Šalta Baskijos žemė
Niekas tiksliai nežino, iš kur jie atkeliavo ir kaip atsirado Ispanijos kaimynystėje, o vėliau ir po karalystės sparnu. Jų papročiai atšiaurūs ir truputį laukiniai, būdas aršus, kalba visiškai nesuprantama.
Tačiau jie yra ir jie žinomi visam pasauliui dėl savo nepriklausomybės troškimo ir kraštutinių priemonių šiam troškimui realizuoti.
Turbūt retoje šalyje padėką „ačiū“ teks ištarti vartojant du žodžius, ir dar tokius sudėtingus: „eskerik asko“. Retame Europos krašte rasi tokią kalbą, kurios nesuprasi nei žodžio.
Kartais žiūrint į parduotuvių vitrinas ir reklaminius plakatus Baskų miestuose net sunku suvokti, kaip jie taip sugeba į vieną žodį sulipinti visiškai netinkančias viena šalia kitos raides. Ir retai Europoje pamatysi tokį nuoširdų, net agresyvų nacionalizmą, kaip čia.
ETA („Euskadi Ta Askatasuna“ – „Baskų šalis ir laisvė“) – tikriausiai žinomiausias pasaulyje tautos, save vadinančios „Euskadi“, produktas.
Neduok Dieve, taip išgarsėti, tačiau baskai nuoširdžiai tiki savo kovotojais už nepriklausomybę, pergyvena dėl jų mirčių ir pritaria vis naujiems teroro aktams, nes taip jau yra įpratę spręsti savo problemas.
Atvykę į Euskadi atsargiau elkitės su ispanų kalba, nors vis dar esate Ispanijos karalystės teritorijoje. Baskai nuoširdžiai nekenčia visko, kas ispaniška, todėl stengiasi naikinti ispaniškus kelių ženklus, nurodomąsias korteles ir kitą informaciją, uždažydami ispaniškus užrašus ir palikdami baskiškus.
Balkonuose čia plevėsuoja Euskadijos vėliavos su įsivaizduojamos nepriklausomos valstybės teritorijos kontūrais. Tualetuose galima paskaityti apie naujas ETA narių aukas, kurių pareikalavo kiaulės uzurpatoriai ispanai.
Čia dažnai išgirsite triukšmingą pankroką ar piktą metalą, sutiksite grandinėmis pasipuošusį jaunimą, kurio pagrindinis idealas – pasaulinis laisvės simbolis Che Guevara.
„Hola“, - senu papratimu ispaniškai pasisveikinu užėjęs į barą, bet man atsako nejauki tyla. „Kaišo“ – galų gale išmokstu pasisveikinti teisingai.
Barmenas iškart pagyvėja, įpila alaus. „Eskerik asko“, - padėkoju atsisveikindamas ir sulaukiu šilto atsakymo. Pagarba man, kaip asmeniui, iš karto padidėja vos po kelių vietinės kalbos žodžių.
Baskų kalba pripažinta viena iš keturių pagrindinių Ispanijos karalystės kalbų (taip pat kaip ir tikroji ispanų, Kalatonijos bei Galicijos).
Kraštui suteikta gausybė autonomijos, įvairių teisių, laisvių, tačiau teroristiniai ETA sprogimai nesiliauja ir tauta ryžtingai eina iki užsibrėžto tikslo – visiškos nepriklausomybės. Ne man vertinti, ar šitas kelias yra pats geriausias, tačiau ryžto ir tautos vieningumo galima tik pavydėti.
Dar labiau pavydu matant jų turimus gamtos turtus. Po Madrido išdegintų dykynių ir šiek tiek gaivesnio oro gūsio La Riojoje, baskų šalis pasitinka vešlia augmenija, miškais, kalvomis, slėniais ir galiausiai atveda į savo didžiausią brangenybę – jūrą.
Krantas čia nuostabus, kaip pasakoje: laužytas, laukinis, stačiais šlaitais ir mažais paplūdimiais beveik be turistų, nes visi mieliau renkasi Ispanijos rytinius ar pietinius kurortus, pabūgę baskų krašto atšiaurumo. Be reikalo. Čia slypi tikroji, nenulaižyta ir gultais nenusagstyta Ispanijos pakrantė.
Kelionę šiame krašte pradėjome nuo miestelio, esančio ant regionų ribos – Laguardia. Puiki pradžia pažinčiai su Euskadija. Šis miestelis yra gerai išsilaikiusi gynybinė tvirtovė ir kiekvienas akmuo čia padėtas turint konkretų tikslą – gintis.
Todėl įeiti į miestą galima tik pro vienus iš keturių miesto vartų, nes visą kitą teritoriją juosia aukšta akmeninė siena. Patekus vidun negali atsižiūrėti į lygias siauras gatveles, aukštus pastatus langus viršuje, kuriuos atsidarę kaimynai iš priešingų gatvių pusių nesunkiai paduotų vienas kitam ranką.
Čia verta apžiūrėti tokią pat akmeninę ir aukštą bažnyčią, užkąsti gana jaukioje kavinėje ir įsigyti vietinio vyno. Na, to tada – likusieji kilometrai iki San Sebastiano, kurį pasakojime vadinsiu baskiškai – Donostia.
