Indijos žmonės
Indijoje daug žmonių. Tikrai daug. Aišku, Kinijoje dar daugiau, bet kai šalis didesnė, tai gal ten jie labiau išsisklaidę, o Indijoje vienišas nepabūsi. Todėl pirma mano rekomendacija: neplanuokit kelionės „miestas – miestas – miestas“, nes ta gyvoji masė galiausiai išvargina. Maži kaimeliai, paplūdimiai arba kalnai – štai ką reikėtų įterpti tarp didmiesčių lankymo.
Galimybių „prasimušti“ nedaug
Nuoširdžių kontaktų su vietiniais beveik neturėjome. Natūralu, juk praleidome ten per trumpai laiko. Tačiau nepaisant viso prekeivių ir maldautojų košmaro, keletą kartų teko bendrauti su labai įdomiais žmonėmis, iš kurių už gerai praleistą laiką nebuvo gaila ir kokią paslaugą įsigyti.
Pavyzdžiui, jaunas vaikinukas, padėjęs savo giminaičiams daryti versliuką Varanasyje, „Puja“ svečių namuose. Daug laiko praleidome šių namų terasoje, kur nuo stogo atsiveria puikus miesto ir Gango vaizdas. Ir daugiausiai bendravome būtent su Ricky, kuris, praleisdamas čia daug laiko, jau yra matęs ir šilto, ir šalto.
Smagu buvo pasikalbėti apie skirtingų šalių turistus. Labiausiai jis purtėsi, išgirdęs apie lenkus. Pasak jo, tai vieni įnoringiausių ir pasipūtusių turistų. Tą patyrėme ir patys, kai paskutinę viešnagės Varanasyje dieną teko kraustytis į prastesnį kambarį, nes atvykusi lenkų grupė norėjo gyventi tik pačiuose geriausiuose kambariuose.
Iš jo sužinojome, jog jauni indai savo šalyje turi vos kelias galimybes „prasimušti“ – studijuoti informacines technologijas ir ieškoti galimybių dirbti užsienyje ar pačioje Indijoje, tačiau užsienio kompanijoms. Kita pagrindinė galimybė – Bolivudas, tačiau ji įmanoma tik nedaugeliui, nes Bolivudas dar negailestingesnis už Holivudą ir norint ten prasimušti vien talento neužtenka, tačiau tai yra daugelio jaunų žmonių svajonė.
Na ir trečioji alternatyva – kriketas. Visa šalis pakvaišusi dėl šio sporto, vos išmokę vaikščioti vaikučiai jau tamposi su savimi kriketo lazdas, mušinėja kamuoliukus parkuose, o per čempionatus, ypač žaidžiant prieš Pakistaną, laikas Indijoje tiesiog sustoja – taip, kaip Lietuvoje svarbių krepšinio rungtynių metu.
Keliaujant netgi gerai žinoti bent keletą garsiausių kriketo žaidėjų bei Bolivudo aktorių pavardžių. Sako, jei pokalbyje su vietiniais šias žinias panaudosi, pelnysi didelę pagarbą ir pripažinimą. Tačiau tos pavardės tokios sunkios, kad mes taip nė vienos ir neišmokome...
Jeigu su tavimi jau bendrauja, tikriausiai kažką vis tiek bandys parduoti. Tuo galima pasinaudoti: pavyzdžiui, prie lavonų deginimo vietos mums vienos šilko parduotuvės agentas pravedė visai neblogą ekskursiją. Išklausę ir išklausinėję, nuėjome į tą jo siūlomą parduotuvę, tačiau nieko nepirkome. Taip kiekvieną kartą – kai žinai, kad iš tavęs kažko prašys, pats irgi stengiesi iš pašnekovo išspausti maksimumą. Ranka ranką plauna.
Vietiniai nori ir gali bendrauti
Nors turistų Indijoje labai daug, mes vis tiek kėlėme susidomėjimą. Būna, jog tiesiog prisėdame parke ant suolelio, o pro šalį einanti indų šeima nieko nesakiusi įspraudžia mums į tarpą savo vaikelį ir nufotografuoja. Belieka tik šypsotis.
Jei kinai irgi nori bendrauti, bet nemoka angliškai, tai indai šitos problemos neturi. Todėl pasirenkite, kad traukiniuose, parkuose, kavinėse su jumis norės bendrauti daug kas. Ir visai normalus klausimas bus „kiek uždirbi?“. Indams nėra jokių problemų girtis savo uždarbiu ir kitų klausti to paties.
Maža to, jie ne tik su turistais bendrauja angliškai. Iš karto gal ir nustebsite, išgirdę dvi indų moteris, kavinėje tarpusavyje bendraujančias... angliškai. Pasirodo, tai visiškai natūralu. Anglų kalba čia yra gero įvaizdžio ženklas, todėl jei kalbi angliškai, parodai savo lygį. Be to, vietinės kalbos ir tarmės gana skiriasi, todėl anglų kalba yra geras būdas suprasti vieni kitus.
