Atvirutės iš Kinijos: Pekinas ir Didžioji kinų siena
Gausiausia pasaulio šalis – tai ne tik milijardai besišypsančių veidukų siauromis akytėmis ir komunistinė pseudo-demokratija. Tai daug daugiau – taip daug, kad per trijų savaičių kelionę spėsi paliesti pačią mažiausią dalelytę. Ir liksi patenkintas.
Mes su drauge keliavome po Kiniją savo suplanuotu maršrutu, kurio tikslas buvo „must see“ dalykai (Pekinas, Kinų siena, Šanchajus, terakotos karių armija Sianyje), gamta (Geltonieji kalnai, Guilinas, Jujaigou nacionalinis parkas, pandų draustinis) ir kultūra.
Suplanavom intensyvią kelionę, kiekviename taške neužsibūnant ilgiau kaip 3 dienas ir likome žiauriai patenkinti kinų organizuotumu, noru padėti ir nuoširdumu. Tiesa, buvo daug dalykų, dėl kurių šita kelionė įgavo ir aštresnių prieskonių, tačiau visiškai kitokios kultūros šalyje to neišvengsi – netikėtumai tik praturtina patirtį ir užgrūdina.
Taigi stengsiuosi apie mūsų kelionę supasakoti kuo glausčiau, nors retai man taip pavyksta. :) Nesupykite, kad paskaidysiu savo pasakojimą. Vienas būtų per ilgas ir neįdomus skaityti, todėl geriau daugiau, bet smagiau.
Pokyčiai: neišvengiami
Kinijos sostinę pasiekėme po 12-13 valandų skrydžio iš Amsterdamo. Jau lėktuve išgirdę, kaip beviltiškai savo anglų kalbos žinias demonstruoja stiuardesės, tikėjomės, kad bendrauti bus sunku ir tai gali stipriai įtakoti mūsų kelionės planus.
Kol kas turime vieną Pekine gyvenančios amerikietės adresą ir per hospitality club esame susitarę, kad porą dienų gyvensime jos bute. Atvykstame ankstų rytą, o susitikimas su ja numatytas tik vakare, todėl nusprendžiame vykti į miesto centrą „apsiuostyti“.
Iš oro uosto ten patekti labai patogu su 2 maršruto autobusu. Iki jo mus atveda uosto darbuotoja, gindama šalin įkyrius taksistus, kurie mato mūsų akyse užrašą „ŽALI“ ir jaučia mėnesio apyvartą. Išgraužkit.
Valiutos kursas: 10 juanių – 3 litai. Tikimės, kad viskas čia turėtų būti gana pigu, tačiau jei prekeiviai išdūrinės taip, kaip arabiškuose kraštuose, vis tiek permokėsim.
Pekinas apsiniaukęs ir „be veido“. Komunizmas padarė savo – vienodi pastatai, plačios gatvės, pilka spalva. Bet eismo sistema super: milijoniniame mieste didelių kamščių neaptikom, nes eismas vyksta žiediniais keliais ir kažkaip tie srautai pasiskirsto. O gal tiesiog normaliai neužtaikėm...
Miesto centre jau pajuntame, kad neliksim be dėmesio – į du baltuosius su sunkiomis kuprinėmis krypsta visų vietinių akytės. Nežinau, ar dėl apsiniaukusios dienos, ar dėl ko kito, bet turistų čia išvis nematyti.
Maistas: degina
Pasivaikštom po Tianmenio aikštę, užsukam į Uždrausto miesto prieigas (į vidų eisime kitą dieną), aplankome greta esantį gražų parkelį ir pasistipriname hutongų (miesto gyvenamieji lūšnynai) prieigose esančiame restoranėlyje.
Pirmoji pažintis su vietiniu maistu, po kurios dar kelias dienas degina gerklę. Pasirodo, čia žodis „aštriai“ tą ir reiškia. :) Vištiena su aštriais pipirais meniu nuotraukėlėje atrodo gražiai, tačiau realybėje tai yra didelė lėkštė raudonųjų hyper aštrių pipirų ir keli gabaliukai vištienos. Degina. Net alus nepadeda.
