pasakojimai

Lietuvoje netrūksta istorijų, kaip Šengenui sustiprinus sienų apsaugą, pasienio kaimelių gyventojams prireikė vizų, kad galėtų patekti į savo daržą ar bažnyčią. Brazilijos, Peru ir Kolumbijos pasienyje tokių problemų nėra – lakstyk skersai sienas, kaip tik išmanai.

Paskutinė kelionės braziliška Amazone atkarpa mums jau panaši į desertą. Laivuose esame senbuviai, visas taisykles išmanome, šiek tiek pramokome portugališkai, todėl ir su bendrakeleiviais bendrauti lengviau. Netgi pradedame rūpintis, kaip čia reikės ateityje lovose miegoti – juk hamakai tokie patogūs...

Atvykę į Manausą, pirmiausiai skiriame porą dienų žaizdoms išsilaižyti. Žydrė susitvarko su peršalimu, o Valdas sugeba pirmą vakarą apsinuodyti braziliška pica ir kita diena primena statistą iš „Gyvųjų numirėlių nakties“. Po dviejų dienų vegetacijos pasijuntame geriau ir pradedame planuoti tolimesnę kelionę.

Smagūs žmonės tie brazilai. Nors prie žaizdos dėk – geriau už trauklapį pagydytų. Pakalbina, paklausinėja, geresnę vietą hamakui pasikabinti suranda ir kiekviena pasitaikiusia proga kelia nykščius į viršų. Tik, va, maisto gaminti tai jie nemoka, bet ir be valgymo Brazilijoje turime ką veikti.

Tą dieną puikiai sekėsi transportuotis: Prancūzijos Gvianoje autostopu iš Kajeno sėkmingai nusikapstėme iki pasienio, po to perplaukėme šalis skiriančią upę ir susirinkome antspaudus Brazilijoje. Kai po pusvalandžio jau turėjome bilietus į mums reikiamą Makapos miestą, širdis trankėsi smagiu brazilišku sambos ritmu. Deja, netrukus prasidėjo nuotykiai.

„Valio!” - šaukiame, pakrantėje pamatę Europos Sąjungos vėliavą. „Eikit po velnių!“ – jau po akimirkos siunčiame autobusų vairuotujus, už kelionę iki pagrindinio Prancūzijos Gvianos miesto Kajeno lupančius po 35 eurus. Taip, tikri plėšikai, tačiau jie turi teisę, nes gyvena Europoje su visomis europietiškomis taisyklėmis ir kainomis. Vienas mažas skirtumas: šita Europa yra Pietų Amerikoje.

Nusikrapštę nuo Bronsbergo kalno judame gilyn į Surinamą „Mercedes-Benz“ autobusiuku. Pamirškit olandų kalbą – visi juodaodžiai keleiviai aplink šneka „tongo“ arba „taki-taki“. Tai Surinamo vergų palikuonys, kurių protėviai turėjo drąsos pabėgti iš alinančių plantacijų ir įsikūrė ten, kur kolonizatoriai nebenorėjo jų ieškoti – šalies gilumoje stūksančiose džiunglėse.

Yra Suriname tokia gera organizacija „Stinasu“, kuri rūpinasi savo šalies atogrąžų miškų išsaugojimu ir brakonierių šaudymu. Jiems priklauso fantastiška stovyklavietė ant Bronsbergo kalno, nuo kurios pradėjome savo pažintį su Surinamo provincija.

JAV reperiai „Cypress Hill“ yra sukūrę tokią trumpą dainelę apie kanapę. Dainelės nedaug, vos du žodžiai: „Legalize it“. Panašiai jaučiamės ir mes, kirtę Surinamo sieną – jau lyg ir šalies teritorijoje, bet vis dar prašantys, kad mus kas nors legalizuotų.

Pasimalėme mes Gajanos provincijoje kelias dienas ir supratome, kad nepaisant visų pavojų ir susišaudymų, geriausias dalykas čia – sostinė Džordžtaunas. Pasimalėme dar šiek tiek po kaimelius, kartą pernakvojome pakelės miestelyje labai lietuvišku vardu „Suddie“ ir grįžome iki Džordžtauno medinių senamiesčio griuvėsių.