Kelionės pradžia – Saulės mieste
Dažniausiai atvykęs į svetimą miestą kurį laiką jautiesi pasimetęs ir sutrikęs. Madride yra kitaip. Gal dėl to, kad čia lankomės jau trečią kartą, o gal dėl to, kad mums čia tiesiog patinka. Katiniškas gyvenimo būdas, laisvas bendravimas ir stipri miesto dvasia – daugiau nei reikia, kad jaustumeisi puikiai.
Pirmas vakaras
Pirmas ispanų kalbos žinių patikrinimo egzaminas – jau oro uoste, perkant metro bilietus. Tekstas atmintinai išmoktas, bet kai jį pasakau, pats išsigąstu savo tarties ir mikčiojimo. Dar yra kur tobulėti, pagalvoju šyptelėjęs.
Pats metro patogus ir saugus, kaip dievo užantis. Linijų čia daugiau kaip dešimt, bet pasiklysti išties sudėtinga. Pasiimi nemokamą metro žemėlapiuką ir seki nuorodas. Šešta linija į tą pusę, tada išlipsime toje stotelėje, persėsime į devintą liniją, dar trys stotelės ir viskas.
Mūsų draugas, pažadėjęs pagloboti turistėlius porą naktų, gyvena netoli centro, gyvenamųjų namų kvartale. Štai čia jau galima paklaidžioti, tačiau vietinių gyventojų nereikia net klausti – vos pamatę klaidžiojančius žvilgsnius jie patys prieina ir pataria, kur, po velnių, slepiasi ta Barros gatvė.
Vienuoliktą vakaro spaudžiame durų skambutį ir beveik nenustembame, kai durų niekas neatidaro. Šiuo metu miestelėnams yra tikrojo gyvenimo metas, jie gali būti bet kur, tik ne namuose. Skambutis Rubenui patvirtina, kad teks palaukti apie pusvalandį, kol grįš jo brolis, o pats šiandien apskritai negrįš.
Nieko baisaus – turime progą papietauti ir pavakarieniauti tuo pačiu. Pasirenkame turkišką restoraną ir neapsirinkame – kebabai tiesiog nuostabūs, o alus šaltas ir šiek tiek putoja. Po bemiegės nakties ir išvarginusios kelionės jaučiamės kaip Eldorade, nors iki jo dar daug tūkstančių kilometrų.
Kai galiausiai atsiduriame bute ir numetame ant žemės sunkias kuprines, pamatome, jog miegoti reikės mažame kokių aštuonių kvadratinių metrų kambarėlyje, į kurį telpa dvi spintos, suolelis atsispaudimams daryti, sulenktas teniso stalas, gultas iš paralono, bokso kriaušė, staliukas ir krūva rūbų.
Sporto įranga nestebina. Jei pamatytumėte kambarėlio gyventoją Rubeną, suprastumėte. Raumeningas metro aštuoniasdešimties tamsiaplaukis lotynų amerikietis vien savo eisena parodo, kad sportas jam yra kasdienybė. Kaip ir daugeliui kitų jo kraštiečių.
Interneto svetainėse, asmeniniuose albumuose ar kompiuteryje peržiūrint nuotraukas bent kartą, tarsi netyčia, iššoks raumenų kalno nuotrauka ir jūsų pašnekovas, lyg atsiprašydamas pasakys, jog čia jis pats prieš keletą metų arba jo šeimos narys. Kol kas esame susidarę tam tikrą mitą apie lotynų amerikietiškąjį kūno kultą, todėl bus įdomu jį patikrinti.
Kelionės išvarginti liuoksime į dušą ir netrukus krentame ant paralono. Naktį prieš tai niekaip negalėjau užmigti 2x2.25 lovoje su patogiu čiužiniu, o šiandien paralono gabalas atrodo toks minkštas, kaip debesėlis pro lėktuvo langą.
Jau pirma nakties, o už sienos dar vienas buto gyventojas, argentinietis Martinas, žiūri teliką. Ketvirtą nakties atsikeliu įsipilti vandens, nes troškina nuo tų kebabų, o Martinas vis dar žiūri teliką. Katinas, kaip ir visi „madrilenjos“. Šiame mieste gultis paryčiais ir keltis jau gerai įdienojus yra gero tono ženklas. Galėčiau čia gyventi.