Su padavėjais nesusikalbam, tačiau gelbsti rankų gestai ir meniu paveikslėliai. Vėliau supratome, kad paveikslėlius dažniausiai turi labiau užsieniečiams skirti restoranėliai ir kainos juose labiau užsienietiškos. Bet vis tiek dviese gali prisikirsti už 15-20 litų (nors vietiniame restorane kitame mieste turėjome progą sočiai pavakarieniauti penkiese už 5 litus).
Vietinės užeigos čia kelis kartus pigesnės, tik bėda – ten gavęs meniu nieko nesupranti, padavėjai nesupranta tavęs ir galiausiai metęs viską vis tiek eini ieškoti ten, kur brangiau, bet saugiau. Plius, nenorėjome labai eksperimentuoti su vietiniu maistu. Kelionė bus intensyvi, todėl net iškritimas vienai dienai dėl skrandžio problemų jau būtų bėda.
Nuotykiai: linksmi
Praleidę pažintinę dieną Pekino centre, keliaujame susitikti su mūsų nauja drauge. Ta proga susipažįstame su kinišku metro. Įspūdžiai geri – pakankamai švaru, yra angliškų užrašų, orientuotis nesudėtinga.
Susitinkame su amerikiete ir iki jos buto keliaujame taksi. Butas gana naujame pastate, nes užsieniečiams čia galioja kiek kitokie standartai nei vietiniams. Netrukus prilimpame prie lango ir stebime, kaip šeimos netoli esančiame parke leidžia aitvarus.
Parkai ir aitvarai – dar dvi detalės prie kurių grįšiu keletą kartų. Tiesiog nuostabu ir pavydu stebėti, kaip gražiai jie susitvarkę savo parkus ir kaip smagiai leidžia juose laisvalaikį. Visos šeimos renkasi į parkus. Rytais sportuoja, daro mankštą, o vakarais turi milijonus įdomių užsiėmimų, iš kurių mane labiausiai sužavėjo aitvarai.
Senelis, mokantis anūką, kaip teisingai įtempti virvę, kaip gaudyti vėją, kad drakono formos aitvaras kiltų kuo aukščiau ir godžiai išsipūtusios mažojo akys – visiškas atsipalaidavimas, stebint tokius vaizdus, kurių pilna kiekviename Kinijos mieste.
Vakare dar kartą grįžtame į centrą, tačiau nustembame pamatę, jog čia beveik tuščia – nei žmonių, nei veiksmo, o miesto simboliu vadinama Tianmenio aikštė išvis uždaryta ir saugoma policijos. Todėl tik pavakarieniaujame kiek švelnesnio maisto ir traukiame į traukinių stotį pirkti bilietų tolimesnei kelionei.
Stotį pasiekiame taksi, nors į centrą mus vežti norėjo ne visi. Vienas taksistas, kai parodėme, kad norime nuvykti į naktinį maisto turgų greta centro, tik pirštu brūkštelėjo sau per gerklę ir nuėjo, palikdamas mums patiems spręsti, ką šitas gestas reiškė: pavojingą zoną, didelius kamščius ar ką kitą.
Vėliau taksi rasdavome nesunkiai ir tai yra gana pigi (mums) ir patogi transporto priemonė, ypač kai turi knygą gidą (kaip mūsų „Lonely planet“, kuris čia labai pravertė). Atsiverti reikiamą puslapį, parodai objekto vertimą į hieroglifus ir lauki linktelėjimo galva.
Kai kurie taksistai nemokėdavo skaityti, bet vis tiek jausdami mumyse pinigų pilnas kišenes, tokių klientų nepaleisdavo: susistabdydavo skaityti mokančius praeivius ir išsiklausinėdavo, kur čia tie baltieji važiuoja.
Miestai pilni taksų, todėl dažnai net rankos kilstelėti nereikia – pravažiuodami jie jau stebi tave ir vos pagauna žvilgsnį, čia pat sustoja. Taksai miestuose, ypač tokiuose milžiniškuose, kaip Pekinas, yra tikras išsigelbėjimas.
Taigi nuvykstame su taksi į traukinių stotį ir čia laukia dar vienas smagus nuotykis. Užduotis: nusipirkti bilietą po dviejų dienų išvykstančiam naktiniui traukiniui į Šanchajų. Keliausim dviese, būtume patenkinti ir hard-seatais (kupė su šešiomis lovomis), tačiau nespjautume ir į soft-seatus (keturviečius), jei tik kaina nesikandžiotų.
