Atvirutės iš Kinijos: Šanchajus ir Junanio sodai
Riedame smagiu traukinuku iš Pekino ir džiaugiamės jaukiu kupė. Keturvietis, tačiau jame sėdi tik vienas kinas. Gana inteligentiškas.
Iš pradžių netgi išsiduriame: bandau užmegzti kalbą, rodau jam į save ir sakau „Valdas“, tada pristatau draugę, bandau kiauksėti kelis išmoktus žodžius kiniškai, o jis galiausiai neiškenčia ir švariausia anglų kalba paklausia: „Do you speak english?“.
Akimirką pasijuntu kaip atvykėlis iš Darvino grandinės užuomazgų. Ačiū Dievui, greitai paaiškėja, kad tai buvo vienintelė frazė, kurią jis mokėjo angliškai. Nors gal ir blogai – bendrauti su kinais taip sudėtinga, kad kiekvieną, bent kiek bandantį atsakyti į klausimus angliškai, išgręžiame be pasigailėjimo.
Rytas: lietingas
Naktis traukinyje – kaip pasaka. Patogūs gultai, monotoniškas dunksėjimas ir lengvas supimas. Ko gero, pirmą kartą gyvenime taip gerai išsimiegojau važiuodamas. Ryte net keltis nesinori, tačiau naujasis „do-you-speak-english“ draugelis jau kepšnoja per ranką ir ragina keltis. Atvykome.
Netrukus kinų nuoširdumas vėl duoda atkirtį visiems stereotipams – mūsų pakeleivis lydi mus per visą Šanchajaus traukinių stotį, išveda į gatvę, išsiklausia, kur norime važiuoti, sustabdo taksi, įsodina mus, praneša taksistui, kur vykstame ir pamojuoja...
Užuot pats sėdęs į taksi ir nuvažiavęs, nuoširdusis kinas pagelbėjo kvailučiams baltiesiems. Esame jam dėkingi, o aš bandau prisiminti, kada paskutinį kartą bent panašiai pats elgiausi su Lietuvoje su turistais.
Džiaugiuosi prisiminęs.
Taksistas išleidžia mus prie upės, kurios kitame krante atsiveria įspūdinga dangoraižių panorama. Tai Pudongas, Šanchajaus pasididžiavimas. Per trumpą laiką anoje upės pusėje pridygo šimtai dangoraižių, iš kurių vienas ilgai buvo tituluojamas aukščiausiu pasaulio pastatu, kol amžinieji maištautojai taivaniečiai nepastatė didesnio.
Dabar kinai, steni, kruta ir stiebia į dangų naują milžiną. Darbai vyksta neįtikėtinai lėtai. Net „Lonely planet“ reziumuoja: jei kinams pavyks įgyvendinti šį projektą, pastatas taps aukščiausiu. O kol kas tai tik įspūdingai atrodanti statybų aikštė, kurios iš kitos upės pusės ir nesimato.
Užtai matosi gausybė įspūdingų pastatų, kuriuos vainikuoja „rytietiškas perlas“ – smailus bokštas su burbuliukais – neabejotinai esate jį matę atvirutėse. Deja, šiandien apsiniaukęs ir krapnojantis dangus neleidžia padaryti kokybiškų nuotraukų. Labai ir nesinori – dabar septinta ryto, vis dar „groja“ ir laiko skirtumas, todėl tik prisėdame ant suolelio, apsikabiname kuprines ir markstomės.
Žmonių aplinkui vis daugėja – tai rytinės mankštos entuziastai, kaip visada, atliekantys šį ritualą kaip nors įdomiai. Vienas vaikinukas praktikuoja tai-či, kitas bėga atbulom, o žilagalvis senelis su raudonu megztuku visiems nušluosto nosį, išdidžiai pravažiuodamas su vienaračiu.
Šalia keli tėvai su sūnumis ir seneliai su anūkais leidžia aitvarus. Vėl tie žavingieji aitvarai! Pagalvoju, kad jeigu kiekvienam statistiniam lietuviui ištrauktum iš letenos alaus bokalą ir įduotum aitvarą, mūsų kraštas būtų gerokai gražesnis.
Gyvenimas: brangus
Dar pasižvalgę užsimetame kuprines ir traukiame ieškoti viešbučio. Pereiname visą finansinį Bundo kvartalą, pasukame dešiniau, o kai kuprinės galutinai prispaudžia prie žemės, atrandame gana smagų viešbutuką, netoli Šanchajaus senamiesčio. Nakvynės kaina – 400 juanių (apie 120 Lt).
Daug, bet čia - Šanchajus.
