Stebuklų šalis Turkmėnija
Praėjusiais metais turkmėnų pasaulį sukrėtė žinia apie jų vado, didžiojo tautos Tėvo ir, ko gero, keisčiausios pasaulyje diktatūros autoriaus Saparmurato Nijazovo Turkmėnbaši mirtį. Ta proga prisiminiau ir savo viešnagę šioje stebuklų šalyje.
Tai buvo turbūt keisčiausia diktatūros forma pasaulyje, pažėrusi nesuskaičiuojamą gausybę Čako Norriso vertų faktų: dienų ir mėnesių pervadinimas, cirko ir barzdų nešiojimo uždraudimas, privalomas kasdieninis Prezidento knygos skaitymas...
Saparmuratas mirė, palikęs tėvo gedinčią šalį nežinioje, o mano atmintyje vėl iškilo prieš kelis metus įvykusios kelionės į Turkmėniją prisiminimai.
Stebuklai prasideda
Važiavau ten kaip žurnalistas, lydintis Lietuvos verslo atstovų delegaciją. Mano žiniomis, vizitas buvo labai ilgai derinamas ir turėjo vykti vos ne aukščiausiu lygiu: lietuviai atstovavo vienas stipriausių šalies kompanijų, o turkmėnai, savo ruožtu, žadėjo vos ne ministro pirmininko audienciją.
Taigi lydimi pačių geriausių ketinimų sėdome į Saab ir netrukus jau mėgavausi pirmuoju skrydžiu savo gyvenime. Maskvą pasiekti netrukome, o ambasados parūpintas autobusiukas turėjo pergabenti į kitą oro uostą, iš kurio jau turėjome pasiekti Turkmėnijos sostinę Ašchabadą.
Užsižiopsoję nužygiavome žaliuoju oro uosto koridoriumi ir tik tada supratome, kad vežami doleriai dienpinigiams liko nedeklaruoti. Pamačius ginkluotus apsauginius rizikuoti nesinorėjo, todėl teko dėti pinigus į sąskaitą ir tikėtis, kad Ašchabade rasime veikiantį banką.
Truputį nerimavau, prieš lipant į lėktuvą pamatęs būsimus bendrakeleivius – kelis šimtus azijietiško veido žmonių, apsikrovusių didžiausiais krepšiais ir maišais. Trūko tik vištų ir ožkų. Nerimas kiek atlėgo, pamačius lėktuvą – spindintį Turkmėnijos oro linijų „boingą“.
Faktas: Prezidentas nusprendė, kad turkmėnų tauta turi tinkamai save reprezentuoti ir įsakė pirkti tik naujus „boingus“.
Kelionę lėktuvu paįvairino keleiviams duodamas maistas – virta aviena. Gal ir skanu, bet dėl specifinio kvapo vos galėjome išsilaikyti nežiaukčioję. O skrydis netrumpas – praėjo kelios valandos, kol jau galėjome akimis matuoti Kara-kumų dykumos tolius.
Oro uostas netoli miesto, labai moderniai įrengtas, tačiau mums, truputį išvargintiems kelionės, sunku įvertinti turkmėniškų kilimų raštus ant sienų. Delegacijos vadovas perspėja, kad šitoje šalyje, kaip ir daugelyje Vidurio Azijos kraštų, galime tikėtis visko. Žodžiai pradeda pildytis.
Mus jau uoste pasitinka vietiniai gidai ir painiais koridoriais nuveda į VIP salytę, kur gauname riešutų, džiovintų vaisių ir išgerti. Praleidžiame čia nemažai laiko, net pradedame nerimauti. Galiausiai pasirodo turkmėnų atstovas ir pakviečia vykti į viešbutį.
Kokie, kokie planai?
Pirma pažintis su miestu – stulbinanti. Visiška švara, gana prižiūrėti pastatai ir... Prezidentas. Ant kiekvieno namo, ant kiekvienos sienos ar durų – iš visur į tave žvelgia Saparmuratas Tuškmėnbaši.
Faktas: Turkmėnbaši (turkmėnų tėvas) taip buvo pavadintas tapus šalies vadovu. Demokratija čia vaidinama gana profesionaliai, egzistuoja net rinkimai į prezidentus, kuriuos visuomet bent 99,7 proc. iki šiol laimėdavo Saparmuratas. Galiausiai buvo nutarta rinkimų nebeorganizuoti ir Turkmėnbaši pasiskelbė Prezidentu iki gyvos galvos. Škia, skant, demokratija.