Problema: kaip nupirkti bilietus, kai nė vienas operatorius stotyje neraukia angliškai. Dėmesio, žmonės – juk čia sostinė! Kas bus giliau provincijoje, net bijome įsivaizduoti. Ir labai linksmai šiame kontekste skamba valdžios pažadai iki olimpinių žaidynių išmokyti miesto aptarnaujantį personalą anglų kalbos pagrindų.
Išeitis: vėl „Lonely planet“. Čia mūsų išgelbėjimas, nes knygos gale yra esminių žodžių vertimai į kinų kalbą su hieroglifais. Todėl belieka pabraukti „antradienis“, „į vieną pusę“, „du“, traukinys“ ir pasakyti „Šanchai“.
Kol aiškiname operatoriams, ko norime, aplink susirenka gal dvidešimt „pagalbininkų“. Vieni tiesiog stebi, kiti juokiasi iš baltaveidžių, o treti nuoširdžiai stengiasi padėti ir vienas už kitą garsiau rėkia, norėdami atspėti, ko norime. Taip bendromis pastangomis nuperkame bilietą į Šanchajų ir su šypsenomis veiduose atsisveikiname.
Prie stoties taksistai sutartinai nenori jungti taksometrų ir siūlo nuvežti į mūsų gyvenamąją vietą už sutartinę kainą. Žinome, kad ji keliskart didesnė už realią, todėl norint rasti sąžiningą taksistą, reikia nueiti nuo stoties keletą kvartalų.
Apskritai, patarimas: įsėdę į taksi stebėkite, ar taksometras įjungiamas, o jei bandoma derėtis iš anksto, geriau ieškoti kito taksi, nes susitarti beveik nėra šansų, o siūloma kaina tikrai bus didesnė. Išbandyta. :)
Didžioji siena: nepakartojama
Taip, galbūt jie spjaudosi, klykia visa gerkle, užlindinėja be eilės ir turi eilę kitų "nasty" įpročių (vėliau šitą sąrašą aptarsim detaliau), bet kai reikia padėti užsieniečiui, kinai galėtų nors ir kūlio verstis, kad tik būtų naudingi.
Šita detalė labai svarbi, prieš pradedant kalbėti apie kinų sieną, nes būtent šitas istorinis stebuklas buvo pirmasis mūsų aplankytas turistinis objektas Pekine ir būtent čia pirmą kartą susidūrėme su tuo kinų gerumu.
Kinų sienai suplanavome visą dieną. Nors mintyse kirbėjo slaptas noras susirasti kokį kaimelį sienos papėdėje ir ten praleisti naktį, suvokėme, kad mūsų laukia dar ilga kelionė ir šitam objektui, nors ir tokiam žymiam, bet vienos dienos turės pakakti.
Sunkiau buvo pasirinkti trasą. Lašelis istorijos: siena pradėta statyti daugiau kaip prieš du tūkstančius metų ir iš pradžių atskiros provincijos ją statė savo reikmėms.
Galiausiai Qinas (baisiai didis imperatorius) visas tas sienikes sujungė į vieną didžiąją ir gavosi toks visai neprastas 5000 km statinukas (vėliau dar prailgintas kokiais 2000 km), nuo kurio buvo galima atsipalaidavus rodyti špygas užpuolikams. Iš tiesų, šitai sienai ne tik realybėje, bet ir kompiuteriniame žaidime "Age of Empires" pakenkti praktiškai neįmanoma. : )
Tai va, kaip jau supratote, 7000 km distancija nebūtų lengvas pasivaikščiojimas net Chuckui Norrisui. Be to, didelė dalis sienos nėra išlikusi, todėl visi turistai plūsta į kelias jos atkarpas. Populiariausios - Badalingas, Mutianu ir Simatai.
Pasidomėję „Lonely Planet“ (LP) sužinojome, kad Badalingo atkarpą verta rinktis, jeigu nori atsižymėti, kad buvai ant sienos, padaryti porą kadrų, nusipirkti teminius marškinėlius ir pabandyti išgyventi tarp toje pačioje vietoje susispaudusių 666 666 kinų turistų. Kažkaip nedžiugina...