Įsikūrus kojos pirmiausiai neša į senamiestį. Reikia pripažinti, jis tikrai ypatingas. Išlaikyta senoji namų architektūra, siauros ir prižiūrėtos gatvelės, kartais primenančios didelį turgų turistams, bet vis tiek žavingos. O gana šiuolaikiškas restoranas viename iš pastatų tampa tikra palaima gurgiantiems skrandžiams.
Užsisakome „noodles“ – mėgstamiausio kinų patiekalo. Tai makaronų sriuba, į kurią galima dėti kiaušinį, vištieną, kiaulieną, žuvį ar dar ką nors. Suvalgęs porciją tokios sriubos antro patiekalo jau nebenori.
Į senamiestyje esančius Junanio sodus nutariame eiti kitą dieną.
Dabar daugiau laiko skiriame pačiam senamiesčiui pažinti ir greta esančioms šventykloms apžiūrėti. Jos visiškai komercinės, kaip muziejai. Įdėjimo kaina nedidelė, vos keli juaniai, tačiau viduje esantys vaizdai nėra kažkuo ypatingi.
Kai teko viešėti Taivanyje, vieni ryškiausių įspūdžių buvo būtent iš šventyklų. Sužavėjo jose sutikti vienuoliai, vykstančios pamaldos. Kinijoje to pamatyti beveik nepavyko, čia šventyklose pamaldos dažniausiai nebevyksta, o turistų dėmesys viliojamas visokiais suvenyrais ir niekučiais.
Sėdę į taksi nuvykstame dar iki vienos šventyklos, esančios toliau nuo senamiesčio. Pamatę beveik tokį patį vaizdą nusprendžiame daugiau šiandien istorinių objektų netyrinėti ir patraukiame žemyn viena pagrindinių miesto gatvių.
Tenka įsitinkinti, kad Šanchajus savo gyvenimo lygiu, kainomis ir kokybe visiškai skiriasi nuo iki šiol matytos Kinijos. Tai vakarietiškas miestas su rytietiška kultūra. Štai, šlakelis brendžio nuošalioje kavinėje prie pasakiško parko kainuoja net 12 litų! Kuo ne Europa?
Sodai: sužavintys
Būti Šanchajuje ir nepamatyti Junanio sodų – nusikaltimas žmonijai. Todėl kitą rytą pirmiausiai drožiame būtent ten, pakeliui užsukdami į keletą parduotuvių. Nuo vaikystės kolekcionuoju žaislines kiaules, todėl greitai suprantu, kad Kinija – mano svajonių šalis.
Kažkodėl kinų vaikams kiauliukai labai patinka, todėl jie dominuoja tarp kitų žaislų. Mačiau net žmogaus dydžio pliušinę kiaulę! Gaila, kad mano kurpinė tik 45 litrų...
Dar vienas reikalas prieš sodų lankymą – pusryčiai. Pasirenkame tą pačią vietą, kaip ir vakar, nes labai jau skanu buvo. Po dar vienos „noodles“ injekcijos jau susimokame apie 30 Lt už bilietą į sodus. Kaip ir visoje Kinijoje, turistinių objektų kainos čia nemažos.
Kodėl Junanio sodai tokie įžymūs ir kodėl jie yra senamiesčio centre, apsupti akmeninių sienų? Vėliau sutiktas kinų architektūrą studijuojantis suomis pasakojo, kad sodai yra vienas įspūdingiausių senosios Kinijos palikimų.
Jiems įrengti buvo samdomi aukščiausio lygio meistrai, akmuo vežamas iš tolimiausių kalnynų, suformuojamos tikroviškos uolos, erdvės sienomis suskaidomos į mažesnes erdves ir iškalami jas jungiantys įvairių formų vartai. Pavėsinės, suoleliai, tvenkinukai su paviršiuje plaukiojančiomis įvairiaspalvėmis žuvimis...
Koks sodas be žalumynų? Medeliai, krūmai, gėlės, kiti augalai čia supa kiekviename žingsnyje. O kur dar pavėsinių ir poilsio namelių stogus puošiantys gandrų, drakonų ir kitokių grožybių drožiniai...
Žodžiu, kiniškas sodas visa tai sujungia į vieną harmoniją, kuri priverčia tave aikčioti kaskart įėjus į naują erdvę.
Iš visų Kinijoje matytų sodų būtent Junanio mums patiko labiausiai. Kelios ten praleistos valandos atgaivino ir leido viduryje milijoninio miesto pasijusti tarsi senoje rytietiškoje pasakoje.
Kaulytojai: budrūs
Nors Kinijoje vietiniai dėl kalbos barjero nelabai kabinėjasi, dėmesio neišvengsi. Netgi Šanchajuje, kur komerciniais tikslais atvyksta daug vakariečių. Čia ir toliau sėkmingai buvome varstomi žvilgsniais, o viena mergina, užkalbinusi gatvėje, bandė nusivilioti iki arbatos gėrimo namų.
