Indijos maistas: nuo „chapati“ iki „curry“
Geriausi prisiminimai iš Indijos neabejotinai susiję su maistu – jis dieviškas! Tiesa, iš pradžių teko persilaužti ir prisiversti valgyti maistą indiškose užeigose – dažniausiai vadinti jų kavinėmis ar restoranais liežuvis neapsiverčia. Štai Varanasyje pietavome nuo žemės kiek pakėlę kojas, kad netrukdytume ant žemės lakstančioms pelytėms, o Delio Main bazare, kai teko pasinaudoti vienos užeigos tualetu, buvau nukreiptas į penktą aukštą, kur galima „pasisioti“... praktiškai tiesiog ant stogo.
Maisto klodai
Jau išvykdami iš Lietuvos apsiginklavome „bobeline“ ir brendžiu. Pasitaupydami su trimis buteliais išsivertėme, bet tikrai rekomenduočiau nepagailėti ir turėti šito daikto su savimi – labai geras dalykas profilaktikai.
Pasižadėjome, kad prie mėsos net nesiliesime. Užtenka pamatyti, kokiomis sąlygomis mėsa pardavinėjama turguose, kur kumpis rėžiamas tiesiog nuo gatvėje pakabintos ir musėmis aplipusios kiaulės kojos, o nupirkta višta čia pat nukertama ir nupešama. Brr.
Su daržovėmis paprasčiau, be to, jų čia gausybė. Tik Indijoje supratau, kiek visko galima pagaminti turint daržovių, prieskonių ir fantazijos. Gali apsiverkti, bandydamas išsirinkti ką nors iš gausybės „curry“, „kofta“, „dosa“, „igly“, „biryani“ ir kitų pavadinimų, kurių kiekvienas slepia vis kitokį daržovių patiekalą.
Nepaisant visko, mano favoritu tapo indiškos duonelės „chapati“ – tokie apvalūs paplotėliai, dažniausiai pateikiami karšti. Juos plėšai, mirkai į „curry“ (daržovių troškinį su padažu) ir mėgaujiesi. Viename Varanasio restorane, kur lankydavomės dažniausiai, padavėjai juokdamiesi pradėjo mane pravardžiuoti „chapati maniac“, nes užsisakydavau po keturis ir daugiau. Panašūs į juos yra ir „roti“ ir keletas kitų, įmantriau pavadintų patiekalų.
Tris savaites valgėme vien vegetarišką maistą ir gal tik porą kartų „sugriešijome“ dėl vištienos. Žinoma, prieš ir po maisto ne tik rankas plaudavom, bet ir dezinfekcijos nepamiršdavom. :) Rezultatas: jokių virškinimo problemų ir penki numesti kilogramai!
Be „chapati“ dar įsiminė pietų Indijos patiekalas „dosa“ – į traškų di-i-idelį paplotėlį suvyniotas pasirinktas troškinys. Paplotėlis tikriausiai darytas iš bulvės, nes primena ploną bulvinį blyną. Lauži, pamirkai į padažą ir niam. Labai skanu, kaip ir daugelis „curry“.
Kai kelionės pradžioje dar nenorėjome eksperimentuoti, užsisakydavome vadinamąjį „thali“ – kelių patiekalų rinkinėlis, kuriame paprastai būna ir „curry“ troškinys, ir keli padažai, ir ryžiai, ir, žinoma, „chapati“. Geras pasirinkimas pradedant kelionę po indiškąjį maistą.
Per kelias dienas persilaužėme ir dėl požiūrio į higieną – dezinfekcijos nepamiršome, tačiau į landynes panašios užeigos jau nebegąsdino. Atkreipdavome dėmesį, ar čia pietauja pačių indų šeimos – tai tam tikras rodiklis, kad maistas geras ir vertinamas vietinių. Tik neprisivertėme paragauti gatvėje gaminamo maisto – pritrūko laiko prisiversti tą padaryti
Grįžęs į Lietuvą gana greitai apsilankiau keliuose indišką maistą teikiančiuose restoranuose ir palyginau. Tokios prieskonių įvairovės neradau, bet tiek „Baltuose drambliuose“, „Sues indian raja“ tikrai buvo kažkas panašaus.