Tada liko Mutianu su Simatai. Ir ta gerai skamba, ir ta neblogai atrodo. Kiek padvejoję pasirinkom Mutianu, kur LP ir turistų žadėjo mažiau, ir apie tokius pat gražius vaizdus bylojo.
Ir ką gi - pirmas išbandymas. Reikia susirasti autobusą. Vėl aklai pasitikime LP. Į reikiamą stotį taksistas nuveža be problemų, autobusą taip pat randame nesunkiai. Čia tikrai ne turistinis maršrutas, bet, matyt, kažkiek keliautojų jį renkasi, nes mums nieko daug kalbėt ir nereikia. Kinai jau žino, kur keliausim ir veda tiesiai prie reikalingo autobuso.
Toliau - dar gražiau. Autobuso kontrolierė ir stotelių pranešėja imasi mus šefuoti. Parduoda bilietus į miestuką Hairou (nuo jo iki sienos lieka dar keliasdešimt kilometrų, bet ten važiuoja jau tik mikroautobusai) ir išsiaiškina, kad keliausim sienos link. Tada nueina toliau dirbti savo įdomų darbą – stotelėse iškišti galvą pro duris iš šaukti „Hairou, Hairou, Hairou-rou!“ ar pan.
Mes jau planuojamės, kaip čia reikės ieškoti tų mikriukų tolimesnei kelionei prie sienos, kai Hairou privažiavęs autobusas sustoja, kontrolierė mus išprašo lauk ir įsodina į šalia stovintį mikriuką, kuris tarsi laukė mūsų.
"Šie šie", - padėkojam kontrolierei sutrikę dėl tokio jos paslaugumo, o ji tik nusišypso ir lekia atgal į autobusą, kurį sustabdė prie šito mikriuko konkrečiai dėl mūsų. Kol kas tokie bajeriai mus stebina. Kol kas. Anonsuoju, kad vėliau, kai Sianyje apie reikiamą stotelę paklaustas vietinis vyrukas mus iki jos lydės gal kilometrą, mes tai priimsime, kaip paprastą kasdienybę.
O kol kas deramės su mikriuko vairuotoju dėl kainos. Jeigu teisingai atsimenu, kelionė į abu galus kainavo 50 juanių (1 litas - apie 3 juaniai). Sakom "okey" ir keliaujam tolyn, kol po kokio pusvalandžio ant kalnų viršūnių jau pradeda galvas kaišioti sienos bokšteliai. Sudūzgia fotoaparatų smegenys. Čia jie turės smagaus darbelio...
Vairuotojas angliškai nemoka nė žodelio, bet baksnodami į laikrodį vis tiek sugebam parodyti, kad būsim ant sienos iki 17 val. (atvažiavom apie 11 val.).
Vairuotojo akys tampa didelės didelės - matyt, paprastai turistai atvažiuoja gerokai trumpesniam laikui. Bet, pasikrapštęs galvą vyrukas linkteli ir pabaksnoja į savo autobusiuko numerius. Supratingai juos nusirašom ir keliaujam keltuvų link (čia jie vadinami "cable car").
Keista, bet vairuotojas neatstoja. Seka paskui ir vis pagavęs akių kontaktą pasišypso. Kartais ką nors pasako ar tiesiog nusispjauna. Jau pradedam bijoti, kad keliaus kartu su mumis per visą sieną.
Man dar truputį ant nuotaikos užlipa ir kiaušinienė su bananais, kurios įsigyjame iš vietinės kepėjos. Kiaušinienė šlykšti kaip mano gyvenimas. Pakramsnojęs banano plastišku rankos judesiu paleidžiu kiaušinienę į šiukšlinę ir pataikęs apginu krepšinio tėvynės sūnaus titulą. Draugė atlaiko išbandymą ir savąjį gabalą sukramsnoja beveik iki galo!
Bet tai ir viskas, kas tą dieną nutinka "ne pagal planą". Vairuotojas greitai atsikabina, vos parodęs bilietų kasą, mes dosniai atveriame pinigines (nepamenu, bet labai pigu nėra). Nusprendžiam į viršų judėti su "cable car", nes laiko ir taip nedaug.
Kelias minutes spragsime fotoaparatais, kol maža dėžutė prisišvartuoja prie vieno iš sienos bokštelių. Prieš mus - Didžioji kinų siena. Iš LP ir draugų pasakojimų apie šitą ruožą žinome: į kairę eisi - standartiniu turistu tapsi ir tuo pačiu keliu grįžt turėsi; į dešinę eisi - panašesnis į "trekerį" būsi ir nerestauruotą sienos dalį pamatysi.
