos, akis vargina blausus apšvietimas ir pastebimai pradeda trūkti oro. Nusileidus į pagrindinę kapavietę netgi gidas ilgai nebenori mūsų čia laikyti. Truputį papasakoja apie trapecijos formos salę, kurioje tuo metu esame ir nuveda į dar vieną, esančią greta, o paskui jau lekiame atgal į viršų.

Neįmanoma suvokti, kaip tokį statinį galėjo sukurti prieš tris ir daugiau tūkstančių metų gyvenę žmonės. Esu įsitikinęs - jeigu kas nors būtų davęs jiems kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir automobilius, dabar jau į Marsą atostogauti skraidytume maršrutiniais mikriukais.

Nors būnant piramidės viduje ir matant jas iš išorės tikrai kyla daug minčių apie nežemišką šių statinių kilmę, gidas mus ramina - ateivių čia nebuvo. Vis tiek truputį tuo netikim.

Tuo mūsų apsilankymas Kaire beveik baigiasi. Keliaujame į viešbutį, pasiimame daiktus ir vykstame link traukinių stoties. Čia netrukus atvyksta tikrai neblogas traukinukas, kuris gabens maršrutu "Kairas-Asuanas".

Keliausime visą naktį ir ryte pabusime jau visiškai kitokiame pasaulyje, kur bus velniškai karšta ir žiauriai įdomu. Bet apie tai - vėliau.

Viskas aukštyn kojom

Traukinys išjuda iš Kairo stoties ir dar galime pasižiūrėti į anapus lango lekiančius skurdaus gyvenimo vaizdus. Netrukus paslaugus senolis atneša mums vakarienę, paduoda po skardinę vietinio alaus ir jau galima atsipalaiduoti.

Kupė dvivietė ir vietos čia pakankamai daug. Todėl patogiai atsilošiame, paspoksome pro langą ir kai ten pradedame matyti tik tamsą, susiruošiame miegoti - nuovargis daro savo.

Gultai pakankamai platūs ir patogūs, traukinys tikrai viršija lūkesčius. Kita vertus, per daug iš jo ir nenorime, užtenka tik padėti galvą ant pagalvės ir atsijungiame.

Ryte pažadina saulė, tačiau traukinio kondicionierius apgaulingai neleidžia pajusti tikrosios šios saulės jėgos. Tai pamatome tik išlipę iš traukinio Asuano geležinkelio stotyje. Čia gal kokia 40 laipsnių karščio, tačiau nė vienas gidas nepasako tikslaus skaičiaus, tik tvirtina, kad mes vis tiek nepatikėsim.

Nuvykstame į viešbutį pasidėti daiktus ir iš karto keliaujame ekskursijon į Izidės šventyklą Filės saloje. Susėdę į laivukus lėtai skrodžiame Nilo vandenį ir šiek tiek atsigauname nuo vis labiau alinančio karščio. Nilas čia atveria puikius vaizdus, todėl tikrai yra į ką paspoksoti.

Galiausiai šone pamatome Izidės šventyklą. Čia išgirstame ir įžymiają Asuano regione esančių šventyklų istoriją. Egipto valdžia visomis jėgomis siekė čia kuo greičiau pastatyti užtvanką, tačiau užtvenkto Nilo vanduo būtų neabejotinai apsėmęs gausybę Egipto šventyklų ir kitų archeologinių vertybių, todėl apie tai buvo labai daug diskutuojama.

Galiausiai pinigai paėmė viršų ir buvo rastas keistas kompromisas - darom užtvanką, bet pergabenam svarbiausias šventyklas į kitą vietą, kur jos bus saugios. Senovės Egipto užmojų verta idėja...

Izidės šventykla yra viena iš tokių. Privalau pridurti, kad ji yra velniškai graži, neblogai išsilaikiusi, pilna turistų ir tikrai įsirėžia į atmintį. Supratę, kad gido išrastas rusų ir arabų kalbų hibridas mums ir vėl tik trukdo, atsiskiriame nuo grupės ir grožimės aplinka.

Vienoje, ypač gražioje vietoje nusprendžiame su drauge nusifotografuoti. Paprašome šios paslaugos vieno turizmo policininko, kurių ir čia pilna. Jis mielai paima fotoaparatą, porą kartų blyksteli ir... paprašo bakšišo. Net suknistam mentui reikės mokėt!

