Pekinas – duoklė komunizmui ir didžiajam vadui Mao
Milijonai žmonių, tūkstančiai kilometrų, šimtai nuotraukų, dešimtys aplankytų vietų, trys savaitės ir du lietuviai, išmaišę Kiniją skersai išilgai. Pamatėme tikrai nemažai, tačiau pirmasis pasakojimas apie vietą, kurią turistai nori aplankyti pirmiausiai - sostinę Pekiną.
Vos išlipę iš lėktuvo, supratome, kad patekome ten, kur planavome – pilnas oro uostas lėktuvų su drakonais ant uodegų. “Dragon airline”… Viena iš Kinijos aviakompanijų. Tiesa, vėliau teko matyti lėktuvų su pandomis ant uodegų… Taip, kad reklamuoti nacionalinius simbolius ant lėktuvų kinams yra visai įprasta...
Pekine planavome apsistoti pas “Hospitality” klubo narę Stefanie, pusiau amerikietę, pusiau šveicarę (bent jau ji pati save taip pristatė internetiniame klubo puslapyje).
“Hospitality” klubas, kaip sako pats klubo pavadinimas (“hospitality” anglų kalba reiškia “svetingumą”) vienija draugiškai nusiteikusius įvairių šalių žmones, kurie gali pasiūlyti į jų šalį atvykstantiems panašių pažiūrų keliautojams nakvynę, pabendravimą kartu prie pietų ar vakarienės stalo ar tiesiog bendrą pasivaikščiojimą jų mieste.
Kadangi Stefanie buvo nusiteikusi susitikti su mumis po darbo, apie 16 val., nusprendėme praleisti kelias likusias valandas besibastydami po Pekiną.
Vėliau supratome, kad kelios valandos Pekine yra beveik nieko.
Vien apie valandą pildėme įvairiausio pobūdžio deklaracijas oro uoste. Pasijutau, tarsi kinų valdžia nori apie mus žinoti viską… Beje, įvairius popierius pildėme ir vėliau kiekviename viešbutyje ar keičiant valiutą banke…
Išėjus iš oro uosto apspito nemenkas taksistų būrelis, siūlantis savo paslaugas. Teko apsiginkluoti atsparumu ir pro juos “prasiirti”, kol susiradome savo autobusą. Beje, tai buvo pirmasis mūsų išbandymas hieroglifų ir nesuprantamos kalbos pasaulyje, kur beveik niekas nekalba angliškai, o išėjus iš bet kurios autobusų/traukinių stoties ar oro uosto užsieniečius pasitinka garsų maišalynė: “hotel”, “taksi”, “hello”.
Tiesa, skirtingai nuo arabiškų šalių, kuriose prieš tai teko būti, garsų maišalynė Kinijoje pakankamai greitai nutyla, nes kinai, kitaip nei arabai, savo angliškų žodžių arsenalą išnaudoja per 5 sekundes ir išgirdę atsakymą “no”, dažniausiai nebeturi daugiau argumentų…
Apskritai Kinijoje anglų kalbos beveik neprireikia – geriau už sklandžią anglų kalbą padeda hieroglifai iš pasikalbėjimų knygelės (mes beveik visus reikiamus hieroglifus radome “Lonely planet” knygoje), iškalbinga kūno kalba (pasitelkiant visą turimą fantaziją) arba net… piešinukai…
Plačiau apie tai dar parašysime savo pasakojime apie Chengdu – miestą, kuriame, galiu iš anksto “paintriguoti”, Valdui teko piešti… kiaulės galvą…
Taigi, šiek tiek pakovoję už savo teisę keliauti autobusu (vos tik atvykus į šalį nedrąsu naudotis taksi paslaugomis, nes nežinia kiek tai gali tau “pakainuoti”), pagaliau pasiekėme Pekino centrą – Tiananmenio aikštę.
Atstumai Kinijoje yra sunkiai suvokiami lietuvio protui. Jeigu mes įsivaizdavome, kad pakankamai pasivaikščioti po Tiananmenio aikštę bus galima per pusvalandį, tai galų gale išvydę šią milžinišką aikštę, supratome, kad vien sparčiu žingsniu pereiti nuo vieno šios aikštės galo iki kito užtruktų apie valandą. Ir be jokių pertraukėlių… Aikštės ramybę dieną ir naktį saugo policijos pareigūnai, o naktį ši vieta netgi uždaroma nuo lankytojų ir norint patekti į kitą aikštės pusę, ją tenka apeidinėti…
Religija - komunizmas
Tiananmenio aikštė tikriausiai yra viena iš kruviniausių aikščių pasaulyje. Joje ne kartą malšintos “išsišokėlių” piliečių demonstracijos, o paskutinį kartą – ne taip ir seniai, 1989-aisiais.