Žinoma, kad mes į dešinę. Bet prieš tai truputį paragaujam ir kairiosios pusės. Čia jau iš karto pasimato, kad siena gana vienoda. Dar vėjas kaip tyčia pradeda pūsti ir lietaus atneša, todėl po 10 minučių sukamės, kad pajudėtume teisinga kryptimi.
Siena iš tiesų puiki, pelnytai tituluojama vienu didžiausių žmogaus rankomis sukurtų stebuklų pasaulyje. Jausmas panašus, kaip prie Egipto piramidžių - didinga čia viskas, DIDINGA!
Nesinori net pagalvoti, kaip į tokią aukštybę buvo velkami akmenys ir kita statyboms reikalinga medžiaga. Nejučiomis pradedu džiaugtis už dabartinius statybininkus, nes jie dabar jau turi visokių kranų ir ekskavatorių. O čia žmogeliai viską tikriausiai ant savo nugarų sunešė...
Vėliau vartydamas kelionės nuotraukas vienas tautietis paklausė, ar tiesa, kad per kinų sieną vienas šalia kito gali joti penki arkliai. Deja, faktais pagrįsti negaliu, bet manau, kad kai kuriuose vietose jie tikrai išsitektų, tik prajoti bokštelius būtų kiek sudėtingiau, nes įėjimai į juos maži, o viduj gana klaidu.
Be to, čia dar ir tūkstančiai laiptelių, nes siena labai vingiuoja ne tik į šonus, bet ir į kalną ar pakalnę. O vietomis galima aptikti netgi labai keistų sienos išsikišimų - mažų atkarpų, tarsi akligatvių, pasibaigiančių bokšteliais. Vieną tokį mes aplankėme ir suvokėme, jog jis yra pakankamai nuošalus, kad taptų mėgstama turistų išviete. Keletas kvepiančių siurprizų tiesiog ragino mus kuo greičiau grįžti į pagrindinę sienos dalį. Taip ir padarėme.
Labai smagus sportas keliaujant sienos viršumi - išvengti besifotografuojančių turistų ir nepakliūti jiems į kadrą. Dar sudėtingiau pačiam nufotkinti sieną taip, kad pirmame plane nesimatytų kokių siaurų akyčių ir linksmų kinų veidukų.
Kinų sienos "vizitinė kortelė" paprastai būna nuotraukos, darytos Badalinge - ten, kur knibžda didžioji turistų dalis. Mūsų pasirinkta atkarpa irgi labai populiari, bet vaizdų čia atsiveria tikrai įdomių ir nenusibodusių. Ypač gražūs kalnai, bet mes čia keliaujame dar Geltonųjų kalnų anei Guilino provincijos nematę, todėl net nežinome, kas ten mūsų laukia.
Didžiąją kelio dalį tenka leistis nuokalnėn ir kilti į nedidelius kalniukus, tačiau prie trasos pabaigos jau reikia kaip reikiant pagaruoti, nes čia kelios įkalnės - ypač stačios.
Įveikę vieną iš jų, prie paskutinio atrestauruoto bokštelio sutinkam prancūzų grupę, kuri jau rengiasi keliauti atgal. Tai galima padaryti keliais būdais - kita "cable car" trasa, pėsčiomis (yra du takai nuo kalno, kiekvienas atima daugiau nei valandą brangaus laiko) ir greitasis nusileidimo būdas, apie kurį vėliau.
Nežinom, kokį rinksis prancūzai, kurie mus nuoširdžiai įtikinėja, kad čia jau kelio pabaiga ir nėr kur toliau eiti. Mes gudriai šypsom į ūsą, nes žinom, kad siena tęsiasi ne 7, o 7000 kilometrų.
Aišku, už bokštelio stovintis stendas su "chinglish" (kiniška anglų kalbos versija, beje, labai linksma) nurodo, kad čia "visitors stops walking", bet kur tu čia sustosi, kai prieš akis - tikrosios, nepagražintos sienos ruožas!
