Atvirutės iš Kinijos: Sudžou ir keltas į Handžou
Sudžou miestas atsiranda daugelio važiuojančių į Kiniją keliautojų maršrutuose dėl savo sodų, kanalų, primenančių Veneciją, šventyklų ir nedidelio atstumo nuo Šanchajaus – traukiniu iki čia vos valanda kelio.
Jau stotyje susipažįstame su tradiciniu kinų keliavimo būdu – grumiamės eilėje įlipdami į traukinį, ten nuo savo vietų nubraukiame kalną išlukštentų saulėgrąžų, servetėle atsargiai nuvalome skreplį nuo stalelio ir stebime aplinką.
Kiniškas svetingumas
Vos traukinys pajuda, kinai kaip susitarę puola traukti iš savo maišelių dideles popierines pakuotes. Tai „noodles“ – kiniški makaronai, su kuriais viešėdami čia neišvengiamai susidursite.
Kinai juos valgo visur: sėdėdami traukinyje, laukdami eilėje, pardavinėdami rūbus ar tiesiog eidami gatve. Makaronai užpilami karštu vandeniu, kurio gausi praktiškai visur ir dažniausiai nemokamai.
Nuo Šanchajaus iki Sudžou traukinys važiuoja apie valandą, todėl daug kantrybės tas sriubos šliurpčiojimas ir nenukrypstantys žvilgsniai nepareikalauja.
Išlipę Sudžou stotyje dar pamatome kelias prie pat traukinio žiaugčiojančias vietines merginas, kurios čia pat pasiruošusios palikti ką tik suvalgytus makaronus. Niekas nekreipia dėmesio – matyt, tai visai įprasta.
Miestas pasitinka prastu oru ir jau pabodusiu smogu, kuris dengia visus didžiuosius Kinijos miestus. Pigios kiniškos prekės gal ir padeda augti šalies ekonomikai, tačiau tikrai nepadeda gyventi sveikai. O mes jau norime kažko sveiko ir sotaus. Be to, kuprinės vis dar nepripratusius pečius lenkia prie žemės.
Apsilankome restoranėlyje, kuriame gauname alaus ir visai neblogo maisto. Aišku, aplinkui susirenka visas personalas, o padavėjos netgi baigia žaisti kortomis. Dabar visiems yra įdomesnis užsiėmimas – stebėti mus.
Tauta drąsinamai linksi mums knebinėjant ryžius, pila pilną taurę alaus ir prunkščia pamatę mūsų pastangas valgyti lazdelėmis. Keisčiausia tai, kad moku jomis valgyti tikrai neblogai, tačiau kinams tas „mokėjimas“ neatrodo idealus. Tiesa, kai vėliau pamatėme juos bandančius valgyti šakute ir peiliu, supratau, kodėl jiems atrodėme juokingai.
Močiutės kryžiukas
Sudžou esame paskyrę visą dieną ir per tą laiką norime apžiūrėti keletą pagodų, sodų, kuriais šis miestas garsėja ir pasivažinėti dviračiais.
Sudžou yra vadinamas kiniška Venecija (įdomu, kodėl Venecija nėra vadinama europietiškuoju Sudžou? Štai ką reiškia įvaizdis). Taip, kanalų šitame mieste tikrai daug. Tikimės kuo daugiau jų pamatyti ir įamžinti.
Pirmas vizitas – į centrinę pogodą. Klausiame močiutės prie įėjimo, po kam miesto žemėlapis, o ji tik šypso į ūsą ir sukryžiavusi du smilius rodo mums kryžiuką.
„How much?“ – klausiu. Vėl kryžiukas.
Net susinervinu truputį ir palieku aiškiai nusiminusią močiutę ramybėje. Net pagailo. Laimei, netrukus prišoka jos draugė ir parodo skaičiuką žemėlapio apačioje. Vienintelis arabiškas skaitmuo tarp visų hieroglifų rodo, kad turime mokėti 10 juanių (apie 3 litus).
Ką gi, ko nepadarysi dėl močiutės su kryžiuku?
