Kaip mes buvome išlydėti

Skaityti komentarus (5)

Kaip tikri studentai, prezentaciją apie savo kelionę skrebenom iki paskutinės akimirkos. Aš dedu nuotraukas, o Žydrė skambinėja ir zyzia: "Ar bus įdomu? Ar cinkelio netrūksta?" :) Net naują "crossroad'inį" šabloną prezentacijai sukalėm, kad tik gražiau būtų. Ir buvo gražu. Buvo visko daug. :)

Ir buvote jūs - panorėję išlydėti du kosmonautus be skafandrų į atviras kosmoso erdves.

Kažkada esu tyliai sau pasakęs, kad vienatvė yra tada, kai žinutes tau siunčia tik mobiliojo ryšio operatorius, o laiškus rašo tik bankas ar šildymo tinklai. Vakar supratome, kad tikrai nesame vieniši - jūsų susirinko tikrai daug. Daugiau, nei drąsiausiose svajonėse galėtume tikėtis.

Mūsų draugai. Įš visų įvairiausių gyvenimo etapų nuo vidurinės mokyklos iki paskutinės darbovietės. Kaip smagu žiūrint į jus matyti, kad Lietuva tikrai yra mažas kraštas. Štai du žmonės, atrodo, niekaip tarpusavyje nesusiję, visą vakarą plepasi ir po to pareiškia, kad buvo bendrakursiai. Kiti iš tikro matosi pirmą kartą, tačiau greitai suranda bendrą kalbą. Visi linksmi, šilti, bendraujantys...

Mums garbė turėti tokius draugus. Gaila, kad nepavyko į vieną vietą surinkti visų (toks jau gyvenimas), todėl šią frazę taikome visiems, kurie širdyse yra su mumis - MUMS GARBĖ TURĖTI TOKIUS DRAUGUS, KAIP JŪS.

O dabar apie vakarėlį. Sklandžiai, lengvai ir smagiai. Prieš didesnius renginius jau nuo vaikystės esu įpratęs jausti nerimą. Tai toks sūkuriukas skrandyje, kuris prieš pat užlipant ant scenos ir rėžiant eilėraštį raiškiojo skaitymo konkurse ar pildant rusų kalbos olimpiados užduotį vis neduoda ramybės - susimausi, susimausi.

Vakar to nebuvo. Jautėmės, lyg būtume grįžę namo, į savo didelę ir jaukią šeimą. Todėl lengvai ir su juokeliais praskridome per 13 prezentacijos skaidrių, kai kurias vos apžvelgdami, prie kai kurių sustodami ilgiau. Tada sulaukėme kompromituojančių ir asmenybę žlugdančių klausimų :)

Galiausiai, po Mariaus, neseniai su drauge Jurga per metus apkeliavusio gausybę Azijos šalių, ištarto tosto išgėrėme už mūsų sėkmę ir vakarėlis tęsėsi. Buvo jis smagus ir truko ilgai, dar ilgiau negu dirba pats "Barcelonos" restoranas, todėl atkakliausiai kompanijai teko ieškotis kitos vietos bendravimui ir kojos (kai ką ir tiesiogine prasme) nunešė į "Savą kampą" Senamiestyje.

Bet ir čia dar ne viskas - patys patys atkakliausi linksmybes baigė apie ketvirtą ryto mūsų bute, ir netgi beveik pažadėjo priglausti mūsų paliekamus dviračius.

Prieš pradėdami knapsėti, dar peržiūrėjome gautas dovanas. Iš tikro, pati didžiausia dovana buvote jūs, bet tie mieli daikčiukai yra tikrai smagūs, nes dovanodami juos galvojote apie mus, apie mūsų laukiančią ateitį ir visi pretendavote į mūsų kuprinės turinį. :)

Ir mes pasistengsime ten juos sutalpinti. Tai padarę šiek tiek pasunkėsime, tačiau galėsime išskleisti trispalvę Ugnies žemėje, išgerti lietuviškos suktinės už Č.Darvino evoliucijos teoriją Galapagų salose, pripjaustyti malkų laužui šveicarišku peiliuku, pasibarstyti gintarėliais nuo aukšto aukšto kalno...

Darydami tai ir dar daugiau, galvosime apie jus. O iš jūsų norime irgi ne tiek jau daug - galvoti apie mus. Ir būti kartu, domėtis, skaityti, komentuoti. Nenuvilsime.

O dabar kelios akimirkos. Fotografuoti tokiame aktyviame vakarėlyje nebuvo laiko, todėl atleiskite, kad šie keli vaizdeliai neatspindi tikrosios išleistuvių dvasios.