Draugė pradeda jį gėdinti, kad jis gėdingai elgiasi prieš Alachą, kad negražu taip. Policininkas susigėsta, bet pasiaiškina, kad turi šeimą ir ją reikia išlaikyti. Aš instinktyviai iš kuprinės išsitraukiu dar vieną "magiškąjį" tušinuką, kurių dar liko gera sauja, ir jam parodau. Suveikia iš karto.

Niekaip nesuprantu, ką jie daro su tais tušinukais, bet nusprendžiu nesigilinti. Dar kurį laiką vaikštome po šventyklą, grožimės proporcingomis sienomis, kolonomis, iškaltais raštais ir piešiniais bei pasakiška Nilo panorama.

Galiausiai mūsų grupė vėl susirenka į vieną vietą, sėdame atgal į laivus ir keliaujame toliau, į Kalabšos šventyklą.

Kalabšos šventykla kažkaip labai nesužavėjo. Tiesiog pasivaikščiojom, paspoksojom į užtvankos užbaigimo progą pastatytą egiptiečių ir rusų draugystės simbolį - milžinišką betoninį lotosą (gražus kaip visa Tarybų Sąjunga ), paplaukiojom valtelėmis ir pradėjom grįžinėti atgal.

Tiesa, buvo dar viena linksma detalė. Išsilaipinus prie šventyklos prieplaukoje pamatėme kelis arabų žvejus. Mums priėjus jie pradėjo kaip išprotėję rėkauti ir rodyti į vandenį, o vienas iš jų patraukė storą valą ir ištempė iš vandens milžinišką žuvį.

Visi puolė pavydėti jam tokios sėkmės, fotografuotis su ta žuvimi ir mokėti bakšišus. O vėliau pamatėme, kad kitai turistų grupei pasisekė lygiai taip pat. Tiesiog tie vyrukai čia taip uždarbiavo, kilnodami jau pusgyvę žuvį turistams prieš nosis.

Matyt, karštis daro savo. Visą dieną leipę saulėje visi kolegos sutartinai atsisakė papildomos kelionės į bananų salą ir apsiribojo salos - botanikos sodo aplankymu

Ten tiesiog pasivaikščiojome, apžiūrinėdami įvairiausius augalus ir nusipirkome gana pigaus tabako kaljanui. Vėliau paaiškėjo, kad vis tiek permokėjom. Dėsnis...

Dienos keliones pabaigė vizitas į Nubijos kaimą. Nubija - Egipto istorija. Kažkada tai buvo žiauriai stipri šalies provincija, kur gyveno laukiniai, bet žemė slėpė neįtikėtinus brangiųjų metalų ir akmenų išteklius.

Dabar nubiai gyvena daugiausiai turistams. Jų kaimeliuose gidai aprodo senovės Egipto gyvenimą ir papročius, girdo visokiomis arbatomis melžia pinigus už suvenyrus.

Mūsų aplankytame kaime iš karto akį patraukė kontrastai. Visų pirma, perėjome įkyrių prekeivių juostą. Vienas įpiršo man galimybę nusifotkinti su krokodiliuku ant galvos. Iš karto pajutome, kad vietiniai čia dar įžūlesni, negu iki šiol lankytose vietose. Jie būriais sekioja paskui, o kam nors netyčia parodžius gerą širdį ir davus kokią dovanėlę, apspinta beveik negyvai.

Kaimo centre susidūrėme su keliasdešimties prancūzų grupe, todėl turėjome kiek palūkėti sulipę ant vieno namo stogo. Nameliai čia varge vargeli - vos pastovi. Buitis nerealiai skurdi, tačiau beveik ant visų namų gali pamatyti satelitines antenas.

Patys nubiai atrodo gana kukliai, tačiau užtenka moteriai ištiesti ranką ir pamatai, kad ji visa nuklota auksinėmis apyrankėmis. Sako, kad čia tokia tradicija: kai vyras nori skirtis su žmona ir jai apie tai praneša, žmona turi iš karto išeiti su tiek daiktų, kiek turi ant savęs. Todėl ir vaikšto kaip sraigės, su visomis savo brangenybėmis...

Galų gale prancūzai išsinešdina ir mes ramiai galime paklausyti mūsų rusų-kosmoso kalba kažką pasakojančio gido, išgerti vietinių gėrimėlių ir pailsėti.

Dar kiek pasižvalgę traukiame atgal į savo viešbutį. Šiandien buvo varginanti diena, o naktį teks keltis antrą valandą, nes važiuosime į Abu Simbelį.