Tik vėliau sužinojome, kad du sukryžiuoti smiliai kinų simbolikoje reiškia skaičių 10. Mums įprastas pirštų rodymas atitinka tik skaičiuojant iki 5, o nuo tada prasideda kinų kūryba, todėl jei norėsite pirkti šešis obuolius ir rodysite šešis pirštus, jūsų greičiausiai nesupras.
Sudžou nakvoti nežadame, todėl visur vaikštome su kuprinėmis. Su jomis pakylame laiptais ir į 9 pagodos aukštą, iš kurio atsiveria nuostabus miesto pramonės vaizdas, o sutirštėjęs oras kala į galvą taip, kad užsibūti čia ilgiau nesinori. Leidžiamės žemyn ir puolame ieškoti dviračių nuomos.
Tėvo garaže vaikystėje aptikau seną vokišką dviratį, įmantriai išraitytais surūdijusiais rėmais ir išklibintais ratais. Čia visi dviračiai buvo tokie. Kelionės knyga rekomendavo prieš paimant dviratį pasitikrinti, ar ratai laikosi ir stabdžiai veikia. Pasitikrinam: stebuklas, bet tikrai veikia!
Kuprines paliekame pas tuos pačius nuomotojus, akivaizdžiai jais nepasitikėdami, bet nėra ką daryti. Pirmi metrai šia transporto priemone su dviem ratais (liežuvis neapsiverčia tos klipatos vadinti dviračiu) yra košmariški, bet netrukus susitaikom. Laimei, mieste yra visai neblogų ir net angliškai (!) parašytų nuorodų į pagrindinius objektus, nes hieroglifais išmargintas žemėlapis mažai ką padeda.
Tik nuvykę prie vienos pagodos priemiestyje suprantame, kad neturime jokių grandinių dviračiams pritvirtinti. Paskui pamatau, kad niekas čia jų ir netvirtina. Tiesiog prie bagažinės yra tokia spynelė, kurią paspaudi, ir metalinis užraktas pralenda tarp rato stipinų. Tai visa apsauga, bet juk iš tikro – kam reikalingas toks laužas?
Pati pagoda įdomi tik tuo, kad pasvirusi, tačiau greta randame nuostabų banzai sodą, o aplink pagodą pilna tiesiai iš vandens kanalų kylančių namų. Iš tikro, panašu į Veneciją, tik viskas pilkiau ir... kažkaip kiniška.
Išgyvenimo mokykla mieste
Grįždami į miestą susiduriame su tikruoju kinišku eismu, kurio pagrindinė taisyklė: „pirmumas TAVO!“. Visi lekia, kaip papuola, neimdami įkaitų. Iš pradžių dar atsukęs į save fotoaparatą bandau įsiamžinti, bet vėliau pajuntu, kad išdykaujant greitai gali tekti įsiamžinti ant asfalto, todėl susikoncentruoju į kelią.
Išgyventi kiniškame eisme būnant jo dalyviu – nerealus potyris. Aš šluostausi prakaitą eilinį kartą per stebuklą išvengęs susidūrimo su motoroleriu, o Žydrė, išvydusi tiesiai prieš nosį atidaromas sunkvežimio duris, metasi į kairę ir pasilenkusi palenda po jomis, palikdama kelių centimetrų tarpą.
Tada atsisuka į mane su klausiamu žvilgnsiu: „Išgyvenau?“. Net kinai žiūri pagarbiai.
Paskutiniai keli kilometrai kertant raudonas šviesas, maišantis dviratininkų gaujoje ir mes vėl prie nuomos punkto. Dviračiai sveiki, mes – beveik, o kuprinės nepaliestos. Nuotykis baigėsi laimingai.
Dar turime kelias valandas laiko iki kelto, todėl einame į vieną iš Sudžou sodų. Miestas savo sodais ypač garsus, tačiau pamačius Junanio sodus Šanchajuje, čia mūsų mėgėjiški žvilgsniai jokių naujų stebuklų nefiksuoja.
