La Rioja - kur vynas kuria gyvenimą
Ramiai pūškavęs Madrido apylinkių lygumomis, autobusas galiausiai pradeda ropoti į pirmą rimtesnę kalvą. Privažiavome regioną, kur gyvenimą kuria saulė, derlinga žemė ir vynuogės. Tai La Rioja – Ispanijos regionas, garsus visame pasaulyje savo puikios kokybės vynu.
Nors nesu vyno mėgėjas, viešint čia jį privaloma pamėgti. Maišydami skirtingų rūšių uogas La Riojos vyndariai sukuria ypatingo skonio gėrimus.
Sėkmės priežastys kelios: ilgaamžė patirtis, meilė savo amatui ir puikus klimatas vynuogėms augti. Čia ypač populiari jų rūšis „tempranilla“ – mano mėgstamiausioji.
Į La Riojos miestus rudenį traukia būriai turistų tiek iš Ispanijos, tiek iš kitų šalių. Ir gurmanai, ir paprasti vyno mėgėjai. Visi randa savo tikslą, nes nėra abejingų ispanų sugebėjimui į vieną darinį sulydyti gamtos turtus, savo amatą ir norą pasilinksminti. Todėl čia esančiuose miestuose kasmet vyksta linksmos vyno derliaus šventės, kavinėse ir baruose arba tiesiog gatvės pakraštyje prie medinės statinės gali bet kada paskanauti puikaus vyno ir atsipalaiduoti.
Miestai kaip pasakos
Kelionę regione pradėjome nuo La Riojos sostine save tituluojančio miesto Logrono (tariamas Logronjo). Atvykę čia tiesiai iš Madrido buvome kurį laiką nemaloniai nustebę – miestas pasirodė nykus, vienodas ir primenantis statybų aikštelę.
Kylantys nauji daugiabučiai namai, tiesiamos gatvės, transporto triukšmas darė ne kokį įspūdį, tačiau pasiekus miesto senamiestį nuotaika pasitaisė.
Čia labiausiai akį traukė senoji ispanų architektūra, ypatingą dvasią išsaugoję pastatai ir bažnyčios. Jos nuostabios... Į Logrono užsuka ir pagrindinėje bažnyčioje meldžiasi piligrimai, einantys garsiuoju „Camino de Satjago“ keliu. Jų, apsiginklavusių lazdomis ir kurinėmis, čia matėme išties nemažai.
Mieste sutikome daug turistų ir didžioji dalis buvo vyresnio amžiaus ispanai bei prancūzai, atvykę ragauti šviežio derliaus (šalyje viešėjome rugsėjį).
Galbūt tai, kad miesto svečių amžius yra brandesnis, aplinka taip pat yra pakankamai santūri ir rami. Žmonės vaikšto ramiai, neskuba, barai ir kavinės užsidaro apie 11 val ir vėliau jau sunku sutikti gyvų būtybių gatvėse.
Nakvynė hostelyje kainavo apie 30 eurų, už kuriuos gavome nedidelį kambarėlį su dviem lovomis ir be ypatingų patogumų, tačiau senamiesčio ramybė leido gerai pailsėti. Ypatingų skirtumų, lyginant su kitais Ispanijos miestais, čia neradau.
Maistas panašus ir kainuoja panašiai – tapas, bocadillos už pusę euro, didesni patiekalai, kuriuos gali įsigyti už 10-12 eurų. Ir, žinoma, vynas: pigesnis už vandenį, bet gardesnis už šokoladą.
Vakare radome labai smagių užeigų, todėl gaila, kad jos užsidarė gana anksti. Užtai ryte skaniai papusryčiavome šokoladinėje, mirkydami ispaniškas spurgas „churos“ į karštą šokoladą ir užsigerdami stipria kava.
Kitas aplankytas miestas – Najera (tariamas Nachera). Jis netoli Logrono, lengvai pasiekiamas automobiliu. Beje, pakeliui dar galima užsukti į porą mažesnių miestukų su žavinga architektūra ir siestos snauduliu.
Najerą taip pat aplankėme siestos metu, todėl mieste matėsi tik tie patys praeinantys piligrimai, kurie akimirkai sustodavo prie senamiesčio centre įsikūrusio vienuolyno ir atsikvėpę keliaudavo tolyn, savo kriauklelėmis nužymėtu keliu.
Prie korėtos uolos įsikūręs Najera miestelis labiausiai pakerėjo savo vidine ramybe. Galbūt tai tos pačios siestos poveikis, tačiau šviesa, erdvė ir malonus kaštonų pavėsis sakyte sakė, jog taip gera čia būna nuolat. Gal todėl kitą kartą sugrįžęs į La Rioja, Najera aplankyčiau pirmiausiai.
Dar du aplankyti mažesni miesteliai su įspūdingais vienuolynais pakeliui ir mes jau savo nakvynės taške – Haro mieste. Kažko išskirtinio jame nėra – velgi tos pačios bažnyčios, kavinės.
Labiausiai sudomino erdvi miesto centrinė aikštė, kur dienos metu lauko kavinėse šurmuliuoja garsai ir balsai, vakarais ragaujamas vynas, o naktį viskas paskęsta gražiame apšvietime, kuris puikiai matėsi pro mūsų hostelio (25 eurai) langą.