Tačiau tuo pat metu ši aikštė kinams – valstybės šlovės ir galios simbolis. Atėjus čia savaitgalį (kaip tai atsitiko mums, sugrįžus čia kitą dieną), aikštėje galima išvysti tūkstančius (nemeluoju, TŪKSTANČIUS) kinų, plūstančių link Mao paveikslo, kad galėtų prie jo nusifotografuoti.
Reikia matyti su kokiu rimtumu jie pozuoja šioms nuotraukoms: visa šeima išsirikiuoja priešais fotografą, laukdami spragtelėjimo visi įsitempia, veide – rimtumo išraiška, rankos tvarkingai priglaustos prie šlaunų, (išskyrus tik tuos atvejus, kai vienoje iš rankų laikoma vėliavėlė). Taip pat rimtai nuteikiami ir pozuojantys mažyliai – per daug linksmi sudrausminami, išsipešioję sušukuojami, į rankas vėlgi įgrūdama vėliavėlė.
Pozuojantys kinai krizenti pradeda tik pamatę vaizdelį, kaip su tokiu pat rimtumu prie Mao paveikslo pozuoja “baltaodė” (čia, tipo, aš ). Dar didesnį įspūdį nei pozuodama prie Mao paveikslo kinams dariau tik užsimetusi ant peties krepšį su Mao portretu ir kinišku užrašu, kuris, kaip vėliau išsiaiškinome, skelbė: “tarnauti Kinijos liaudžiai – visa širdimi ir siela!”…
Gerai, kad jau buvome išsiaiškinę šio užrašo prasmę, kai ryžomės pasinaudoti rikšos paslaugomis. Šauniai būtų atrodę du rikšos vežami baltaodžiai su užrašais apie tarnavimą Kinijos liaudžiai - mindami pedalus, rikšos taip sukrečiančiai puškuoja ir braukia prakaitą, kad pasijunti esąs tikras kapitalistas.
Tiananmenio aikštėje yra dar vienas objektas, prie kurio veržiasi tūkstančiai kinų.
Tai didžiojo vado Mao Dzedongo mauzoliejus. Prie jo driekiasi kilometrinė vietinių turistų eilė, susivingiavusi kaip drakono uodega. Vaizdas maždaug kaip prie Lenino mauzoliejaus sovietiniais metais. Tik kinų eilė, skirtingai nuo “leniniškos”, juda neįsivaizduojamu greitumu – klaida būtų sakyti, kad kinai eilėje “stovi”, jie joje bėga… Kokia sparta jie yra “pravaromi” pro gulintį Mao kūną, negaliu pasakyti, nes mes šia atrakcija nesusigundėme.
Kažkuriame Kinijos mieste, kai bandėme patekti į vieną budistinę šventyklą ir mums teko susimokėti už įėjimą, kiaulia mestelėjo man patikusią frazę: “kokia čia šventykla… tikra šventykla turi būti nemokama”… Taigi, visose šventyklose, kuriose teko lankytis Kinijoje, buvo didesnis ar mažesnis įėjimo mokestis. Tuo tarpu įėjimas į Mao Dzedongo mauzoliejų yra nemokamas. Tuomet ir supranti, kas yra tikroji Kinijos religija…
Mano minėtas Mao paveikslas, prie kurio nusifotografuoti – kiekvieno kino garbės reikalas, puošia įėjimo vartus į kitą šalia Tiananamenio aikštės esantį “privalomą” objektą – Uždraustąjį miestą. Tikriausiai nereikia daug pasakoti, kad šioje teritorijoje anksčiau gyveno Kinijos imperatoriai su savo imperatorienėmis ir šeimomis, o paprastiems kinams ji buvo uždrausta.