Vėl maži kiemeliai, ežeriukai su spalvingomis žuvimis, jaukios pavėsinės... Įdomiausiu akcentu tampa kinų jaunųjų pora, atvykusi čia fotosesijai. Mes su savo fotoaparatais jų irgi nepagailime.
Kelios atokvėpio minutės ir kojos jau neša kelto stoties link. Mūsų kitas tikslas – miestas Handžou, garsus savo centre esančiu ežeru ir smagiu senamiesčiu su daug šventyklų.
Iš Sudžou patekti į Handžou galima traukiniu arba autobusu – tai trunka vos kelias valandas, tačiau mes pasirenkame kelionę tarp miestų esančiu kanalu. Kelionės knygoje ji aprašyta gana įdomiai, tad tikimės, kad visą naktį trunkantis plaukimas kanalu turėtų būti smagus ir gal net romantiškas.
Misija: makaronai su vištiena
Stotyje susipažįstame su studentu iš Suomijos, atvykusiu čia domėtis kiniškų sodų architektūra. Sudžou jam tarsi meka.
Kalbamės, kol vidinis balsas paragina pasirūpinti maisto atsargomis prieš kelionę. Aišku, kelte bus vakarienė, tačiau dėl viso pikto nubėgu iki gretimos parduotuvės ir bandau nusipirkti makaronų su vištiena.
Manote, tai lengva? Deja.
1. Iš pradžių prašau angliškai: „Noodles with chicken“. Jaučiu abejingumą, aplink pradeda daugėti susidomėjusių vietinių.
2. Tada atsimenu, kad prieš kelionę mūsų namuose viešėjusios japonės užrašų knygelėje paliko kinišką hieroglifą, kuris turėtų reikšti vištieną. Duriu pirštu į makaronų dėžutę lentynoje ir rodau knygutę. Pardavėja atkiša makaronų su jautiena ir džiaugsmingai linksi galva. Žmonių daugėja.
3. Vis dar noriu makaronų su vištiena, todėl knygelėje negrabiai nupaišau vištą ir parodau, vėl baksnodamas makaronus. Pardavėja deda ant prekystalio dvi vištos kulšis, o chebra aplinkui jau žvygauja.
4. Praradęs kantrybę ryžtuosi paskutiniam, labiausiai žeminančiam žingsniui: prispaudžiu rankas prie šonų ir suplasnoju delnais, raiškiai ištardamas „chicken“. Pardavėja pasimetusi, tauta aplink jau beveik raitosi ant grindų.
5. Pasiduodu ir nusiperku makaronų su jautiena.
Grįžtu į stotį su medžioklės laimikiu pažastyje, o čia jau prasidėjęs laipinimas į romantiškąjį keltą. Kai jį pamatome, pagalvojame, kad tai tikriausiai valtis, kuri mus nugabens į tikrąjį laivą. Šitą geldą pirmiausiai užuodi ir tik po to pamatai – dyzelinis variklis jau išgyvena paskutines apsukas.
Deja, tai ir yra tas laivas, kuris labiau primena suklypusią pionierišką stovyklą ant vandens. Varganos kajutės išdėliotos per du aukštus. Apatiniuose net langų nėra, todėl džiaugiamės, gavę viršutinę. Bent tiek. Džiaugsmas atslūgsta, pamačius kajutės draugus – vos įžengus nuo lovų į mus žvitriai spokso keturios siauros akutės.
Pasigrabaliojimai
Vienas kolega linksmas rubuiliukas, kitas – laibas išstypėlis. Sėdame ant apatinio gulto, nusimetame kuprines ir atsiremiame į banguota fanera apkaltą sieną, už kurios kažkas krebžda. Matyt, turėsim daugiau kambariokų.
Stengiamės nekreipti dėmesio į kajutės draugus, bet tai neįmanoma. Juk jie sėdi priešais, spokso į mus ir garsiai aptarinėja. Tenka susitaikyti su padėtimi. Kadangi lauke pradeda lynoti, kuprinėje puolu ieškoti neperšlampamų kelnių, nes kol nesutemo, planuojame susitikti su suomiu denyje.
