pasakojimai

Iš Argentinos į Urugvajų lengviausia patekti keltu. Suploji apie šešiasdešimt litų, pasėdi tris valandas jaukioje kavinėje, kol gigantiškas laivas skrodžia purviną upės vandenį ir net nespėji pajusti, kaip prisišvartuoji Colonijos miestelyje. Viskas, sveiki atvykę!

Metus išbuvę kelionėje, mes jau žinojome, ką Pietų Amerikoje reiškia Velykos ir kaip nesmagu per velykinę savaitę įstrigti neitin malonioje vietoje. Tad šį kartą suplanavome šiai šventei „nusėsti“ Buenos Airėse – mieste, kurį daugelis kelionių gidų apibūdina kaip šarmingą ir gražų metropolį.

Autobuse, vykstančiame iš ledyno miesto Calafatės į čilietišką Puerto Natales, jau gerai pažįstami veidai. Vienus sutikome prie ledyno, kitus kažkada anksčiau, trečius matome pirmą kartą, tačiau neabejotinai matysimės vėl ir vėl. Pasaulis mažas ir jis ypač susitraukia, kai kelionių knygų ar kitų keliautojų paprotinti turistai trypia tuos pačius Patagonijos takus. Štai ir dabar visi į Puerto Natales vykstame dėl to paties – Torres del Paine nacionalinio parko.

Nuo Chalten įsimalėme į pagrindinį Patagonijos turistų taką. Jis yra maždaug toks: Chalten su aplinkiniais kalnais, Calafate su milžinišku ledynu, tada Torres del Paine jau Čilės pusėje ir piečiausias pasaulio miestas Ushuaya. Visa tai galima aplankyti ir iš kitos pusės, tačiau bet kokiu atveju tiesa yra viena – turistų čia daug ir kainos širdies tikrai neglosto. Todėl susikaupiame ir daug nedelsdami iš Chalten liuoksime tolyn, ledynų žiūrėti.

Penktą ryto subaubia pustuščio Čilės kelto sirena. Švartuojamės greta Chaiten kaimelio, kuriame nebegyvena net didžiausi drąsuoliai – jiems uždrausta. Prieš kelerius metus pradėjo spjaudytis greta esantis ugnikalnis, paskandino viską pelenyse ir dūmuose, todėl Čilės vyriausybė nusprendė evakuoti Chaiten gyventojus į kiek atokiau esančius miestelius. Tačiau supratę, kad tai yra svarbus šalies tranzitinis taškas, vis dėlto leido turistams ir vietiniams gyventojams kirsti mirusio miesto teritoriją.

Spalvingi mediniai namai ant pastolių, maži kaimukai su medinėmis bažnyčiomis, paryčiais bei pavakarėmis atslenkantis rūkas ir po šį rūką braidančios laumės – tokį įspūdį parsivešime iš Chiloe salos Čilėje.

Jau ne pirmą kartą ruošiamės kirsti Čilės ir Argentinos sieną. Mamoms, kuros nuolat klausia, kur šiuo metu esame, jau turėtų būti susisukusios galvos: vieną savaitę rašome esantys Čilėje, po dviejų savaičių – Argentinoje, kitame laiške – vėl Čilėje. Ir taip dar kelis kartus. Viena mūsų draugė juokais mesteli: „ar jūs ten vežiojate kažką per tą sieną?“.

Tai, ką veikėme pastarąjį mėnesį, galima pavadinti miestų lankymu su trumpais gamtos intarpėliais. Maža to, tie intarpėliai irgi dažnai būdavo nupliekti pro autobuso langą. Atėjo metas plytų, asfalto ir dalykinių kostiumėlių peizažą pakeisti į kokį araukanijų (tradicinis šių vietovių medis) miškelį ar nuolat rūkstančio ugnikalnio skylę. Taip nusprendus akys iškart nukrypo link mažo Pucono miestelio – čia yra viskas, ko mums reikia. Ir gerokai daugiau.

Naktį kirtę Andų grandinę, paryčiais pasiekėme Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusį didžiausią Čilės uostamiestį Valparaisą. Kelionės metu atradome, kad atsibelsti į naują miestą paryčiais visai patogu: įsiprašai į viešbutį šeštą septintą valandą ryto, numiegi porą valandų, ir prieš akis – visa diena. O vakare jau antrą kartą miegi tame pačiame viešbutyje už vienos nakties kainą. Kelionės ekonomija... :)

Kelias į Mendozą buvo kvailokas. Naktinis autobusas pirmiausiai išvertė mus kažkokiame X mieste dar neišaušus, tada mikliai persėdome į kitą, dar šiek tiek numigome. Likusią dieną praleidome beveidžiame miestelyje. Vidury nakties atsikėlėme ir bėgome į stotį gaudyti naujo autobuso, tada supratome, kad esame kitoje laiko juostoje ir laukti reikės viena valanda ilgiau. Žiauriai pavėlavęs autobusas pakeliui dar sugedo, tačiau vargais negalais pasiekėme tikslą.