Nedaug žinau apie kastų sistemą, bet teko girdėti, kad baltieji joje yra gana aukštai ir prisilietimas prie jų šiek tiek pagerina žemesnėje kastoje esančių žmonių situaciją. Nežinau, kiek čia tiesos, bet teko kelis kartus patirti, kai gatvėje gyvenantys murzini vaikučiai pribėgdavo ne maldauti maisto ar pinigų, o tiesiog mus paliesti.
Nieko naujo neparašysiu: saugokit pinigines, fotoaparatus ir kitus gerus daiktus. Tie visi prisilietimai ir pasistumdymai žmonių grūstyje ne visada yra jaukūs ir malonūs.
Jei žvilgsnis degintų, iš Indijos tektų grįžti su trečio laipsnio viso kūno nudegimais. Kartais tie žvilgsniai malonūs, kartais – grobuoniški. Taip pat ir žodiniai kontaktai: tarp visų siūlymų pirkti retkarčiais atsiranda ir tiesiog norinčių pakalbėti. O fizinis kontaktas – vaikai apčiupinės, vaikinai keliaujančias merginas įsidrąsinę žmonių spūstyje ir apgraibys. Taip jau čia priimta.
Lietuva Indijoje
Patarčiau kelionės metu turėti su savimi Europos žemėlapį, nes sutikti indai visada paklausia, iš kur esi atkeliavęs ir paprastai apie Lietuvą žino nedaug, amžinai painioja mus latviais ir pan. Todėl šimtą kartų gailėjomės, kad neturime žemėlapio, kur būtų galima durti pirštu ir parodyti, kas mes tokie ir iš kur atkeliavome. Nesutrukdys ir kelios atvirutės su mūsų šalies vaizdais – pasirenkite palikti jas dovanų – pašnekovai bus labai laimingi.
Tačiau ne viskas taip blogai. Visos kelionės metu mus lydėjo įvairūs nutikimai, kurie leido suprasti, jog Lietuva yra visur. Pirmiausiai, užsukę į šilko parduotuvę Varanasyje, iš pardavėjo išgirdome, jog čia jau lankėsi pirkėja iš Lietuvos. Pamanėme, jog tai vienas iš populiarių turistų gaudymo būdų, tačiau kai jis parodė savo užrašų knygelę, supratome, kad nemeluoja – ten buvo paliktas vieno garsaus Lietuvos politiko žmonos įrašas.
- Ar daug pirko? – paklausėme.
- Daug ir brangių daiktų, - neslėpė pardavėjas, todėl teko įrodinėti, kad ne visi lietuviai gali sau tai leisti.
Nepaisant visko, šitoje parduotvėlėje prisipirkome tiek šilko, kad vos patempėme. Patiko pardavėjo nuoširdumas ir gebėjimai parduoti. Beje, parduotuvę mums rekomendavo turizmo ofise traukinių stotyje, kai paklausėme, kur geriau pirkti šilką. Ji įsikūrusi visai netoli stoties, o tai reiškia, kad toliau nuo centro, kur dirba tikri plėšikai. Tai jautėsi ir dėl kainų, čia jos buvo visai sukalbamos – nuo 80 iki 300 rupijų (nuo 5 iki 18 Lt) už šilkinę skarą. Kokybė, bent jau kol kas, nenuvilia.
Dar daugiau lietuviškų šaknų radome Kalkutoje. Čia net du kartus skirtingose vietose susitikome su lietuviu, atvykusiu į komandiruotę. Jis pažino mus dėl lietuviškų diskusijų tarpusavyje, mes pažinome jį iš „Audimo“ marškinėlių. Smagu buvo atrasti saviškį visai svetimame krašte.
Dar smagiau buvo, kai apsistoję per hospitalityclub.org surasto Kalkutos gyventojo namuose sužinojome, jog jis internetu aktyviai bendrauja su lietuvaite, gyvenančia Anglijoje ir netgi ją truputį myli. Beje, jis klausė T.a.t.u., žiūrėjo filmą „Lilija4ever“ ir šiaip nemažai žinojo apie Rytų Europą.
Kartu su juo vakare susitikę su dar vienu hospitalityclob.org nariu iš Anglijos vėl buvome nustebinti – pasirodo, jis kurį laiką draugavo su lietuve ir net tris mėnesius gyveno Lietuvoje. Populiarios tos mūsų merginos... :)
Viename Daržilingo viešbutyje vienam turistui iš Anglijos pasakę, jog esame iš Lietuvos, išgirdome klausimą „Ar tiesa, kad jūsų kalba sudėtingiausia pasaulyje?“, o keletas sutiktų žydų prisiminė mūsų Jasikevičių, bet niekaip negalėjo patikėti, kad jis iš Lietuvos. Tiesa pasakius, apie tokią Lietuvą jie išvis nieko nebuvo girdėję
Beje, grįždami atgal į Lietuvą jau jautėmės visai kaip namie – parskridome kartu su nemenka lietuvių kompanija. Tai tik įrodo, kad mėgstame keliauti ir lankytis svetur, o Indija yra tikrai mėgstamų lietuvių kraštų sąraše.