Atrodo, kad kiekvieno žmogaus garbės reikalas yra ant savo namo sienos pakabinti didesnį ar mažesnį Prezidento portretą. O ypač prabangiuose viešbučiuose ar valstybinėse įstaigose fojė rasite ir auksinius Prezidento biustus. Kad niekam net klausimų nekiltų, kas čia vadas...
Viešbutis mus pribloškia savo prabanga. Auksu tviskantis fojė, pasitempę patarnautojai, panoraminis liftas su vaizdu į Turkmėnijos cirko arenos fasadą. Tiesa, neveikiantį.
Faktas: Prezidentas šalyje uždraudė cirką, nes tai nėra artima turkmėniškoms nacionalinėms vertybėms. Turkmėnui daug svarbiau žirgas, kardas ir virta aviena.
Įsikūrę viešbutyje susirenkame apsitarti dėl tolimesnės vizito eigos. Turkmėnų delegacijos dalis siurprizus tiesiog žarsto. Iš pradžių išberia greitakalbę „koks mūsų Prezidentas puikus, kaip jis myli žmones, kokia tai nuostabi šalis ir kaip jums čia patiks“, o tada pareiškia, kad darbotvarkė keičiasi ir gana stipriai.
Nebus susitikimo su „Prezidentui labai artimu“ ūkio ministru, dėl kurio buvo balažin kiek tartasi. Taip pat mūsų negalės priimti keli kiti ministrai, o rytoj vyksiantis dvišalis susitikimas iš tikro bus trišalis, nes jame dalyvaus ir delegacija iš Irano.
Nedrąsiai pažvelgiu į mūsų kelionės vadovą, kuris naktimis nemiegojo, kol suderino ankstesnę darbotvarkę – veidas krauju pasruvęs. Bet ką darysi – čia šalis, kur pažadas tolygus vėjo šuorui. Būtų nuostabu, jei viskas vyktų pagal planą, o čia – tiesiog standartas.
Einame papietauti ir nusiraminti. Mūsiškių verslininkų mostai dideli, todėl tiesiog šluojame maistą ir ragaujame įvairiausių patiekalų, kurie šioje kavinėje puikūs. Vėliau teko patirti, kad tai buvo tarptautinė ir labiau užsieniečio pilvui orientuota virtuvė – vietinis maistas be stipraus alkoholio nesuvirškinamas.
Prezidentas yra visur
Papietavus išsirengiame į miesto centrą. Tai tikra siurrealizmo šventovė, kurios centre stovi raketos formos (vis dar neįgyvendinta turkmėnų ambicija tapti kosmine valstybe) keliasdešimties metrų aukšto monumentas, kurio viršuje stūkso ir visą dieną pagal saulę (kad būtų veidu į ją) sukasi Saparmurato statula.
Faktas: Saparmurato motina žuvo per Turkmėniją nusiaubusį žemės drebėjimą. Tuomet dar mažas Prezidentas išgyveno. Apie tai sukurta legenda, kurią simbolizuoja centrinėje Ašchabado aikštėje stovinti auksinio buliaus statula, kurios viršuje tarp ragų įsitaisęs dievų išgelbėtas Saparmuratas.
Dar daugiau faktų: Turkmėnijoje visos televizijos valstybinės ir jų logotipai tokie patys – auksinis Prezidento profilis. Tas pats profilis puikuojasi ant visų nominalų popierinių Turkmėnijos pinigų manatų. Skaitomiausias veikalas šalyje yra Ruhnama, kurią parašė pats Prezidentas. Tai moralės ir etikos vadovas kiekvienam turkmėnui (labai įdomi ir tikrai verta perskaityti knygelė, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą). Ruhnamą vaikai mokosi nuo mažų dienų, cituoja ją vietoje maldų, vakarais televizijos programos baigia transliacijas Ruhnamos citatomis.
Dar linksmiau žinoti, kad keistasis Prezidentas yra parašęs poezijos knygelę, kuri buvo pripažinta Turkmėnijos metų kūriniu, dar jis yra pakeitęs savaitės dienų ir mėnesių pavadinimus į sau mielesnius, pavyzdžiui, Prezidento mėnuo, Prezidento motinos mėnuo, Ruhnamos mėnuo... Sąrašas begalinis.