Iš tikro, Indijoje praleistas laikas išmokė pamilti vegetarišką gyvenimo būdą ir mums, praktikuojantiems mėsėdžiams įrodė, jog ir su bulve rankose galima išgyventi. O kokį nors gerą virėją mielai parsivežčiau namo ir liepčiau pietums pagaminti ką nors indiško – tai tikrai specifinis ir labai skanus maistas.
Alkoholio tenka ieškoti
Beveik kiekviename normaliame restorane ant stalo rasite padėtą ąsotį su vandeniu. Šis vanduo – iš čiaupo, todėl net jeigu padavėjas ir kryžiumi guldavo, kad vanduo neužterštas ir gerti jį galima, nerizikavome dėl visų hepatitų ir kitų ligų grėsmės.
Geriau papildomai užsisakyti mineralinio, jis čia kainuoja centus. Bet rekomenduočiau patikrinti, ar kamštelis jau nebuvo atsuktas. Porą kartų pagavau, kad padavėjas bandė sutaupyti, pateikdamas mineralinio vandens butelyje tą patį vandenėlį iš čiaupo.
Arbatą gerti išdrįsdavome, nors dėl visiško vandens užvirinimo irgi kildavo klausimų. Prasčiau sekėsi ragauti jų taip mėgstamą arbatą su pienu. Ji saldi, specifinio skonio ir mums nelabai patiko. Todėl greitai susiradome kitą favoritą – „ginger tea“ (arbata su imbieru).
Gaminama ji paprastai: į karštą vandenį briaunuotoje stiklinėje įmetamas paprastas arbatos pakelis ir įpjaustoma imbiero. Bet geriama skaniai ir imunitetą stiprina. Kažkaip nesiryžome išbandyti ir įvairių kokteilių su pienu (galiu klysti, bet man atrodo, jie vadinami „laasi“), gali būti, kad čia prašovėme, nes daug kas šį gėrimą labai gyrė.
Prasčiau su alkoholiu. Pačiam jo nusipirkti nėra paprasta, nes dėl brangių licencijų ir biurokratijos kliūčių alkoholio parduotuvių yra gana mažai. Tiesa, visada galima mirktelti maisto prekių parduotuvės berniukams ir jie arba ištrauks alaus butelį iš šaldytuvo, arba patys nubėgs iki „taško“ ir parneš lauktuvių, užmesdami ant kainos simbolinį 10 rupijų antkainį.
Beje, „Lonely planet“ teko skaityti, kad Sikkimo regione, kur lankėmės, alkoholiu išvis neprekiaujama per pilnatį ir jaunatį. Religiniais sumetimais. Išleistų Lietuvoj kas nors tokį įstatymą... Che che. Beje, Sikkime alus turėjo įdomią savybę – nesvarbu, kokio šaltumo būtų, atkimštas vis tiek šaudavo į viršų putų fontanu. Gal dėl to, kad susikrato į kalnus vežamas?
Lietuvoje būdamas alaus mėgėjas, Indijoje nuo šio gėrimo beveik atpratau, nes ten jis neskanus, labiau panašus į silpnai gazuotą alaus gėrimą nei į alų. O ir kainuoja nepigiai – nuo 2 iki 10 litų už butelį. Jei vis dėlto, nuspręsite išbandyti, rekomenduoju „Kinfisher“ – čia jis populiariausias ir geriausias.
Stipresnio alkoholio beveik nepirkau, bet supratau, kad kainos taip pat neindiškos, o kai paragavome su draugais vieną lauktuvėms parvežtą mažą viskio buteliuką, skonį teko pagirti – neblogas. Nepalyginsi su kinišku 50 laipsnių „ryžių vynu“, kuris drąsiai pretenduoja į pragaro gėrimo nominaciją.
