pasakojimai

Pirmiausiai susipažinome su Marko – belgu, išmaišiusiu jau nemažą Pietų Amerikos žemyno gabalą. Po to atvyko jo sesuo Karoline, kartu su savo drauge Sara, o vėliau prie jų prisijungė ir belgas Jimmy su dar viena drauge Sara. Liko tik įkurti jungtinę belgų – lietuvių koloniją Venesueloje ir paskelbti nepriklausomybę.

Nuo kranto atsiplėšiame dešimtą ryto, vos sulaukę kiek vėluojančios belgų porelės. Gera komanda valtyje – penki belgai, du venesueliečiai ir mes, pora lietuvių. Daug iš šios pusdienio išvykos laiveliu nesitikime. Jei pavyks, pamatysime kokio delfino nugarą ir po to nuobodžiai kaitinsimės paplūdimyje. Pavyko ir daug geriau, nei tikėjomės.

Kėlėmės vėlai ir ėjome maudytis į Karibų jūrą, vos už dešimties metrų nuo mūsų viešbučio. Kaitinomės saulėje, valgėme įvairius užkandžius ir stebėjome saulėlydį, gerdami „cuba libre“. Po to paragavome ką tik nuskintų kokosų pieno ir pasivaikščiojome naktine jūros pakrante. Taip atšventėme savo Velykas.

Šitas miestas knibžda. Čia, kaip ir kiekviename megapolyje, galima rasti pačių įvairiausių žmonių ir gyvūnų. Jausdami pareigą informuoti tėvynainius apie tai, kas vyksta kitame pasaulio krašte, pristatome trumpą ataskaitą apie Venesuelos sostinės gyventojus.

Dažniausiai atvykęs į svetimą miestą kurį laiką jautiesi pasimetęs ir sutrikęs. Madride yra kitaip. Gal dėl to, kad čia lankomės jau trečią kartą, o gal dėl to, kad mums čia tiesiog patinka. Katiniškas gyvenimo būdas, laisvas bendravimas ir stipri miesto dvasia – daugiau nei reikia, kad jaustumeisi puikiai.

Geriausi prisiminimai iš Indijos neabejotinai susiję su maistu – jis dieviškas! Tiesa, iš pradžių teko persilaužti ir prisiversti valgyti maistą indiškose užeigose – dažniausiai vadinti jų kavinėmis ar restoranais liežuvis neapsiverčia. Štai Varanasyje pietavome nuo žemės kiek pakėlę kojas, kad netrukdytume ant žemės lakstančioms pelytėms, o Delio Main bazare, kai teko pasinaudoti vienos užeigos tualetu, buvau nukreiptas į penktą aukštą, kur galima „pasisioti“... praktiškai tiesiog ant stogo.

Indijoje daug žmonių. Tikrai daug. Aišku, Kinijoje dar daugiau, bet kai šalis didesnė, tai gal ten jie labiau išsisklaidę, o Indijoje vienišas nepabūsi. Todėl pirma mano rekomendacija: neplanuokit kelionės „miestas – miestas – miestas“, nes ta gyvoji masė galiausiai išvargina. Maži kaimeliai, paplūdimiai arba kalnai – štai ką reikėtų įterpti tarp didmiesčių lankymo.

Kaip tikri studentai, prezentaciją apie savo kelionę skrebenom iki paskutinės akimirkos. Aš dedu nuotraukas, o Žydrė skambinėja ir zyzia: "Ar bus įdomu? Ar cinkelio netrūksta?" :) Net naują "crossroad'inį" šabloną prezentacijai sukalėm, kad tik gražiau būtų. Ir buvo gražu. Buvo visko daug. :)

Ramiai pūškavęs Madrido apylinkių lygumomis, autobusas galiausiai pradeda ropoti į pirmą rimtesnę kalvą. Privažiavome regioną, kur gyvenimą kuria saulė, derlinga žemė ir vynuogės. Tai La Rioja – Ispanijos regionas, garsus visame pasaulyje savo puikios kokybės vynu.

Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena - dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei vizijai, misijai ir strategijai sudaryti. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.