Kinai susidomėję žiūri toliau. Atsargiai nusimaunu savo kelionines kelnes ir jau ruošiuosi apsimauti neperšlampamas, kai rubuiliukas netikėtai kažką sugargaliuoja savo draugeliui ir puola grabinėti mano kojas.
Sustingstu iš nuostabos, o jis tuo tarpu pešioja plaukus ant mano blauzdų ir rodo draugeliui. Bandau įsivaizduoti tokio artumo priežastį ir tik tada atkreipiu dėmesį į iki alkūnių apnuogintas rubuiliuko rankas.
Ant jų nėra plaukų! Juos nustebino tas baltasis žmogus, apaugęs plaukeliais, todėl šaunuoliai ir nusprendė patikrinti, ar ant mano blauzdų ne perukas.
Ką gi, tai tik paskatina mus kuo greičiau nešdintis lauk iš kajutės, stengiantis negalvoti, ką jie vakare dar nuspręs patikrinti. Netrukus merkiami lietaus stovime prie borto su suomiu ir grožimės pro šalį slenkančiais fabrikų, gamyklų ir pramoninių uostų vaizdais.
Romantiką dar labiau pagyvina apsukrus restorano darbuotojas, pasiūlęs vakarienei žuvies (ką tik pagautos!) už 100 juanių (apie 30 litų). Dieve mano, jeigu ta žuvis ištraukta iš šito mazuto, ji tikriausiai jau buvo mirusi dar prieš užkimbant ant kabliuko. Ir dar už tokią kainą!
Sunkiu prakaitu mano uždirbti makaronai tampa išsigelbėjimu. Suieškom karšto vandens, užsipilam ir šliurpčojam kartu su vietiniais. O štai tada laukia dar vienas smagus išbandymas – kelionė į tualetą.
Tualetas kiniškai
Atleiskite iš anksto, bet detalių nutylėti čia negalima. Tualetas kelte išdėstytas taip: kairėje vyrų, dešinėje moterų. Kiekvienoje patalpoje po kelias kabinas.
Per visas jas nutiestas tas pats nuožulnus lovys, kurio viename gale per žarną iš kanalo nuolat leidžiamas vanduo, nuplukdantis į kanalą visą keleivių paliktą turinį.
Priminsiu, vėliau tame kanale sužvejota žuvis pateikiama vakarienės metu.
Tualete labiausiai pasiseka vyriškiui, kuris įsitaiso pačioje kraštinėje kairėje kabinoje, prie tekančio vandens žarnos. Tokiu atveju jis tampa pirmuoju grandinėje, galinčiu paleisti savo laivelį pasroviui.
Sulig kiekviena kabina tokių laivelių vis daugėja, kol visi sutartinai praplaukia pro kraštinėje dešinėje kabinoje įsitaisiusią moterį. O kartais užstringa ir nepraplaukia. Va tada tai būna ir vaizdų, ir kvapų...
Tačiau judėkime į priekį, kur mūsų laukia nakvynė nesumerkiant akių ir budžiai stebint savo neprognozuojamus kaimynus.
Rubuiliukas tuo tarpu smagiai knarkia, o ilgšis, kaip tikras kiniškas laikrodis, periodiškai atidaro kajutės langelį ir smagiai atsikrenkštęs kažką išspjauna. Tikras „Ąžuoliuko“ choras. Kiniškai.
Ar dar reikia sakyti, kad kitą rytą vos prisišvartavus Handžou tikimės būti pirmieji prie išėjimo? Deja, vėl nepavyksta. Paryčiui užsnūstame ir abu su drauge pramiegame sustojimą.
Pažadinti jau patalynę renkančių darbuotojų (ją tikriausiai irgi skalbs tame pačiame kanalo vandenyje), greitai susikrauname daiktus ir lekiame lauk.
Kaip keista: tada jausmas buvo toks, kad spjaudėmės iki nukritimo ir sakėm, kad į Sudžou daugiau niekada niekada, o dabar kelionę keltu prisimename kaip vieną smagiausių nuotykių Kinijoje.
Valdas