Nusižengimas: būtinas
Mes pažeidžiam turistų keliavimo taisykles ir patyliukais nusliūkiname tolyn už ženklo. Ką gi, taisyklė, kad geriausi dalykai yra uždrausti, visiškai pasiteisina.
Priešais mus - jau nebe išlaižyta, nuvalyta ir mineralinio vandens prekeiviais nusagstyta siena. Čia auga medeliai, mėtosi plytų nuolaužos ir tik nedidelėse atkarpose išlenda sienos fragmentai. Žmonių nė kvapo, o kelią į priekį rodo tik tokių pačių klajoklių, kaip mes, išmintas siauras takelis.
Bokšteliai ir toliau išlieka išdėstyti panašiais atstumais vienas nuo kito, bet ir jų vaizdas - visiškai kitas. Dažniausiai tai tik plytų krūva, su gabalu likusios sienos ir kokia įėjimo arka. Priėję pirmą bokštelį dar sutinkame porą turistų atskalūnų, o toliau - tik kalnai ir griuvėsiai.
Antrame bokštelyje jausmai nebeatlaiko - sėdame ant plytos ir atsikemšame kuprinytėse saugotas alaus skardines. Alus, beje, čia geras, bet dabar tas mažiausiai jaudina.
Kalnai, miesteliai apačioje ir mažas siauras sienos liekanų ruoželis, tolumoje vingiuojantis į kalną... Fotografuoti neverta - net plačiakampis šitos visumos į vieną kadrą nesutalpintų. Todėl spustelim keletą kadrų profilaktiškai ir gėrimės, gėrimės.
Taip besėdint suima gailestis dėl turistinių grupių. Praeidami siena tokių matėm daug ir girdėjom, kaip gidė paleidžia savo grupę pavaikščioti ant sienos valandai ar pusvalandžiui... Per tiek laiko čia tik apsiverkt dėl savo bejėgiškumo galima, bet tikrojo grožio tikrai nepamatysi.
Mintyse jau rezgu Miunhauzeno vertus planus pasiimti metus atostogų ir prakeliauti visą sieną, bet akys jau baksnoja į laikroduką. Ketvirta valanda. Reikia suktis atgal, nors visą kūną labai traukia į priekį. Dar iki vieno bokštelio, na ir dar iki vieno...
Apmąstom ir nakvynės gretimame kaimelyje galimybę, bet minties atsisakome. Labai jau susijauktų mūsų kelionės planai, o ir mikriuko vairuotojas liktų ant ledo. Bet vis dėlto dar pakeliaujam kiek į priekį ir susitaikę su likimu, apsisukame eiti atgal.
Tiesa, ėjimu to nepavadinsi. Per brūzgynus brautis kiek sunkiau, bet pasiekę turistinę zoną jau kone bėgte lekiame link nusileidimo vietos, net iki penktos valandos lieka vos 20 min. Užsibuvom, bet buvo verta.
Keisčiausia, kad tokiu ankstyvu metu čia jau beveik nebėra žmonių, tik daiktus besipakuojantys prekeiviai. Užtai leisdamiesi laiptais pamatome kuo tikriausią gyvatę!
Iš manęs toks biologas, kad kurmio nuo kaliošo neatskirčiau, todėl ir į šitą gamtos tvarinį žiūriu kaip į kobrą, nors čia gal pats paprasčiausias žaltys. Bet labai ilgas. Šliaužia sau laiptukais visas išsiskėtęs, liežuvuką lyžčioja ir noriai mums pozuoja.
Nusileidimas: greitas
Greitai ir atsargiai pykštelim keletą kadrų, bet suvokę, kad gyvenimas vis dar brangus, o vairuotojas apačioje gali mus ir palikti, lekiame tolyn.
Laimei, greitai pasiekiam greitojo nusileidimo takelį. Tai toks pusvamzdis, kaip vandens atrakcionų parke. Vingiuoja nuo pat sienos iki kalno papėdės, o leistis juo gali su specialiomis rogutėmis.
Tikrai neturim valandos laiko paprastam takeliui, todėl susimokam gal 43 juanius (apie 14 Lt.) "už galvą" ir dar įsiprašom, kad mums duotų tas rogutes, nes įstaiga jau užsidaro.
