pasakojimai

Sugalvoję šitą savaitės keliavimo atskirai avantiūrą abu įgavome po naują pagreitį. Vakarais puolėme aktyviai skaityti kelionių knygą ir planuotis savo būsimus maršrutus. Galiausiai sutarėme, kad aš vyksiu į Ekvadoro pakrantę ir apžiūrėsiu, ką Ramusis vandenynas siūlo patirti. Žydrė pasirinko kitą kryptį – Peru.

Sakoma, kad Ekvadoro miestas Cuenca yra gražiausias šalyje. Na, mums jis nepasirodė gražesnis už sostinės Quito senamiestį, tačiau vis tiek tapo pusantros savaitės stotele. Laukėme miesto šventės, o sulaukėme bent kelių netikėtumų tiek iš miestelėnų, tiek iš mūsų pačių.

Regis, ant pusiaujo įsikūrusi valstybė turėtų kiaurus metus džiuginti puikiu giedru oru ir pasakiškais Andų vaizdais. Deja, Ekvadoras irgi turi sezonus, o metų pabaigoje užklumpantis laikas nėra pats geriausias norintiems pamatyti šalies pasididžiavimą – ugnikalnius. Jėzau, kiek mes turėjome dėl jų vargo...

Iki šiol daug transportavomės autobusais, sunkvežimiais ir kitokiomis transporto priemonėmis. Atvykus į indėnų kaimelį Chugchilaną nusprendėme pramankštinti kojas ir iki gretimo Isinlivy kaimelio nueiti pėsčiomis. Vieno dalyko neapskaičiavom – kas bus, jeigu eidami pasiklysim?

Antrasis mūsų „užbėgimas“ į Ekvadorą prasidėjo nuo Otavalo miestelio, anksčiau jau aplankytos vietovės. Pasaulyje miestelis garsus dėl spalvingo indėniškų dirbinių turgaus, turistai mielai traukia čia kiekvieną šeštadienį apsipirkti ir paspoksoti į spalvingus Ekvadoro indėnus. Mes žinome dar vieną vietą, dėl kurios čia verta atvykti: „Skol“ karaokė barą.

Paskutiniai mūsų kilometrai Kolumbijoje vingiavo per nesibaigiančias lygumas ir kalnus nuo Kartachenos iki Medellino, o vėliau – iki kavos regiono. Juk ne tik kvaišalų gamyba ši šalis garsi, čia dar gimsta ir viena gardžiausių kavų pasaulyje.

Kelias dienas pamirkę Karibų jūroje ir spėję pamilti šį Kolumbijos kampelį, išsiruošėme į Kartageną. Tai miestas, kuriame turėjome pamatyti puikiai išsilaikiusį senamiestį (beje, saugomą UNESCO), gynybinius įtvirtinimus, saugojusius Kartageną nuo piratų antpuolių ir... didžiausią turistų koncentraciją, randamą Kolumbijoje. Taip yra todėl, kad į šį pakrantės miestą užsuka kruiziniai laivai, naršantys Karibų jūrą.

Taganga... Palikome ten daug. Ne, ne pinigų – gyvenimas Karibų jūros pakrantėje buvo visai nebrangus. Palikome ten Prarastojo miesto dulkes ir nuovargį, autobusų triukšmą, žmonių burzdesį ir didelių miestų smogą. Mainais gavome kur kas daugiau – naują vietą pasaulyje, į kurią būtinai reikės sugrįžti.

Viešint Kolumbijoje netikėtai stuktelėjo pusmetis nuo paskutinio pėdsako ant Lietuvos žemelės ir kelių lėktuvų kombinacijos, padėjusios mums patekti į Venesuelą. Po pusmečio viešime šalia esančioje Kolumbijoje. Atrodo nedaug, tačiau atmintyje jau suklotas gausus įspūdžių ir nuotykių bagažas.

Ne toks jau ir prarastas tas Prarastasis miestas. Čia užlipę pamatysite ne tik kelis turistų būrelius, bet ir nuolat apylinkėse patruliuojančių kareivių būrį. Šie prižiūri teritoriją ir saugo lankytojus, tik nelabai aišku, nuo ko. Tiesa, prieš kelerius metus čia sukilėliai buvo pagrobę turistų grupelę, bet dabar didžiausia grėsmė yra tik slidūs akmeniniai laiptai, siauri takeliai ir nuodingos gyvatės.