Nors tam tikru laiku Kinijos komunistai sugriovė nemažai šventyklų ir imperatoriškąją Kinijos praeitį simbolizuojančių pastatų, vis gi Uždraustasis miestas pernelyg visiems “ant akių”, todėl liko stovėti, o šiuo metu netgi yra restauruojamas (nors tos atrestauruotos dalys labai jau blizga, todėl senosios man atrodė kažkaip natūraliau). Kad šie rūmai pernelyg neprimintų imperatoriškos istorijos, valdžia gudriai užkabino ant įėjimo minėtą Mao paveikslą, prie kurio nusifotografavę kinai tikriausiai mano, kad nusifotkino prie “imperatoriaus” Mao…
Mes Uždraustajame mieste praleidome geras 3 ar 4 valandas, nors tikrai nesame iš tų, kurie apžiūri kiekvieną įmanomą rūmų salę ir perskaito visus aprašymus prie kiekvieno po stiklu esančio daiktelio. Tiesiog tiek užtruko “peršliaužti” nuo vieno teritorijos galo iki kito, stabtelint pavėsiuose ir prisėdant po vienu ar kitu medžiu “trumpai pertraukėlei”…
Buvo pragariškai karšta. O kiemų su medžiais ir suoliukais irgi buvo daug… Sėdėdami ant jų ir dairydamiesi po Uždraustojo miesto teritoriją, negalėjome atsistebėti kinų užmojais. Visą imperatoriškųjų rūmų kompleksą be juokų galima vadinti miestu – jame dienas leido imperatorius, jo žmonos (kartais – nesuskaičiuojama daugybė), vaikai, tarnai, padėjėjai ir pan. Man jis pasirodė ne ką mažesnis už Vilniaus senamiestį… Juokaujama, kad imperatoriaus žmonos galėjo tykiai leisdamos dienas joms paskirtuose pastatuose per visą gyvenimą nesutikti savo “konkurenčių”.
Uždraustajame mieste matėme tikriausiai didžiausią turistų koncentraciją iš visų vietų, kurias aplankėme Kinijoje. Visgi, tai daugiausiai buvo vietiniai kinų turistai, o baltuosius buvo galima praktiškai ant pirštų suskaičiuoti. Apskritai užsieniečių turistų, išskyrus atvykusius iš kitų Azijos šalių, Kinijoje mes visur sutikome pakankamai nedaug, todėl progų pasijusti “išskirtiniais” tikrai užteko…
Prisėdusius viename iš mielų Uždraustojo miesto pavėsių mus užkalbino baltaodis turistas. “Rusas”, - abu nusprendėme, vien išgirdę jo pastangas kalbėti anglų kalba. Be to, jis buvo apsikarstęs keliais plastikiniais maišeliais (na, tokiais kaip iš “Maximos”), o rankose dar nešėsi striukę. Tai jis norėjo, kad mes jį nufotografuotume Uždraustojo mieto fone. Vėliau išsiaiškinome, kad vyrukas atvykęs į komandiruotę kelioms savaitėms, o laisvą laiką bando išnaudoti “kultūringai”.
Be šio ruso per visas tris savaites Kinijoje teko matyti dar vieną kaimyninės tautos atstovą – Valdas su juo susidūrė bendroje eilėje prie viešojo tualeto… Ar bendras reikalas suartino, ar kas, bet pastarasis rusas labai džiaugėsi sutikęs “artimą dūšią” ir dievagojosi savo tautiečių Kinijoje beveik nesutikęs, todėl labai pasiilgęs “savų”…
Ar bereikia minėti, kad “visur esančių” lietuvių Kinijoje vis gi neteko sutikti?…
Griaunamas senamiestis, statomos "dėžutės"
Be komunistinio ir imperatoriškojo Pekino mus dar viliojo ir kasdienis gatvės gyvenimas.
Taigi, pasileidome į hutongus – senuosius Pekino kvartalus, kur vis dar gyvenama be patogumų, o prispyrus reikalui naudojamasi bendrais šalia gatvės įrengtais tualetais ir prausyklomis.
Prisipažinsiu, buvo šiek tiek nejauku lįsti į tuos gana uždarus kvartalus. Užsukęs į kiemą, jautiesi lyg būtum įlindęs mažų mažiausiai į namo prieangį – kiemai maži, todėl apsidairius aplinkui iš visų pusių metro ar dviejų atstumu į tave žvelgia langai, už kurių net nesistengdamas stebi verdantį gyvenimą. Pereiti mažu kiemeliu nuolat trukdo visomis kryptimis iškabinti džiūvantys skalbiniai. Taip pat ir apatiniai… Jautiesi kaip vojaristas…
Pekino valdžia dabar užsimojusi nugriauti didžiąją dalį hutongų ir jų vietoje pastatyti naujoviškus “ala hutongus” (mažaaukštės statybos kvartalus, imituojančius senosios Kinijos architektūrą) bei naujus daugiaaukščius. Iš senųjų kvartalų planuojama palikti mažą fragmentą, kuris būtų rodomas turistams, kaip Kinijos istorijos ir “senojo gyvenimo” pavyzdys.
Tačiau naujoviški hutongai pašaliečio akims atrodo nykiai – kažkaip pernelyg “tiesūs” ir pilki, apsišarvavę aklinomis sienomis ir aukštomis tvoromis. Vis gi kainuoti jie turi beprotiškai daug, nes yra pastatyti pačiame miesto centre, šalia Uždraustojo miesto ir Tiananmenio aikštės.