Aišku viena – ne Adamkus, Brazauskas ar Paksas, ne Sabonis ar Macijauskas ir ne Vilnius ar Kryžių kalnas lemia mūsų žinomumą pasaulyje. Šiaip jau į politiką ar krepšinį daug kam nusispjauti. Svarbiausi ambasadoriai ir mūsų šalies vizitinės kortelės esame mes patys – keliautojai.
Iš to, kaip bendraujame, kaip elgiamės ir ką darome, ir gimsta užsieniečių įspūdis apie mūsų Lietuvą. Gaila, kad dar esame labai mažai žinomi, tačiau džiugu, kad plečiantis tautiečių kelionių geografijai vis daugiau pasaulio gyventojų žino apie mus ir atsiliepia tikrai teigiamai
Vokiečiai, žydai ir japonai
Pabaigai - trumpai apie keliautojus po Indiją. Beveik nesutiksite tokių, kurie čia būtų atvykę trumpesniam, nei pusės metų laikui. Dažniausiai tai vokiečiai, žydai ir japonai. Sutikti žydai buvo gana smagūs pašnekovai ir pasakojo, kad Izraelyje yra tarsi mados dalykas: baigi mokslus, atitarnauji kariuomenėje ir išvyksti metams į Indiją. Dažniausiai į kurortą Goa, taip pat Delį bei Varanasį.
Vokiečių sutikome kiek daugiau nei anglų. Dažniausiai taip pat jauni žmonės (nors nebūtinai), klajojantys skersai išilgai per visą Indiją ir mielai bendraujantys. Anglus atstovavo daugiau vyresnio amžiaus žmonių, teko sutikti keletą laisvai samdomų žurnalistų arba rašytojų, kurie gyvena Indijoje, rašo tekstus Anglijos leidiniams ir gaudami anglišką uždarbį čia gyvena kaip karaliai.
Indijoje sutikti japonai privertė pakeisti įspūdį apie šią šalį. Jie visiškai skiriasi nuo Europos šalyse sutinkamų organizuotų grupelių, kurių nariai visur ploja katučių ir visur fotografuojasi. Indijoje pamatėme daug tokių japonų, kurie tiesiog pavargo nuo tvarkingojo gyvenimo ar nepritapo prie jo ir atvykę į Indiją gyvena vargingą, bet laisvą gyvenimą: keliauja prasčiausia klase, valgo gatvėse, miega ant viešbučių terasų...
Dar Indijoje sutiksite lenkų, kiek mažiau rusų, prancūzų, amerikiečių. Kartais tų pačių turistų keliai eina panašia kryptimi, todėl su jais galima susitikti vėl ir vėl. Pirmą kelionės dieną Delio viešbutyje susipažinome su amerikiečiu, besivežiojančiu su savimi žaislinį ryklį ir praminėme jį Sharkman‘u. Ryklys papozavo su mano talismanu – paršeliu ir išsiskyrėme, o po savaitės netikėtai susitikome... plaukiodami valtimis Gange ankstų rytmetį.
Ir taip nuolat: susipažįsti su žmonėmis, išsiskiri, o po kelių dienų vėl susitinki jau visai kitoje vietoje. Gal kažkiek tai lemia ir kelionių knygos, nurodančios tuos pačius objektus. Iš visų leidyklų Indijoje be konkurencijos pirmauja „Lonely planet“ – beveik kiekvienas sutiktas keliautojas turėjo būtent šią knygą. Tai turi ir neigiamą savybę – žinodami šios knygos populiarumą į ją patekę viešbučiai ir restoranai nepatingi pasididinti kainas, todėl matydami kainą LP neabejodami padidinkite ją bent 20 proc. Juokingiausia, kad vis tiek bus beprotiškai pigu. :)
Dar nė vienoje kelionėje tiek daug nebendravome su kolegomis turistais, kaip Indijoje. Retas vakaras praeidavo be vakarienės su naujais pažįstamais ir pačių įdomiausių istorijų, kurių negailėjo nė vienas. Pasidalindavome pačia įvairiausia informacija, išsikalbėdavome apie patirtus indiškus apgaudinėjimus, rekomenduodavome aplankyti vienokias ar kitokias vietas tolimesnės kelionės metu. Šie linksmi ir įdomūs pokalbiai išliko vienais smagiausių kelionės prisiminimų.
Valdas
