pasakojimai

Dvi nedidelės salos greta Pietų Amerikos žemyno tapo mums išganymu ir nauju išbandymu. Praleidome Trinidade ir Tobage lygiai dvi savaites, tad paskirstėme jas panašiai – savaitė trejybei (Trinidad) ir savaitė tabakui (Tobago).

Vos tik susitarėme su mūsų nuomuojamos sodybos šeimininke Margaret dėl nuomos, ji iškart mus perspėjo: rytoj netrukdykit, rytoj aš dėkosiu ir melsiuosi Jėzui. „Turit bažnyčią?“ – naiviai klausiam, pamiršę apie šių šalių gyventojams būdingą religingumą. „Turim“, - atsako Margaret ir įkalba mus sekmadienį apsilankyti mišiose.

Su anksčiau minėtais belgais susiklijavome iš esmės dėl galimybės kartu nuomotis automobilį keliaujant po Trinidadą ir Tobagą. Vėliau planai kiek pasikeitė, tačiau automobilį mes vis tiek išsinuomavome ir per parą apvažiavome beveik visą Tobago salą.

Kas iš jūsų linkėjo, kad gimtadienis būtų įspūdingiausias iš visų sutiktų? Tai va... linkėjimai išsipildė :) Gimtadienio rytą Valdas kaip niekada iki šiol, man begeriant kavą, tą laiką išnaudojo ne devintam sapnui susapnuoti, o išslinko į viešbučio fojė ir suorganizavo mums abiems išvyką į pajūrį perinčių vėžlių žiūrėti.

Devynias dienas keliavome keturiese, o paskui įsigijome dar daugiau draugų, tad šį kartą kiek plačiau papasakosime apie savo kompaniją. Visų pirma, tai jau minėtieji Džimis ir Sara, ekstravagantiška belgų porelė, su kuria mūsų keliai susijungė Santa Fe miestelyje.

Pirmieji žingsniai link Trinidado muitinės jau signalizuoja, kad atvykome į tikrą Karibų jūros valstybę. Iš esmės čia niekas niekur neskuba. Keleiviai iš kelto išlaipinami ramiai, kuprinės iš bagažo skyriaus atiduodamos dar ramiau, o muitininkai jas tikrina taip nuoširdžiai, kad galima užmigti.

Vėjuotą ir lietingą trečiadienį jungtinis lietuvių, belgų, vokiečių ir kitų šalių atstovų desantas nedideliame laivelyje mojavo tolstantiems Venesuelos krantams. Kelionė nebuvo lengva – vos susidūrus su atvira jūra ne vieną keliautoją pakirto klastinga jūros liga.

Giliausias urvas Venesueloje turi kuo nustebinti jautrią turisto sielą. Pasitelkęs varvančius stalaktitus, naftos paukščių „guačarų“ klyksmą ir pelių šmirinėjimą aplink kojas, urvas meta iššūkį net visko mačiusiems keliautojams.

Kai vėliau sutiktiems keliautojams pasakydavome, kad penkias dienas praleidome Karakase, jie pradžioje nesuprasdami nutaisydavo klausiamą žvilgsnį, suprask – „kurių velnių, kas sutrukdė iš karto važiuoti toliau?“. „Semana Santa“, – paaiškindavome. „Aaaa“, – išsprūsdavo užuojautos atodūsis...

Fiksuojame tai, kas per pirmąsias savaites viešint Venesueloje strigo atmintin. Pastebėjimai vis dar paviršutiniški, tačiau kai kurias išvadas daryti jau galime. Taigi – šis pasakojimas apie venesuelietiško gyvenimo būdo ypatumus.