Griaunamų hutongų vietoje ir kitur Pekine aktyviai verda naujų daugiabučių statybos. Įsijungus televizorių, kartkartėmis gali pamatyti reportažus apie tai, kaip gerai yra griauti senuosius hutongus ir statyti daugiabučius. Natūralu, kad jokio nei gyventojų, nei paminklosaugininkų pasipriešinimo čia neišgirsi…
Kaip minėjo Stefanie, pas kurią mes apsistojome Pekine, nauji namai pastatomi per du-tris mėnesius ir neaišku per kiek laiko jie gali nugriūti, nes statybos kokybė labai abejotina. Mums teko nakvoti pas kitą “Hospitality” klubo narį vienerių metų senumo bute. Patikėkite, jis atrodė mažų mažiausiai skaičiuojantis antrą dešimtmetį.
Tačiau kinams verkiant reikia statybų. Nepaisant gana sėkmingai realizuojamos vieno vaiko politikos, būstų didžiuosiuose miestuose vis dar žiauriai trūksta. Kinai iš mažesnių miestų tiesiog veržte veržiasi į daugiamilijoninius megapolius, kur daugiau galimybių gauti geresnį darbą.
Tuo tarpu mažesniuose miestuose bei kaimuose gyvenantys kinai gali naudotis vieno vaiko politikos išimtimis – t.y., jei pasiseks, tau bus leista turėti ne vieną, bet netgi du vaikus.
Ką reiškia “jei pasiseks”?… Įsitvirtinus vieno vaiko politikai, nemažai kinų, sužinoję, jog laukiasi mergaitės, rinkdavosi abortą, tikėdamiesi, kad galbūt antras vaisius bus vyriškos lyties. Todėl šiuo metu vieno vaiko politikoje įsigaliojo pataisa (netaikoma didžiuosiuose miestuose) – jeigu pirmoji šeimai gimsta mergaitė, šeimai galima “bandyti” antrą kartą, kad susilauktų vyriškos lyties palikuonio…
O kas bus, jei “nepasiseks”? T.y., jei antras užsimezgęs vaisius bus taip pat mergaitė? Arba jei antro vaiko pradės lauktis motina, gyvenanti dideliame mieste? Vienas kinas mums paaiškino gana lakoniškai: “jums bus pasakyta “stop, please”. Stefanie pateikė šios frazės vertimą “į žmonių kalbą”: nesvarbu ar tai paaiškės trečiame nėštumo mėnesyje, ar yla iš maišo išlįs devintame mėnesyje, motina gali būti nuvežta į ligoninę ir priversta pasidaryti abortą…
Stefanie gyvena Pekine jau beveik trejus metus. Per tą laiką jai pavyko sužinoti istorijų apie vaiko pašalinimą likus vos kelioms savaitėms iki jo atėjimo į pasaulį. Jai taip pat vietiniai pasakojo dalyvavę “netikusių” motinų namų padegimuose – esą, tokiu būdu jos mokomos gerbti įstatymus… Todėl oficialūs paaiškinimai apie tai, kad susilaukusioms antrojo vaiko šeimoms gresia viso labo bauda, po susitikimo su Stefanie mums nebeatrodė įtikinami.
Pati Stefanie, kai bendravome su ja Pekine, ruošėsi įsivaikinti kūdikį iš vaikų namų. Ji sakė tiksliai žinanti kokios lyties kūdikį gausianti – jos įdukra taps mergaitė. Kinijoje niekas į vaikų namus neatiduoda berniukų…
Baigiant apie Pekiną, dar reikėtų paminėti du svarbius dalykus: propagandą ir Olimpines žaidynes.
Propaganda "valdo"
Taigi, propaganda. Kadangi abu keliavę asmenys yra vienokiu ar kitokiu būdu susiję su ryšiais su visuomene, stebėti propagandos apraiškas Kinijoje mums buvo didis profesinis įdomumas. Propaganda Kinijoje “valdo”!… Be jau minėtų Mao paveikslų ir mauzoliejaus, galima suskaičiuoti dar daugybę įvairių būdų pasigerėti Mao šaunumu.
Mao atvaizdų čia galima rasti “ant visko” (kaip sakoma vieno majonezo reklamoje): krepšių, laikrodžių (ant ciferblato pritvirtintas Mao portretas mojuos jums rankele sulig kiekvienu sekundinės rodyklės krustelėjimu), kortų ir t.t. Juokingiausia, kad ant mažesnės reikšmės kortų (septinkės, devinkės ar panašiai) Mao bus pavaizduotas savo jaunystės metais, o ant didesnės reikšmės kortų (damos, karaliaus ir t.t.) Mao įvaizdis bus ganėtinai solidus – Mao rašantis knygą, Mao lankantis fabriko darbininkus, Mao partiniame susirinkime ir pan.