Kad draugei būtų drąsiau, sėdu pirmas ir pasileidžiu. Labai paprasta: tiesiog važiuoji žemyn ir tarp kojų turi tokią rankeną, kurią patraukus suveikia stabdis. Tai labai svarbu posūkiuose, jeigu nenori išlėkt iš trasos ir pašerti vietinių vilkų.
Parlekiam žemyn vos per kelias minutes ir beveik nepavėluojam. Vairuotojas irgi tikslus, kaip kiniškas "Roleksas" - laukia, dairosi ir mus pamatęs mojuoja. Parodom nykščiais, kad viskas mums gerai ir netrukus dardame atgal į Hairou.
Nuotaika puiki, smegenys smagiai dėlioja įspūdžius į stalčiukus ir net skrandis, pamiršęs rytinį kiaušinienės košmarą, smagiai sau gurgia. Iš tos laimės net vairuotojui permokam dešimčia juanių, dėl ko jis visas dėkingas mums linksi ir priveža vėl tiesiog prie autobuso.
Tiesa, kelionė autobusu atgal kainuoja gal dvigubai brangiau (apie 11 juanių), negu į priekį, bet nelabai aiškinamės, kodėl. Panašu, kad gavom turistinį antkainį. Grįžtam jau beveik sutemus. Temsta čia labai greitai. Vairuotojas spjaudo pro langą ant kitų mašinų arba tiesiog ant asfalto, bet niekas nekreipia dėmesio, tiesiog daro tą patį. Nenorėčiau čia keliauti su kabrioletu.
Ai, dar signalizavimas. Visai kaip arabų kraštuose: reikia ar nereikia - periodiškai nuspausti garso signalą yra kiekvieno vairuotojo garbės reikalas. Bet mes jau pradedam priprasti ir patenkinti snaudžiam. Niekas negali sugadinti iš sienos vežamų įspūdžių...
Politika: savotiška
Grįžę pas mūsų draugę amerikietę kartu pavakarieniaujame ir klausomės jos girdėtų istorijų apie vieno vaiko politikos baisumus: jau kinų šeima pagimdo berniuką, fabrikėlį galima uždaryti iškart. Jei mergaitė – galima bandyti dar kartą, bet jei vėl mergaitė...
Oficialiai kinai aiškina, kad tuomet pasakoma „stop, please“, bet neoficialiose kalbose teko išgirsti tikrai žiaurių istorijų apie abortus, šeimų persekiojimus, viešus pasmerkimus ir pan. Bet tiesiog taip jie sprendžia savo problemas. Kartais šiurkščiai, kartais linksmai. Pav. Pekino centre leidžiama auginti šunis tik iki tam tikro ūgio. Nesuprasi, kam reikalingas toks reikalavimas, bet visi laikosi).
Tianmenio aikštė: milžiniška
Neįskaitant greta miesto esančios didžiosios sienos atkarpos, turiu pastebėti, kad Pekinas – gana neįdomus miestas. Taip nusprendėme aplankę likusias „must see“ įžymybes. Pirmiausiai Tianmenio aikštė. Šį kartą atvykstame čia rytą ir vaizdas totaliai priešingas nuo anksčiau matytos naktinės tuštumos.
Žmonių knibžda, vieni rikiuojasi į dešimt-tūktstantinę eilę prie Mao mauzoliejaus, tikėdamiesi bent akimirkai pamatyti savo Tėvą (nemokamai!), kiti vaikšto su vaikučiais, tėvais ir seneliais, stengdamiesi kuo rimčiau atrodyti, kai pozuoja ant Uždraustojo miesto nupiešto Mao fone.
Taip, žinoma, visų akys į mus. Nors užsieniečių čia jau daugiau, vis tiek mes esame absoliuti ir nepaneigiama mažuma. Bet tas dėmesys nevargina, užkabinėjančių ir kaulijančių beveik nėra. Juk ir kalbos nemoka, ir bijo truputį.
Tik gidai siaučia. Prisistato ir siūlo savo paslaugas tiek vaikščiojant po Uždraustąjį miestą, tiek vykstant į kitus objektus. O tos paslaugos tai yra nuolatinis vaikščiojimas iš paskos ir kalbėjimas šiek tiek skambesiu į anglų panašia kalba. Ačiū, geriau nereikia.