Diena mieste
Kitai dienai įsibėgėjus, išsikrapštome iš paraloninio gulto ir mes. Apsukos lėtos, tačiau nėra kur skubėti. Užtenka laiko ir ramiam dušui, ir kavai. Kai jau pradedame autis batus ir trinksėti durimis koridoriuje, iš savo kambario išsikrapšto Martinas ir nustemba, kad mes tokie ankstyvi. Juk dar tik pusė pirmos!
Vaizdelis per langa
Vos išėję į lauką tūptelime ir suprantame namie palikę akinius nuo saulės. Taip seniai jų reikėjo, o čia – dvidiešimties laipsnių kaulų nelaužanti šiluma ir į nepratusias akis spiginantys saulės spinduliai. Dar gražiau – medžių pumpurai jau išsprogę! Piktdžiugiškai kikename, prisiminę Lietuvoje savaitgaliui prognozuotą orą.
Interneto kavinėje pasitinka ispaniška klaviatūra, kurioje apverstą šauktuką rasti penkis kartus lengviau, nei @ ženklą. Teks priprasti, o kol kas visos naujienų agentūros Lietuvoje skelbia vieno mūsų mėgstamiausių lietuviško šou pasaulio žmonių Vytauto Kernagio mirtį. Žiauriai gaila. Su jo išėjimu baigėsi viena labai įdomi ir reikšminga lietuviškos muzikos era. Ilsėkis ramybėje, didis žmogau, o mes dar ilgai niūniuosime „Dainos teatro“ laikų ir vėlesnius šlagerius.
Na, o mūsų gyvenimas bėga toliau ir veda į Retiro parką – žiauriai didelę laisvalaikio ir pramogų teritoriją, kuri kažkuo primena kiniškus parkus. Gal tik čia žmonės kiek paprastesni ir ramesni. Kinai prisigalvoja visokiausių pratimų, groja keisčiausiais muzikos instrumentais, žaidžia ir leidžia aitvarus, o čia – riedučiai, bėgimas ristele, šunų vedžiojimas ir gulėjimas išvertus pilvą ant pavasariškos žolytės.
Kiekvienas ilsisi savaip
Kartais nosis pagauna ir kitokios žolytės kvapą, o tarp krūmų neramiai šmirinėjantys juodukai su savo „pst, pst“ kviečia išbandyti ir ko nors daugiau. Nepaisant visko, aplink labai ramu, tvarka prižiūrima ir atvykęs į Retiro parką pailsėti, tikrai gali tą padaryti.
Apsukę ratą parko takeliais, pasėdėję prie valčių pilno tvenkinio ir makro režimu pašaudę į pražydusias ramunes, įjunkame į greta parko esančią knygų mugę. Greta naujų leidinių čia pilna ir senų knygų, kurių gelsvus puslapius lietė dešimtys pirštų, o nutrintuose viršeliuose esantis turinys atpigo tik pinigine prasme – už simbolinę pusę euro čia gali rasti visai padorų žinomo autoriaus kūrinį. Aš užkliūnu už S.Kingo, Žydrė renkasi žiauriai ilgai, bet irgi kažką išsirenka. Dvi mažos knygelės, kurias bandysime skaityti ir mokytis ispaniškų sakinių stuktūros bei naujų žodžių. Vėliau paaiškėja, kad greitis ne visada pasiteisina, nes Karakase turiu klausytis gardžiai kvatojančios Žydrės – S.Kingo knyga parašyta prancūziškai, tad mano ispanų pamokos nulėkė velniop.
Knygos issirinkti nepavyko :(
Toliau mūsų maršrutas vingiuoja jau pažįstamais takais link Prado muziejaus – tai meno mylėtojų Meka Madride, į kurią užsuksime, kai lankysimės čia kitą kartą. Miestiečiai stengiasi, kad šiuolaikinis menas pasiektų ir paprastus praeivius, todėl aplink pilna įspūdingų metalo liejinių, vaizduojančių žmonių korpusus ar veido detales. Randame ir Žydrės dydžio nosį, kurią galima pakrapštyti :)
Dar keli žingsniai ir mes jau pacifistų šurmulyje. Keli šimtai ispanų pasirengę minėti karo veiksmų Irake pradžios penkmetį, tardami griežtą NE karui visame pasaulyje. Šmirinėjam aplink, kol pabosta, nes ispanai net ir mitingą organizuoti vėluoja. Vėliau šią demonstraciją dar pamatysime.