Bet grįžkime į Ašchabado centrą. Į raketos formos monumentą galima pakilti specialiais liftais. Tai padarę gauname puikią progą pasigrožėti miesto centrine panorama. Čia viskas spindi auksu, tikru auksu. Kiekviena dekoratyvinė pastatų plytelė kainuoja kelis kartus daugiau negu vidutiniškai uždirba turkmėnas.
Nedarbo lygis šalyje milžiniškas, gyvenimas skurdus ir beviltiškas. Geriausius statybų ir prekybos užsakymus išgraibsto turkai, naftą iš turkmėnų perka kelios pasaulio valstybės, o naftos ir dujų dolerių maišai nugula auksinėms dekoracijoms ir prezidento gerovei. Užtai benzinas čia pigesnis už vandenį.
Faktas: Prezidento sosto neoficialus paveldėtinis, jo sūnus, degradavo ir prasilošė užsienyje. Kalbama, kad per vakarą jis sugebėdavo prapilti po kelis šimtus tūkstančių dolerių, o susidariusias skolas vėliau sąžiningai naftos doleriais kamšydavo įpykęs tėvelis.
Stebime auksu tviskančių Prezidento rūmų ir kitų valstybinių pastatų panoramą, net širdį spaudžia. Dar skaudžiau aplankius turkmėnų nepriklausomybės paminklą. Vanduo čia fontanais liejasi, kai visa tauta nuolat kenčia nuo vandens stygiaus.
Tikrovė kitokia
Kontrastai čia kaip niekur milžiniški. Jei esi užsienietis ir atvyksti čia kaip turistas trumpam laikui, gali to ir nepastebėti, tačiau man atsivėrė galimybės sužinoti daugiau, kai susitikau su vietine žurnaliste, kuri domėjosi mūsų vizitu.
Iš pradžių ji buvo atsargi ir sutartinai su kitais garbstė Prezidentą, tačiau vėliau sužinojusi, kad esu žurnalistas, pradėjo manimi labiau pasitikėti ir lengvas pokalbis išsivystė į labai įdomų pusbalsiu (kad niekas neišgirstų) vykusį pasakojimą apie kitą tikrovę: badaujančius ištisus kaimus, netikėtai dingstančius Prezidento demokratijos priešininkus, užsieniečius nuolat sekančias saugumo tarnybas, klestinčią prostituciją ir narkotikų biznį (Afganistanas juk čia pat)...
Pokalbis tarsi atvėrė man akis ir iš tiesų, jau kitą dieną pradėjau daiktus matyti kitaip. Kai delegacijos vadovas pasididžiuodamas rodė į atnaujintus mokyklų pastatus, aš mačiau jose alkanus vaikų veidus, kai buvome vedami į paauksuotas menes, mačiau, kad po prabangiomis dekoracijomis slepiasi aptriušusios ir varganos pastatų sienos. Tarsi gražus piešinukas ant prastos kokybės popieriaus.
Bene įdomiausia buvo sužinoti skirtumą tarp oficialaus ir juodosios rinkos valiutų kurso. Reikia pastebėti, kad Turkmėnijoje egzistuoja tik dvi valiutos – doleriai ir manatai. Rublių nesivežkite – jokios iš jų naudos.
Taigi atėjęs į banką ir padėjęs ant stalo dolerį, gausi už jį kokius 5000 manatų. Bet atėjęs pas bobutę į rūsį ir padėjęs tą patį dolerį gausi jau juodosios rinkos kursu net 25000 manatų. Nors ant visų jų šviečia tas pats Saparmurato veidas, skirtumas visgi yra.
Vienintelis klausimas: kur rasti tokią bobutę? Šito, deja, nesužinojau, tą vietą mums vietiniai ir parodė. Belieka įsivaizduoti, kaip lieka išdurti to nežinantys atvykėliai. Juk visa šalis, išskyrus gal tarptautines ir valstybines įmones, gyvena pagal juodosios rinkos kursą, tai yra, su penkis kartus pigesne valiuta.
