pasakojimai

Kai viešėdamas Gajanoje nusprendi aplankyti kokį atokesnį regioną, prieš akis išdygsta papildomų užduočių virtinė. Visuomeninis transportas čia ypač įdomus – nuo mikroautobusų iki valčių, arklių ar lėktuvų. Tik spėk keisti vežėčias...

Taip jau yra, kad kartą metuose atsibudęs jauti, jog kaulai tapo sunkesni, galva lenkiasi arčiau asfalto, o žemė labiau kvepia obuoliais. Vieną 2008-ųjų birželio septintosios rytą, nuvaikęs rasotą sapną nuo knyslės galiuko, šią neišvengiamą būtį pajuto ir palapinėje pabudęs kiauliukas.

Gaila tos Gajanos – šalis praktiškai neturi nieko, kas galėtų sudominti turistus. Bet kartu ir pikta, nes vienintelius dėmesio vertus objektus galima pamatyti už tokias sumas, kad ir Bronislovas Lubys gerai pagalvotų prieš pirkdamas. Supratę šitas tiesas nusprendėme kiek ilgiau pabūti Džordžtaune ir savo jėgomis pamatyti keletą Gajanos kaimukų, kad pajustume šiek tiek daugiau šalies gyvenimo.

Jeigu kada atvyksite į Gajaną ir pamatysite indiško gymio vaikiną, keliantį rankas į viršų ir šaukiantį "Į sveikatą!", nenustebkite - tai Filipas. Mūsų mokinys. Jis su savo draugeliais nuolat malėsi mus į svečius priėmusios vokietės Betinos namuose ir, švelniai tariant, praskaidrino ir taip nenuobodžią Gajanos kasdienybę.

Nors iš Venesuelos atkeliavome Brazilijon, čia ilgai nesėdėjome. Žydrė per trejetą dienelių brūkštelėjo naują straipsnį „Verslo klasei“, Valdas šiaip pabimbinėjo Boa Vistoje ir galiausiai sutvarkę visus reikalus pakilome Gajanos užkariavimui.

Rikiuojame pačius smagiausius kelionės Venesueloje įspūdžius ir labiausiai buitį apkartinusias bėdas, kad ateities kartoms paliktume šiek tiek daugiau informacijos. Pabaigai pasilikome ir keletą kelionės sąsiuvinio paraštėse nugulusių pastebėjimų, kuriuos panaudosime čia, užversdami Venesuelos knygą.

Kavanajeno miestelį įkūrė misionieriai, be religijos vietiniams indėnams atnešę ir daug kitų stebuklų. Namai sumūryti iš akmenų, o ne kokio puskvailio molio. Internetas nemokamas (!), kad bendruomenė pasaulį pažintų. Vidury kaimo greta bažnyčios stovi mokykla – universitetas, kad jaunuoliai gerą išsilavinimą gautų. Štai taip gyvena indėnai Venesueloje.

Užteks. Venesuelos lupikautojai gali pasikarti ant savo stipriaisiais bolivarais apklijuotų plastmasinių medelių. Mes už 6 dienų žygį į vieną iš stalo formos kalnų Roraimą 500 litų tikrai nemokėsim. Turėjome minčių pamatyti šitą reikalą, bet sužinojus kainas visi planai kartu su plėšikais turų operatoriais išlėkė į kanalizacijos tiesiąją finišo žarną.

Gegužės 14-oji stuktelėjo Brazilijos miestelyje Boa Vistoje, kur pakėlėme vienas į kito sveikatą po mažą bokaliuką vietinio alaus ir užkandome ant grilio čia pat gatvėje keptos vištienos. Du mėnesiai kelyje... Vieniems tai tiesiog lengvas nuotykis, o kitiems – neįsivaizduojamos trukmės atostogos.

Tai asfaltuotas dviejų juostų raizgalas tarp Venesuelos kalvų ir palmių giraičių, vadinamas greičiausiu keliu visoje šalyje. Daugelis turistų jį pravažiuoja naktį, skubėdami iš Karakaso į Brazilijos pasienį ir nepamato aplink tvyrančio grožio. Mes pamatėm. Tris kartus.