Grįžę į viešbutį ramiai pavakarieniaujame ir pradedame mąstyti apie lengvą vakarinę dalį. Norisi apžiūrėti patį Asuaną, nes visą dieną keliavome tik užtvankos vandenimis. Gidas pažada mus nusivesti į turgų, kur pardavinėja geriausią arbatą. Visi jau pradeda priprasti prie tradicinės egiptiečių karkade, todėl susigundo pasiūlymu jos įsigyti.

Bevakarieniaujant išgirstame lauke mušamus afrikietiškus būgnus ir kažkokias skanduotes. Smalsu? Žinoma! Išbėgam į lauką ir stovim nustėrę - per pusantros valandos miestas pasikeitė neatpažįstamai.

Vos nusileidus saulei čia viskas tarsi atgijo. Šalia viešbučio esantis parkas prisipildė žmonių: moterys šnekučiuojasi sugulusios ant žolės, aplink jas laksto vaikiukai, greta domino pliekia vyrai... Net visiškos senučiukės plepa sukritusios prie medžių ir mėgaujasi vakaro gaiva.

Gyvenimas čia vyksta aukštyn kojom. Dieną vietiniai lindi patalpose, nes čia žiauriai karšta, o vakarais prasideda bendravimas.

Lydimi tradicinių vaikučių pasisveikinimų "Hello, fu*k you" prieiname prie parko ir pamatome, iš kur tas būgnų garsas. Taip linksminasi jaunimas - keliolika bernų vienas paskui kitą šokinėja po parką vorele, vienas iš jų muša būgną, o likusieji šaukia kažkokią afrikietišką sutartinę.

Štai jums ir Afrika! Dabar tai jau tikrai pajuntame į kokį žemyną atskridome. Kiek laiko paspoksoję į šias linksmybes, nusprendžiame keliauti Asuano gilumon.

Deja, pats miestas nelabai sužavi. Atstumai dideli, šiukšlynas toks, kaip ir visur, o turgus gana skurdus. Nepaisant to, mūsiškiai gido nurodymu perka arbatą kilogramais ir šluoja gretimas parduotuves. Beveik visi jau išmokome derėtis, todėl pardavėjams kažką įpiršti darosi vis sudėtingiau.

Apsipirkę nusprendžiame, kad šiai dienai įspūdžių užteks ir keliaujame atgal. Prie viešbučio linksmybės tebesitęsia. Pažiūrime į apačioje besilinksminančius žmones, kol akys sulimpa ir einame kuo geriau numiegoti tas mums skirtas 3 valandas.

Nauja diena prasideda antrą nakties. Vos užsimerkę jau keliamės ir skubame į viešbučio foje, kur į rankas gauname pusryčių komplektukus ir sėdame į autobusą. Iki Abu Simbelio kelios valandos kelio, todėl galima pratęsti miegą neblogai kondicionuojamame autobuse.

Abu Simbelyje atsibundame apie septintą ryto. Saulutė nieko gero nežada, todėl turime vos kelias valandas švetyklų apžiūrai, kol dar nepasidarė nepakenčiamai karšta.

Prisiekiu: Abu Simbelio šventyklos - pačios gražiausios Egipte. Labai gaila, kad tik nedidelė dalis turistų čia atvyksta, nes labai toli. O pamatyti Ramzio II šedevrus tikrai vertėtų. Išmintingasis Egipto valdovas, faraonavęs iki žilos senatvės, čia įamžino save ir savo mylimiausią žmoną, pastatydamas dvi galingas šventyklas.

Didžioji skirta Ramzio II šlovei įamžinti. Tikriausiai atvirutėse esate matę keturis vienodus bachuriukus, iškaltus uoloje ir sėdinčius greta vienas kito tokia pat poza. Beje, vieno iš jų veidelį gerokai subjaurojo žemės drebėjimas - atrodo blogiau net už Sfinksą.

Vieta čia fantastiška. Aplink šventyklas tyvuliuoja užtvenktas Nilas, vis labiau kaitina rytmetinė saulutė, o gidas vėl pasakoja neįtikėtiną istoriją - ir šios šventyklos buvo perstatytos dėl užtvankos. Kai tą dalyką girdėjau apie Izidės šventyklą, dar tikėjau, bet kaip jie sugebėjo perstumti į kitą vietą visą kalną?

Pasakojimo tęsinį rasite čia

VL

Kiti pasakojimai