Nusilenkti Iranui
Tos dienos vakare spėjome pasižiūrėti pagrindinius Turkmėnijos istorijos muziejus, paminklus ir pasivaikščioti po miestą. Išvargti buvo kur, todėl miegojosi be problemų, o kitą ryt prasidėjo oficialioji vizito dalis.
Beje, labai keista. Sėdėjome kelias valandas didelėje salėje su turkmėnų verslo atstovais, pasakodami vieni apie kitus ir barstydami pažadus apie bendrų prekybos namų kūrimą, keitimąsi prekėmis ir pan.
Staiga visa kalba baigėsi ir į salę įžengė keliasdešimt arabiškų veido bruožų vaikinų, nuskalbtais džinsais ir sutįsusiais marškiniais. Čia ir buvo toji Irano delegacija. Iš pradžių jie sukėlė tik atlaidžias šypsenas, tačiau netrukus jas nusivalėme – apsikeitus vizitinėmis kortelėmis paaiškėjo, jog prieš mus stovi naftos gavybos įmonių, cukraus fabrikų ir kitokių smagių dalykėlių savininkai. Ore įsivyravo prakaito ir dolerių kvapas.
Aišku, kad lietuviai daugiau niekam nebuvo įdomūs. Turkmėnai galėjo gerkles persikąsti ir sprandus susilaužyti, kad tik įtiktų iraniečiams, o šie mielai linksėjo galvomis ir kvietė mus visus į svečius – juk Iranas už keliasdešimt kilometrų.
Ypač įdomiai atrodė vieno Turkmėnijos cukraus fabriko pirkimas. Iranietis labai norėjo šito pirkinio, tačiau pasakyti tai tiesiai būtų buvę tiesiog kvaila. Todėl pasiūlymas pirkti skambėjo maždaug taip:
„Žemė maitina visus žmones, nepriklausomai nuo rasės, amžiaus ar padėties. Iš žemės gauname visas gėrybes. Argi galėtume įsivaizduoti gyvenimą be žemės maitintojos? Juk ji yra viskas, kas mus supa...“. Ir taip gal dešimt minučių. Po to dar dešimt apie cukrų, dešimt apie fabrikus, dešimt apie turkmėnų ir iraniečių draugystę, dar dvidešimt apie Alachą ir fabrikas nupirktas.
Vėliau vykęs apsilankymas keliose ministerijose taip pat buvo nelabai rezultatyvus. Mūsų delegaciją pasitikdavo nieko lemti negalintys klerkai, kurie palinksėdavo galvomis ir mandagiai išlydėdavo. Tik keletui delegacijos narių pavyko užmegzti kažką labiau panašaus į ilgalaikius kontaktus.
Vakarinis gyvenimas
Galbūt todėl greitai oficialioji dalis baigėsi priėmimu vieno iš Turkmėnijos delegacijos atstovų kavinėje, kurioje neužsibuvome ir išvykome į miestą ieškoti linksmybių. Čia jų pakankamai – vakare drovios ir po skaromis pasislėpusios vietinės moterys nusimeta savo šydą ir klubuose taip pasisklaido, kad mūsų go-go šokėjoms galima būtų pasimokyti. Muzika skamba ne tik rusiška, išgirdome ir europietiško popso.
Kartais nosytę sukutendavo kanapės kvapas, nors už ją, kaip ir už kitus nusižengimus įstatymams, čia baudžia greitai ir griežtai. Gal todėl saugumas mieste pavydėtinas. Beje, iš vienos vietos į kitą patekti labai paprasta – tiesiog iškeli ranką ir sustoja bet kuris, laisvų vietų turintis žiguliukas (kitokių automobilių čia beveik nėra). Už penkis manatus jis tave veš nors ir per visą miestą.
Užsukę į keletą klubų, nusprendžiame grįžti į viešbutį. Aplink vis daugėja slaviško gymio moterų. Girdėjome gandų, kad tai atvažiuojančios į Ašchabadą uždarbiauti Rusijos prostitutės. Tuo galutinai įsitikinome užsukę į viešbučio apačioje vykstančią diskoteką.
Šoka tik moterys, aplinkui sėdi tik vyrai, dažniausiai užsieniečiai. Politikai, verslininkai, diplomatai. Gurkšnoja gėrimus, stebi merginas. Kartais tos merginos prieina prie jų, trumpai pasikalba ir dingsta. Po valandos ar kelių merginos vėl grįžta į salę, o džentelmenai dažniausiai nebegrįžta.
