Milijono kryžių kalnas
„Kalnas su daug kryžių“, - tikriausiai taip apibūdintų vieną gražiausių Lietuvos vietų daugelis tautiečių. Panašiai būčiau atsakęs ir aš, tačiau po apsilankymo Kryžių kalne jaučiu, kad galiu papasakoti apie šią unikalią vietą daugiau.
Prisiminiau vieną istoriją, kurią man pasakojo kolega. Kartą pas jį atvažiavo garbus užsienio svečias iš giminingos kompanijos. Jis buvo matęs daug pasaulio, patyręs, turintis savo kietą nuomonę. Žodžiu, tokį sunku kuo nors nustebinti. Todėl aprodant svečiui garsiausias Lietuvos vietas vis lydėdavo nusivylimas, viskas jam primindavo kažką jau matyto svečiose šalyse ir tiems vaizdams neprilygdavo.
Galiausiai mano kolega iš nevilties nusprendė pakeisti maršruto pabaigą ir vietoje D.Poškos baublių parodyti Kryžių kalną. Šis apsilankymas garbųjį svečią taip nustebino, kad reziumuodamas savo kelionės įspūdžius, jis kelis kartus pabrėžė: „Jūs turite Kryžių kalną. Unikalų, vienintelį ir stebuklingą. Tokio dalyko nesu matęs niekur ir tikrai nepamatysiu. Tai – nerealu“.
Iš tiesų, atvykus prie kalno prieigų apima jausmas, jo prieš akis matai kažką didingo.
Įdomu, kodėl?
Juk tai vos kelių metrų aukščio pailgas piliakalnis, ant kurio stovėjusi pilis viduramžiais gynė šalį nuo tų pačių tikinčiųjų, kol kalavijuočiai pasistengė pilį perkelti į istoriją. Ironiška, ar ne?
Lankantis kryžių kalne ironijos nebelieka. Lieka tik minėtas didingumo jausmas ir vienybė, laisvė, draugystė. Skaičiuojama, jog ant kalno yra daugiau nei 50 tūkst. kryžių. Na, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia jų milijonai.
Milijonai sukryžiuotų medžio, metalo ir akmens gabalėlių, įprasminančių kančią ir tikėjimą. Milijonai kenčiančio Jėzaus atvaizdų. Penkių metrų aukščio metaliniai stiebai ir mažučiai, vos piršto dydžio kryžiukai.
Žmonės, kurie tiksliai žino, ko čia atvažiavo ir paprasti žioplinėtojai.
Nuoširdi malda ir abejingumu dvelkiantis susižavėjimas. Kol einame kalno link, pro šalį pralinguoja vestuvininkai juodais švarkais ir baltais batais. Kas antras žodis – keiksmažodis, kvapas per penkis metrus išduoda apie rekordines pagirias. Bet... Net ir po audringų išgertuvių jie rado laiko ir jėgų atvykti ant Kryžių kalno.
Įdomu, kodėl?
Gal garsiai arba tylomis kiekvienas čia atvažiavęs tikisi maldų išklausymo? Gal mano, kad aukščiausiai iškelti kryžiai – geriausios antenos, transliuojant savo norus ir prašymus dievuliui?
Šito atsakyti negaliu, bet tikrai pajutau, kad tai puiki vieta pabūti su savimi ir pabandyti rasti atsakymus. Juk ne veltui dešimtys tūkstančių žmonių čia nešė savo kryžius ir išmainė šią naštą į viltį.
Dieve, apsaugok mūsų dukrytę Dianą, Dieve, padėk smulkiajam verslui, Dieve, saugok mūsų šalį, Dieve, padėk jaunajai kartai... Kiekvienas kryžius turi savo tikslą, net jei tas tikslas ir neužrašytas lentelėje.
Švieži, dar pjūklu kvepiantys kryžiukai aplimpa aplink monumentalius, ko gero, šimtmečius stovinčius kolegas, kuriuos jau baigia praaugti piktžolių krūmai. Įdomu, ar su jais atnešti prašymai išsipildė? Ispaniški, belgiški, suomiški, lenkiški, žydiški kryžiai ir prašymai įvairiausiomis kalbomis. Ar jie irgi bus išgirsti?
Tikriausiai taip, nes tūkstančiai keliautojų kasmet atvyksta ant šio kalno, tūkstančiai įvairių šalių gyventojų palieka savo antspaudą čia, Lietuvoje.
Įdomu, kodėl?
Kodėl Lietuva, paskutinė priėmusi krikščionybę, turi štai šį stebuklą? Tikriausiai dėkoti reikia mūsų užsispyrimui ir norui pasipriešinti. Jei ne šios savybės, sovietų šis kalnas jau seniai būtų užlygintas ir pasaulio užmirštas, nes tam tikru metu buvo tapęs itin stipriu rezistencijos simboliu.
Keturi griovimai nuo 1961 metų. Bulozeriai ant kalno ir sargyba, prižiūrinti, kad noras pasipriešinti būtų nugalėtas.
Viskas praeityje ir šiandieninė situacija įrodo, kad niekada nebus kitaip. Neseniai ant kalno siautusio gaisro – jau beveik nė ženklo, nuvirtę nuo senatvės kryžiai užleidžia vietą dešimtims naujų. Šis augimas nebesustabdomas ir tai džiugina labiausiai.
Kažkada vaikystėje su motina atvykome ant šio kalno turėdami tikslą – tolima giminaitė iš Vorkutos atsiuntė mums slavišką kryžių ir paprašė, kad paliktume jį ant kryžių kalno. Kaip dabar prisimenu, padėjome jį visai pakraštyje, vos palipę ant kalno.
Dabar, jei reikėtų jį rasti, tai būtų beveik neįmanoma. Apylinkė pasikeitusi visiškai – ant kalno kryžiai nebetelpa, todėl plečiasi į šonus, puikiai iliustruodami geometrinį jų skaičiaus augimą. Tarpusavyje jie pradeda kovoti ne tik dydžiu ar medžiagos kokybe, bet ir originalumu.
Rusiški automobilių numeriai, vilnos audinys ar paprastas popierius – tai irgi priemonės, iš kurių pagamintą kryžių galima palikti ant kalno.
Džiugu, kad tai sukūrėme patys, savo rankomis. Tai puikus įrodymas, kad turėdami aiškų ir svarbų tikslą, lietuviai gali būti vieningi ir darbą atlikti idealiai.
Todėl kiekvieną kartą, pasakodamas užsieniečiams apie Lietuvą nebijau vienu svarbiausių objektų įvardinti Kryžių kalno – jis geriausiai reprezentuoja tai, ką ši tauta gali ir moka padaryti.
Valdas