Kad ji agentė, supratome iš karto, tačiau vis tiek pasidavėme siūlymui paėjėti iki arbatos parduotuvės. Norėjosi ilgiau su ja pabendrauti ir kuo daugiau paklausinėti, nes buvo galima pakenčiamai susikalbėti angliškai.
Sužinojome ir gana įdomų dalyką – pasirodo, ne europietiškos akys kelia didžiausią kinų nuostabą, o mūsų nosys. Jiems jos atrodo labai didelės ir panašios į bulves :)
Kai šnekučiuodamiesi nuėjome iki arbatos namų, čia mus jau pradėjo vystyti paslaugios merginos: atidarė duris, vingiuotu koridoriumi palydėjo iki mažo kambarėlio ir pasodinusios ant pagalvėlių pradėjo ritualą.
Jausdami, kad čia reikia ir pabaigti, paklausėme apie kainą.
Vos pavyko išspausti atsakymą, kad dalyvavimas rituale kainuos nei daug, nei mažai – apie šimtą litų! Tai buvo puiki priežastis mandagiai atsisveikinti ir nueiti į kavinukę greta, kur arbata buvo gerokai pigesnė – tik keliasdešimt centų.
Kiti keliautojai mus jau buvo perspėję, kad kinai nesnaudžia ir yra pasirengę iš turistų iškaulyti kuo daugiau. Štai todėl gavęs turistinį meniu su angliškais užrašais, moki gerokai brangiau, už maistą sumokėjęs dešimt litų gali antra tiek palikti už arbatą, kuri tarsi buvo skirta pasivaišinti ir pan.
Taip porą kartų išsisukę, vis tiek buvome apgauti. Trečias kartas nemelavo – apsilankę vieno pažįstamo pažįstamo bare buvome „pavaišinti“ importiniu alumi, už kurį viešnagės pabaigoje teko sumokėti po 15 litų.
Netrukus sekė ir ketvirtas kartas – kai nusprendėme, kad esame pavargę ir likusią kelio atkarpą iki Pudongo galime nuvykti dekoratyviniu traukinuku už litą, jis netikėtai sustojo vos už 100 metrų ir teko vėl išlipti.
Verslas yra verslas.
Galiausiai palindome po žeme, į Šanchajaus metro ir Pudongą pasiekėme metro atkarpa, nutiesta po upe. Mūsų tikslas buvo pakilti į vieną iš aukščiausių pastatų ir pasižiūrėti į Šanchajų naktį. Pasirinkome „rytietiškąjį perlą“ – bokštą su burbuliukais.
Vėl sumokėję keliolika litų už įėjimą atstovėjome ilgą eilę, kol buvome įleisti į liftą ir pakilome aukštyn. Ne į patį viršų – bilietas ten kainuoja gerokai brangiau, tačiau aukščio ir čia užteko.
Deja, vaizdu teko kiek nusivilti. Šanchajaus švieselės ir reklamos geriausiai matėsi tik centrinėse gatvėse ir vis tiek buvo pakankamai blankios. Pasisukinėję gal pusvalandį prie burbulo viduje įrengtų stiklinių sienų nutarėme leistis žemyn ir keliauti į viešbutį, nes buvo jau pakankamai vėlu.
Naktinio gyvenimo pamatyti neteko, nors girdėjome, kad toks dalykas Šanchajuje egzistuoja. Užtai pamatėme smagią detalę – 23 val. sutartinai išsijungė visas Bundo rajono pastatų apšvietimas ir gatvė paniro į tamsą. „Balius baigtas“, - supratome ir patraukėme viešbučio link.
Pamatyti verta
Apibendrindamas įspūdžius iš Šanchajaus galiu pasakyti, jog tai miestas, kurį tikrai galima įtraukti į savo kelionės tvarkaraštį. Kompaktiškesnis ir gerokai šiuolaikiškesnis už Pekiną. Su moderniais žmonėmis ir aukštais dangoraižiais, kurie lenktyniauja vienas su kitu dėl originalumo.
Čia pamatysite ir dangoraižį pieštuką, ir aukštą pastatą su skraidančia lėkšte ant stogo ir visiškai futuristinių formų statinius. O tarp jų pailsėsite puikiai įrengtuose miesto parkuose, kur kiekvieną vakarą renkasi miestelėnai ir krykštauja bei aitvarus leidžia vaikai.
Čia rasite ir puikiai atrodantį senamiestį, kuris atspindi Kinijos architektūros tradicijas, o greta esantys Junanio sodai dėl savo grožio nusipelno atskiro pasakojimo. Čia vienu metu pailsėsite ir pavargsite, kažką pažinsite ir kažką užmiršite. Atrasite ir paklysite. Būsite.
Valdas