Protestuoju pries viska!
Kelelis pasisuka link miesto centro, tačiau greta Gran Via, prestižinės miesto gatvės, pikiruojame gilyn, kad pasotintume savo dar prie lietuviško režimo įpratusius skrandžius. Aplinkiniuose restoranuose be 15 eurų žmogui nepavalgysi, tačiau smagu, kad šalia visada rasite užkandinių, kur už tokią sumą du žmonės prisikimš iki soties ir dar gėrimams užteks.
Jei reikia tik užkrimsti, geriau apsiriboti tapomis – mažais sumuštinukais, o jei reikia daugiau, galima įsigyti sumuštinį su keptais kalmarais ir majonezu, „čorizo“ dešra ar kepta vištiena. Iš to skanumo ir pirštus galima nusikramtyti.
Tiesa, reikia perspėti, kad didelės tvarkos tikrose ispaniškose užkandinėse nesitikėtumėte – servetėlės čia metamos tiesiog po kojomis, stalai valomi gana lėtapėdiškai ir beveik visada kliba. O jei pamiršite pasakyti „hola“ barmenui ar tiesiog jam nepatiksite, gero aptarnavimo diena jums niekada neišauš.
Plaza Mayor - grazi bet kuriuo metu ir paros laiku
Skrandžių gaminama energija stumia kūnus toliau, į Plaza Mayor, pagrindinę miesto aikštę, prieš kurią dar būtinai pamatysite Saulės vartus ir kitoje pusėje esantį Madrido simbolį – žemuogių krūmą raškantį meškiuką. Jis, kaip mūsų Katedros bokštas, yra miestelėnų pagrindinė susitikimo vieta, todėl teks pasigrumdyti alkūnėmis, ypač, jei atvykote savaitgalio vakare.
Čia ir turistų koncentracija didžiausia, todėl susidursite su berankiais pinigų prašančiais invalidais, gatvės muzikantais ar tiesiog uždarbiautojais, kurie bet kokia kaina norės jums parduoti kokį niekutį. Tas pats laukia ir pačioje Plaza Mayor, bet vertelgos nėra tokie įkyrūs, kad trukdytų prisėsti ant akmeninių suoliukų aikštės centre ir pailsėti.
Po aikštės lankymo labai smagu pasiklysti senamiesčio labirintuose. Gatvės čia tokios klaidžios, kad nepadės joks žemėlapis, tačiau smagiausia tai, kad eidamas pagal nuojautą, vis tiek anksčiau ar vėliau išeisi į pažįstamą vietą. Taip atsitinka ir mums – išlendame ten pat, kur ir įlindome. O atrodo, nueita taip toli...
Trumpas „snapshotas“ į visai neįspūdingus karaliaus rūmus ir pora gėrimo taurių netoliese esančiame bare, kurio lankytojai audringai palaiko per didelį ekraną rodomą „Real“ futbolo vienuolikę. Deja deja, gynėjas Pepe pats netyčia įspiria kamuolį į savo vartus ir Madrido komanda gauna nuo La Corunos „Deportivo“ į kaulus. Visuotinis nusivylimo atodūsis.
Diena Madride baigiasi, tačiau naktis tik prasideda. Nepadeda netgi mūsų užuominos apie norą išsimiegoti prieš dešimties valandų skrydį kitądien – vos parėjus namo įsisukame Rubeno brolio Danielio globon ir iki trečios valandos nakties žiūrime nuotraukas bei keičiamės muzika.
Ispanijoje liko „Pieno lazerių“, Alinos Orlovos, BIX, „Sigur ros“ ir kelių kitų grupių muzikos kopijos, o mes gavome, panašu, visai gero džiazo. Ką gi, džiazuojame toliau.
Valdas