Ar man pasisekė? Deja, matyt ant kaktos buvo užrašyta, kad jaunučio žurnalisto kišenėse užuovėjos ieškoti neverta. Po poros bandymų parduoti meilės valandą už man protu nesuvokiamą 50 dolerių sumą, susidomėjimas baigėsi.
Saulės kremas
Pinigus Rusijoje į sąskaitą sukišusiems kelionės organizatoriams teko nuvargti didžiausius vargus, kol valstybiniame banke galiausiai juos išgryninome į manatus. Tokios sąvokos, kaip mokėjimo kortelės, čia skamba nesuprantamai.
Šiaip ne taip atgavę pinigus, pasirengėme paskutinei kelionės dienai. Visą laiką buvome Ašchabade ir vietiniai mums kartojo, kad be šito miesto ir Karakumų, čia daugiau nelabai yra į ką žiūrėti. Taigi norėjome pamatyti dykumą, todėl gidas mums suorganizavo išvyką į dykumoje įsikūrusį turgų.
Bet prieš tai šiek tiek laiko praleidome viešbučio baseine. Dvidešimties minučių vandenyje užteko, kad gal 40 laipsnių kepinanti saulė paliktų gražias žymes ant kūnų. Po kelių valandų jau sutartinai staugėme dėl skaudančios odos. O kai kurie iš mūsų prieš tai dar išdidžiai pasitepė įdegio kremu, „kad gražiai įdegtų“. :)
Tačiau noras kuo geriau pažinti šį kraštą padarė savo ir delegacija išvyko į dykumą. Kirtę prabangius miesto vartus kelis kilometrus keliavome gilyn į smėlynus, o gidas pasakojo, kad šią dykumą vietiniai vadina ne „pustynia“ (dykuma), bet „kustynia“ (krūmynė), nes normalių ir mums įprastesnių smėlio kopų čia beveik nėra – tik smėlis, žolės ir krūmai.
Užtai kupranugarių matėme keletą. Ir tada netikėtai atvykome į žmonių knibždėlyną. Nesupratau, kodėl jie prekiauja būtent čia, bet suvažiavusių automobilių skaičius rodė, kad taip tikriausiai reikia. Prasisukome ir mes: kam kilimas, kam skara, o kam tiubeteikia. Visi radom lauktuvių ir saulės genami vėl susigrūdome į autobusą.
Grįžę į miestą dar aplankėme nuostabaus grožio mečetę. Turkmėnai teigia, kad yra tolerantiški kitoms religijoms ir aš manau, kad taip tikrai yra. Tačiau vyrauja čia islamas, tai greitai galima pajusti.
Paskutinis štrichas – apsilankymas kilimų muziejuje. Čia pamatėme ir didžiausią pasaulyje kilimą, ant kurio turkmėnai išaudė, spėkit ką – ogi Saparmuratą Turkmėnbaši! Taip pat gavome progą susipažinti su kilimo audimo procesu (sakoma, kad audėjos kilimų fabrikuose dirba vos ne 20 valandų per parą), o turtingiausieji įsigijo keletą mažų kilimukų, kainuojančių daugiau kaip šimtą dolerių.
Atsisveikinimo vakaras praėjo šauniai. Ragavome alų, susidraugavome su tikrai nuoširdžiais mus lydėjusiais turkmėnais (nors buvome įsitikinę, kad dalis jų tikrai priklauso slaptosioms tarnyboms), prisižadėjome dar sugrįžti ir kitą rytą jau sėdome į Maskvon lekiantį lėktuvą.
Stebėdamas šią šalį pro iliuminatorių supratau, kad čia dar būtina sugrįžti. Per tiek laiko aš jos nei gerai pamačiau, nei perpratau, tačiau apetitas išaugdavo kiekvieną akimirką, pamačius tuos objektus ar reiškinius, kurie mūsų kultūros žmonėms yra tiesiog nesuprantami.
Stebėdamas šią šalį pro iliuminatorių galvojau, kad noriu čia dar kartą sugrįžti ir įveikti šitą siurrealistinį, bet įdomų ir simpatišką riešutėlį su Prezidento kultu, naiviu nuoširdumu, stulbinančiais kontrastais ir neįprasta azijietiška dvasia...
VL