Taip pat Pekine galima įsigyti ir raudonų knygelių su “amžinai aktualiomis” Mao citatomis (radome šių knygučių ir kituose Kinijos miestuose, jos leidžiamos ir kinų, ir anglų kalbomis, kainuoja apie 15 juanių – maždaug 5 litus). Knygelėje radau Mao nuotraukų bei smagių citatų apie “liaudies priešus”, penkmečio planus ir panašiai.
Suprantama, visa tai turistams. Nors raudonąsias knygeles galima rasti ir daugelio vietinių gyventojų namuose.
Bet kiniškos propagandos paskirtis – gyventi ne tik suvenyruose. Bene kiekvienas kinas paklaustas apie Mao, komunistus ar kitus svarbius visuomeninius klausimus (vieno vaiko politiką, ekonomikos reformas ir pan.), dažniausiai dėstys jums oficialią poziciją, kuri aktyviai skleidžiama visais įmanomais kanalais.
Pavyzdžiui, dažnas kinas pasakys, kad Mao buvo “70 procentų geras vadovas ir 30 procentų atvejų padarė klaidų”. Tai yra oficiali komunistų pozicija, kurią jie ėmė diegti mirus didžiajam vadui. Visiškai “baltos” reputacijos buvo neįmanoma išlaikyti - kelerius metus prieš mirtį Mao buvo priverstas atsistatydinti iš valstybės vadovo pareigų dėl nesėkmingai įgyvendintos ekonomikos reformos, po kurios iš bado mirė apie 30 milijonų Kinijos gyventojų…
Kinijos laikraščiai vis dar atrodo panašiai kaip sovietmečio “tiesos skleidėjai” “Komjaunimo tiesa” ir kt. oficiozai: pirmuose puslapiuose puikuojasi partijos vadovai arba kažkas panašaus į darbo pirmūnus, taip pat publikuojamos oficialios nuotraukos iš įvairių aktų bei memorandumų pasirašymo (na, tokios, kur visi sėdi prie ilgo stalo, uždengto raudona staltiese, o svarbiausi vyrukai spaudžia vienas kitam rankas).
Pumpuojamos žinios apie tai, kokią naudą Kinijos ekonomikai davė vieno vaiko politika, kaip sėkmingai vyksta ekonomikos reformos, kaip vykdomi penkmečio planai (tokie vis dar egzistuoja) ir panašiai.
Visa tai, kas transliuojama, nusėda piliečių galvose, kadangi alternatyvi spauda nepasiekiama – nors pagal kompiuterių skaičių Kinija atrodo gana neblogai, bet laisvos užsienio spaudos puslapiai dažniausiai yra blokuojami.
Na, ir olimpiada. Tai yra priežastis, verčianti Kinijos “liaudį” dirbti viršvalandžius statybose, negaunant už tai jokių priemokų (ši problema netgi buvo nagrinėjama Kinijos spaudoje). Pekine sparčiai kyla naujas oro uostas, įvairiose miesto vietose (t.p. ir kituose Kinijos miestuose) kyla naujos, iš tiesų pribloškiamai modernios arenos ir stadionai. Taigi, panašu, kad Kinijoje tikrai nebus studentiško “paskutinės nakties” efekto, kaip tai atsitiko Atėnuose. Kinija – pernelyg disciplinuota, penkmečio planais besivadovaujanti šalis.
Tačiau mus labiausiai pradžiugino tai, kaip kinai ruošia Olimpinėms žaidynėms… taksistus. Jie, esą, mokomi anglų kalbos kiekvieną laisvą nuo darbo minutę… Deja, kol kas rezultatų nelabai matyti… Norėdami patekti į kurią nors Pekino vietą, turėtumėte pasirūpinti žemėlapiu ar šiaip lapeliu, kuriame jūsų norimas objektas ar gatvė būtų pažymėti hieroglifais.
Be viso to jūs greičiau būsite nuvežtas į kosmosą nei į Tiananmenio aikštę…
Nors pastaruoju metu rastas neblogas sprendimas: pradėtas leisti “Pekino taksi gidas” – maža knygelė, kurioje surašytos visos svarbiausios miesto vietos kinų ir anglų kalbomis. Ją tereikia visur gabentis su savimi ir kaišioti taksistams po nosimi reikalingus puslapius…
ŽL (tekstas anksčiau publikuotas klajoklis.lt)