Vyno magija
Kitas rytas prasidėjo degustacijų maratonu. Iškeliavome į netoliese esantį San Vincente miestelį, aplink kurį gausu vyno daryklų, mielai priimančių turistus trumpai ekskursijai. Daugeliu atvejų reikia užsiregistruoti iš anksčiau, kartais apsilankymas nekainuoja, o kartais reikia sumokėti 2 ar 3 eurus.
Visą informaciją apie daryklas, jų kontaktus ir priėmimo valandas mielai suteikia Logrono turizmo informacijos centras.
Pirmoji aplankyta vyno darykla – Antiqua. Nors esame užsiregistravę iš anksto, darbuotoja mūsų atsiprašinėja, kad pradėtas kažkoks patikrinimas ir ekskursijos šiandien nebus organizuojamos.
Užtai ji sutinka mus nusivesti į vyno rūsius ir parodyti, kaip jis brandinamas. Neabejoju, kad tai ir buvo įdomiausia ekskursijos dalis – tamsūs, kalne išgraužti tuneliai, kurių pašonės nukrautos statinėmis, o sienų nišos užpildytos tamsiais buteliais, sukūrė ypatingą ir iškilią nuotaiką.
Pasivaikščioję vyno tuneliais ir maloniai pabendravę su mūsų gide (ji kalbėjo ispaniškai, tačiau Žydrė, turinti šios kalbos pagrindus, puikiai ją suprato ir man išvertė :)
Įsigijome keletą butelių atminčiai. Porą „Crianza“ (normalus), porą „Reserva“ (geras) ir porą „Gran Reserva“ (geriausias). Supratome, kam jiems naudingos šios ekskursijos – juk po valandą trunkančio pasivaikščiojimo darykloje ir degustacijos, klausimų apie vyno įsigijimą nebelieka.
Kitoje aplankytoje darykloje mus priėmė pats šeimininkas ir parodė visą vyno gaminimo procesą. Atvežamos vynuogės praeina specialius filtrus, o ypatingų rūšių vynui atrenkamos rankomis.
Tada prasideda fermentacijos periodas, po kurio vynas ilgam gula į statinę. Nuo to, kiek laiko vynas išbus statinėje, priklausys ir jo rūšis. Metus atgulėjęs gėrimas gaus prastesnę rūšį, trejus metus statinėje brandintas ir po to dar 1-2 metus butelyje apsigyvenęs vynas jau pretenduos į „Gran Reserva“.
Šeimininkas vaizdingai papasakojo apie visus svarbiausius vyno gimimo periodus, išmokė, kaip pagal lipdukų ant butelio kitos pusės spalvą galima atskirti jo rūšį, išpasakojo, kiek metų statinėse ir kiek po to dar buteliuose laikomi vynai, kol pagaliau pasiekia parduotuvių lentynas.
Paaiškino, kad vyno gerumas bene labiausiai priklauso nuo tų metų derliaus ir labai rekomendavo pirkti 1999-ųjų metų vyną. Ir dar atskleidė paslaptį, kad pačios statinės yra ypatingos – jas iš tos pačios rūšies medžio jau kelis šimtmečius šiai daryklai gamina ta pati dirbtuvė.
Neabejoju, kad kiekviena vyno darykla turi tokių paslapčių, kurias mielai atskleidžia, didžiuodamasi savo turtinga istorija ir produkcijos kokybe. Ją įvertiname ir mes, po ekskursijos ilgesniam laikui apsistoję degustacijos kambaryje. Į automobilio bagažinę nugula dar keli buteliai.
Prastesnės kokybės gėrimas čia kainuoja nuo 5 iki 7 eurų, tačiau palaipsniui lipdamas prie vis geresnės kokybės, privalai įsigyti ir bent vieną šedevrą. Taip mūsų vynų kolekcijoje atsidūrė ir iš rankomis rinktų vynuogių pagamintas gėrimas. Patikėkit, net man, neturinčiam jokių degustacijos įgūdžių, jis iš karto pasirodė išskirtinis. Dabar taupomės savo pirkinį ypatingai progai... :)
Gaila, kad teko vairuoti, nes vyno daryklų čia pilna, todėl gerai susiplanavus galima prisiragauti kaip reikiant. Ir likti su tuščiomis kišenėmis, bet su daug gero vyno...
Geriausia atvažiuoti rudenį
Manau, kad metas, kai mes lankėmės šiame regione (rugsėjis), buvo kone idealus: nebekaršta, pats derliaus nuėmimo metas ir darbymetis, graži gamta, smagūs žmonės, plušantys prie derliaus. Ir vynuogės – pilni laukai vynuogių.
Lėkdami per šiuos laukus Baskijos link neišlaikėme ir truputį nusidėjome, nugvelbę iš vieno lauko keletą iki juodumo prisirpusių kekių. Jų saldumas neapsakomas, todėl galiu pasakyti viena – tokio skonio vynuogių daugiau neteko ragauti niekur ir kažin ar teks. Nebent vėl grįžčiau į La Rioja.
Nenuostabu, kad dabar aplankius kokiai progai ir užsukus į prekybos centrą, kojos pačios nuneša į Ispanijos vynų skyrių, o rankos pačios išrenka butelį, kurio etiketės apačioje puikuojasi „tempranillo“ ir La Rioja pavadinimai.
Valdas
