pasakojimai

Trečią kelionės į Prarastąjį miestą dieną pabundame saulei vos pradėjus kišti nosį virš kalnų. Virėjas kaip visada vėluoja pagaminti maistą. Nusprendžiame spjauti į tą amžiną pusryčių kiaušinienę ir pagriebę po keletą sausainių bei įkalę geros kolumbietiškos kavos išeiname į žygį.

Iki Kolumbijos džiunglėse glūdinčio Prarastojo miesto reikia eiti velniškai gražia vietove. Saulės spindulių nepraleidžiantys medžiai, atgaivinantys upeliai, mažos ir juokingos indėnų trobos... Tik vieno dalyko gaila – žygis toks sunkus, kad aplinkos beveik nesimato. Tik dumblas, mulų kanopų pėdsakai ir kojas varginantys akmenys.

Nuėjom, pamatėm ir sugrįžom gyvi bei maždaug sveiki. Tokiu sakiniu būtų galima apibendrinti šešių dienų pragariškai sunkią kelionę į Prarastąjį miestą. Bet mes prieš apibendrindami dar šiek tiek papasakosim, kas tas Prarastasis miestas yra ir kodėl ten reikia (jeigu išvis reikia) keliauti.

Gal mes jau Karibų buvom pasiilgę, gal tiesiog likimas taip sudėliojo, bet po San Agustino ir dykumos iki pajūrio nuskriejome vos per savaitę. Žinom, žinom – kitiems tai pusė atostogų, bet mums tik labai trumpas laiko tarpas. Taigi pristatome: Bogota, Villa de Leyva ir Mompos.

Kai drėgnuoju sezonu beveik visą Kolumbiją kasdien vandeniu maitina liūtys, ši šalis įsigudrina turėti savo teritorijoje tikrų tikriausią dykumą su smėliu, kaktusais ir alinančiu karščiu. Na, o mes įsigudriname čia atvažiuoti ir tą dykumą apžiūrėti.

Kolumbijai pasisekė atsidurti puikioje vietoje, kur jungiasi du žemynai, saulė kepina ištisus metus, krantus skalauja Karibų jūra ir Ramusis vandenynas, o žemė glaudžia buvusių civilizacijų turtus. Kad nebūtų taip gerai, Kolumbijai buvo skirta visokio plauko sukilėlių, kokaino gamyklų ir kitos velniavos našta. Dėl to daug turistų prisibijodami šią šalį aplenkia. Ir padaro didelę klaidą.

Autobuse ant gretimos sėdynės klesteli indėnas. Juoda prašmatni skrybėlė, balti marškiniai kiek išpurvintomis rankovėmis, juodas diržas ir baltos, ties blauzdomis pasibaigiančios kelnės. „Esu Antrasis, - prisistato indėnas. – Antrasis Otavalas“.

Kaip šiandien menam save stovinčius Kinijos nacionaliniame parke ir žvelgiančius į snieguotą viršūnę. Trys tūkstančiai metrų... Ohoho, vyryčiai! Po Ekvadore aplankyto Cotopaxi ugnikalnio mastelis neabejotinai keisis. Nors patyrę laipiotojai tikriausiai springtų iš juoko, sužinoję apie mūsų kopimą, bet mums penki kilometrai arčiau dangaus yra didelis dalykas.

Po penkių kelionės mėnesių yra labai keista mažo Ekvadoro miestelio gatvėje pamatyti lėtai žingsniuojančius pažįstamus žmones. Dar keisčiau išgirsti lietuvių kalbą ne iš mūsų lūpų, o kai viešbučio kambarėlyje pakvimpa lauktuvėmis (rugine duona ir vytinta mėsa), atrodo, tarsi realybė liko kažkur kitame pasaulyje, atvedusi mus į pasaką.

Lygiai 33 dienos – tiek laiko mums prireikė, kad nuo Amazonės žiočių nukeliautume iki Peru miesto Iquitos. Jau tikriausiai žinot, jog tai didžiausias pasaulyje sausuma nepasiekiamas miestas. Bet tai visiškai nereiškia, kad turistai jo irgi nepasiekia.