Nors Baskijos sostine lyg ir turėtų būti Bilbao, Donostia yra vienas populiariausių ir mėgstamiausių regiono miestų. Ir velniškai brangus – nakvynė paprastuose svečių namuose kainuoja 50 eurų, žemesnės klasės viešbutėlyje – 110 eurų, o toliau ieškoti ir nebesinori. Tenka mokėti kol kas didžiausią Ispanijoje kainą už nakvynę.
Donostia yra graži tiek dieną, tiek vakare. Šviesiu paros metu galima mėgautis saulės voniomis paplūdimyje ir stebėti įlankoje plaukiojančius laivelius. Galima išmatuoti kojomis ilgą ir gražią pakrantę, nes Donostia įsikūrusi prie pat jūros.
Dar galima užkopti į buvusią karinę bazę, kurią dabar ženklina didelė miestą laiminančio Jėzaus statula – iki Rio de Janeiro Išganytojo jai toloka, bet panašumų yra.
Miestą į dvi dalis skaido upė, o vėl atgal sujungia tiltai, kuriais galima nukeliauti į kitą miesto dalį, apsižvalgyti ir vakarėjant grįžti į senamiestį, kur užeiti kviečia daug kavinių, barų, restoranėlių ir parduotuvių.
Beje, kino mėgėjai ypač mėgsta šį miestą dėl kasmet vykstančio San Sebastiano kino festivalio, sutraukiančio pasaulinio ryškumo kino žvaigždžių.
Donostia įtraukia mus kelioms dienoms, kol pailsėję ir pakankamai apsižvalgę ryžtamės tolimesnei kelionei. Žadame pasimėgauti autostrada, kuri vingiuoja pačiu pajūriu ir už kiekvieno posūkio atveria vis gražesnių naujų vaizdų.
Tačiau ne viskas taip idiliška – po keliasdešimt kilometrų suvokiu atradęs naują mano savybę – vingiuotas kelias, nuolatiniai stabdymai ir mirgantys vaizdai mane pradeda pykinti. Nepadeda net keli sustojimai pakrantės miestukuose – pykinimas vis stiprėja.
Galiausiai suprantame, kad šiandien planuotų dviejų šimtų kilometrų įveikti nepavyks ir nusprendžiame sustoti pirmame pasitaikiusiame miestelyje. Vos už posūkio išnyra Lekeitio miestelis su įspūdinga sala prie pat pakrantės, nusprendžiame sustoti čia.
Netrukus randame visiškai tuščią viešbutį. Paprašome savininko, kad parodytų porą kambarių, o šis atsako: „Trečiame aukšte visi tušti ir atrakinti – eikite ir žiūrėkite“. Nustebę netrukus išsirenkame patogiausią ir krentame miegoti.
Vakare dar išeiname į miestą, net kaip ir kitur Euskadijoje, čia nėra labai jauku. Jūrininkų charakterio gyventojai yra gana uždari, nelabai nori veltis į bendravimus su mumis. Ispaniški užrašai ant ženklų vėl uždažyti, ant sienų vėl pilna grafitti „Gora Euskadi!“ (Tegyvuoja Euskadija!).
Praleidę keturias dienas pas baskus jau beveik džiaugiamės penktąją galėdami iš čia ištrūkti. Ir kai tik pasirodo kelio ženklas, sveikinantis atvykus į Kantabriją, taip ir norisi atsikvėpti lengviau. Taip, baskai turi įspūdingo grožio pakrantę, nusėtą akmenimis, Donostia yra labai simpatiškas miestas, o pakrančių miesteliai, nors ir atšiaurūs, bet turi savo žavesio.
Tačiau visos kelionės metu lydintis slogutis ir ore tvyranti neapykanta ir neįgyvendinto tikslo kvapas neleidžia visiškai atsipalaiduoti.
Keletas praktinių patarimų:
* Donostijoje įsigykite vietinio balto vyno (jo yra kiekvienoje parduotuvėje, bet nepamenu pavadinimo) – skanus, bjaurybė :)
* Užlipę Donostijoje prie Jėzaus statulos, išgerkite alaus ar vyno netoliese įsikūrusioje lauko kavinukėje – vaizdas čia pasakiškas
* Paragaukite jūrinio maisto – čia gi jūros kraštas – jie tai moka geriausiai
* Išmokite pagrindinius bendravimo žodelius, kad ir kokie sudėtingi jie būtų
* Bendraudami venkite politinių ir panašių temų
* Išsinuomokite automobilį – jis suteikia kelionei mobilumo, kuris čia labai reikalingas
* Kai parkuosite automobilį didesniuose miestuose, verta paieškoti kiek atokiau nuo centro esančių kiemų, nes mokėti už stovėjimą centre ar požeminėse aikštelėse - super brangus malonumas
* Rinkitės pajūrio kelią, jei neplanuojate labai skubėti
* Saugiai ir gerai pakeliaukite – šį kraštą bent kartą pamatyti ir pajusti verta
Valdas