Uždraustasis miestas: neįpatingas
Jei Tianmenio aikštė pribloškė savo dydžiu ir joje esančių žmonių gausa, tai Uždraustasis miestas, kuris imperatorių laikais buvo paprastiems žmonėms neprieinamas, kažkiek nuvylė. Žinoma, gražu, įspūdingi muziejaus eksponatai, dideliausios erdvės, keletas gražių parkų, tačiau greitai viskas pradeda kartotis, mirguliuoti akyse ir nebenori nieko kito, kaip nešti kudašių laukan.
Galutinį tašką padėjo tai, kad pagrindinis rūmų pastatas buvo restauruojamas, todėl uždengtas nepermatoma širma, ant kurios pavaizduotas... tas pats pastatas. Kad turistai neliktų nusivylę.
Atsisakome minties ir pamatyti greta eksponuojamą garsiosios Drakono sienos dalį, nes už jos pamatymą reikia mokėti atskirai. Nesame muziejų mylėtojai, todėl atsižymėję dar keliuose Uždraustojo miesto statiniuose lekiame laukan.
Čia privaloma pamatyti jau minėtus hutongus, jei dar rasit, nes valdžia pasiryžusi juos nugriauti iki olimpinių žaidynių ir tuose rajonuose pristatyti naujų namų. Tokia jau ši tauta – dėl vado sprendimo galima be gailesčio nunešti velniop hektarus įspūdingos architektūros statinių ir užstatyti viską sovietinėmis blokinėmis degtukų dėžutėmis.
O kodėl šie statiniai įspūdingi? Pirmiausiai dėl savo chaoso – statyti kaip papuolė mažučiai namukai, siekiant nedidelėje teritorijoje sutalpinti kuo daugiau gyventojų. Maži kiemukai, maži butukai ir klaidūs praėjimai, kuriuose kartais būna netgi baugu.
Netikėtumų čia sočiai – eini siauru koridoriumi tarp dviejų hutongų ir staiga atsiremi į... miegamąjį, kur nuo lovos tave stebi senyvo amžiaus kinas. Pasirodo, čia jo būstą priėjome ir toliau kelias baigiasi. Tenka suktis atgal ir klaidžioti, ieškant vaizdingų kadrų ir tikrojo išėjimo.
Greta hutongų vėl aštriai papietaujame ir ieškome būdų, kaip nusigauti į Dangaus šventyklą. Nutariame imti rikšą, dėl įdomumo ir, oi, kaip gailimės. Rikša mina savo dviratuką, pabrėžtinai stena ir šluostosi prakaitą, kartais atsisuka, tarsi su nebyliu priekaištu, kad tokį darbą užkrovėm. Žinome, kad čia vyksta reklaminė savigailos kampanija, bet vis tiek jaučiamės kaip buožės kapitalistai.
Lieka tik paslėpti neseniai įsigytas rankines su Mao atvaizdu ir kinišku užrašu „Tarnauti liaudžiai: siela ir širdimi“. Tokie iš mūsų tarnautojai. Kai atvykus rikša dvigubai pakelia susiderėtą kainą, aiškindamas, kad ankstesnė kaina buvo tik už vieną žmogų, pykstam, bet nebesiginčijam.
Dangaus šventykla irgi nelabai verta dėmesio, tačiau labai smagus greta esantis parkas, kur pavakare susirenka miestelėnai. Visi kažką veikia: dainuoja, šoka, vaidina, groja įvairiausiais instrumentais, žaidžia su vaikais, draugais ir net su savimi. :)
Čia praleidžiame pavakarį. Mes žiūrime į juos, jie į mus ir pajuntu, kaip pradeda megztis nebylus kontaktas. Žmonės Kinijoje mieli ir norintys bendrauti. Tik gal pernelyg užspausti ir bijantys, bet tai ne kliūtis pajusti gerą jų dvasią.
Kitų objektų nebelankome. Ir pavargome, ir laiko nebėr – jau reikia keliauti į traukinių stotį. Vietinių padedami nesunkiai susiorientuojame, gauname tikrai padorią kupe ir netrukus mojuojame pro langus tolstančiam Pekinui.
Čia būtų verta grįžti tik dėl netoliese esančios Kinų sienos ir Pekino anties. Jos taip ir neparagavome (kokia gėda), bet seilės varvėjo visiems pakeliui sutiktiems ir savo įspūdžius pasakojantiems turistams.
Valdas