Nors paprastai apie indus kalbama, kad tai yra nevartojanti alkoholio tauta, mūsų sutikti vietiniai bent jau alų ragavo, tačiau pažinau jų per mažai, kad galėčiau komentuoti plačiau.
Iš užrašų knygelės: vietiniai indai labai įdomiai geria – butelį laiko taip, kad kaklelis neliestų lūpų ir kliukina vandenį į gerklę. Pabandžiau porą kartų, vos nepaspringau, ir grįžau prie senojo būdo. Gal ir ne taip higieniška, bet užtikrinta!
Yra ir prašmatnių restoranų
Jau minėjau apie indiškas maisto skyles, kuriose galima papietauti. Tačiau turiu išlikti kiek galima objektyvus ir papasakoti apie gerus restoranus. Taip, jų yra. Delyje netgi matėme tokių, į kuriuos patys pabūgome užeiti – taip prabangiai viskas atrodė.
Kalkutoje paklojome didžiausią už pavalgymą išleistą sumą kelionės metu – apie 60 litų už sočią trijų asmenų vakarienę. Užtai padavėjai lakstė aplinkui kalbindami, teiraudamiesi ir tenkindami kiekvieną pageidavimą. Pigiausiai, ko gero, papietavome Delio Main bazare – nors užeiga buvo turistų nusėsta, maistas kainavo gal keturis litus.
Linksmiausi pietūs laukė Bagdogros oro uoste, netoli Daržilingo. Laukėme savo skrydžio į Delį ir pavalgę oro uosto restorane, tiesiog sėdėdami prie staliuko tempėme laiką. Prie mūsų priėjęs padavėjas pasiteiravo, kur skrendame, tada pranešė, jog lėktuvas nevėluos (veide buvo aiški nuostaba).
Trečią kartą priėjęs informavo, jog jau prasidėjo „check in“ į lėktuvą, tačiau žinodami, jog dar turime geras dvi valandas, tiesiog padėkojome jam ir likome savo vietose – norėjome pabaigti užkandžiauti. Galiausiai padavėjas grįžo su vežimėliu, be ceremonijų sukrovė mūsų kuprines, paliko savo kolegą saugoti mūsų maisto ir padėjo susitvarkyti „check in“ formalumus.
Tačiau šitos „pridėtinės vertės“ buvo per maža. Kai nuėjau į tualetą, vienas vaikinukas iš aptarnaujančio personalo stovėjo šalia ir laukė, kol pabaigsiu savo „mažąjį reikalą“, tada priėjus prie kriauklės mandagiai įteikė į rankas muilą, atsuko vandens čiaupą ir padavė rankšluostį. Tylomis kikenau įsivaizduodamas, kokį aptarnavimą būčiau gavęs, jei apsilankyčiau tualete su „dideliu reikalu“... :)
Gražiausiai pietavome Agroje ir Varanasyje. Pirmajame mieste mėgavomės maistu ant viešbučio terasos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į žymųjį Taj Mahalą, o Varanasyje viešbučio terasa pasiūlė puikią Gango ir senamiesčio panoramą. Juokinga, kai gali gauti tokius vaizdus, išleisdamas praktiškai keletą litų.
Įsimintiniausi pietūs laukė taip pat Varanasyje. Tai jau mano minėta užeiga, kur teko valgyti kilnojant kojas, kad šmirinėjančios ant grindų pelytės neatsitrenktų. O skaniausių pietų nominaciją net nežinočiau, kam atiduoti - maistas visur beveik vienodai gardus.
Iš užrašų knygelės: jau po pirmųjų dienų tiesiog nustojome žiūrėti į patiekalų kainas duodamuose meniu, nes nėra prasmės, kai pagrindinis patiekalas kainuoja keletą litų. Žinoma, keletas restoranų Kalkutoje ir Delyje pribloškė europietiškomis kainomis, tačiau tai – išimtis.
Valdas
