pasakojimai

Crossroad.lt sustojo. Natūralu, nes nepaisant visų ambicijų, tai buvo svetainė, sukurta vienai didelei kelionei. Nors pradėjom ją gerokai anksčiau, "apšildėm" auditoriją gal metus iki "didžiojo nuotykio", o grįžę dar kurį laiką bandėm pūsti gyvybę į svetainę - tai ir liko vienos kelionės įspūdžių svetainė. Sustojom, o internetas vietoje stovinčių akmenų labai nemėgsta, todėl teks pajudėti. Tiktai kur?

Likimas lėmė aplėkti visas Pietų Amerikos šalis, todėl dabar ateina smagus apibendrinimų metas. Jie bus visiškai subjektyvūs ir nebūtinai teisingi, tačiau kitaip ir negali būti. Pagal įvairius kriterijus versime visas Pietų Amerikos šalis ant iešmo ir žiūrėsime, kurios yra labiausiai vertos patekti į kiekvienos mūsų pačių sugalvotos nominacijos trejetuką.

Tekstas gimė kelte. Čia atkulniavome iš karto po to, kai vietinis čilietis kelionės „metinių“ proga apsmurgusiame bare mums pastatė po bokalą alaus, o padavėja uždėjo „Guns N` Roses“ dainą „Don‘t you cry“ (nes juk ji angliška, o mes užsieniečiai, taigi mums turi patikti). Tiesą pasakius, patiko. Ir neverkėme. Atvirkščiai, mes tikrai džiaugėmės.

Viešint Kolumbijoje netikėtai stuktelėjo pusmetis nuo paskutinio pėdsako ant Lietuvos žemelės ir kelių lėktuvų kombinacijos, padėjusios mums patekti į Venesuelą. Po pusmečio viešime šalia esančioje Kolumbijoje. Atrodo nedaug, tačiau atmintyje jau suklotas gausus įspūdžių ir nuotykių bagažas.

Gegužės 14-oji stuktelėjo Brazilijos miestelyje Boa Vistoje, kur pakėlėme vienas į kito sveikatą po mažą bokaliuką vietinio alaus ir užkandome ant grilio čia pat gatvėje keptos vištienos. Du mėnesiai kelyje... Vieniems tai tiesiog lengvas nuotykis, o kitiems – neįsivaizduojamos trukmės atostogos.

Kai vėliau sutiktiems keliautojams pasakydavome, kad penkias dienas praleidome Karakase, jie pradžioje nesuprasdami nutaisydavo klausiamą žvilgsnį, suprask – „kurių velnių, kas sutrukdė iš karto važiuoti toliau?“. „Semana Santa“, – paaiškindavome. „Aaaa“, – išsprūsdavo užuojautos atodūsis...

Geriausi prisiminimai iš Indijos neabejotinai susiję su maistu – jis dieviškas! Tiesa, iš pradžių teko persilaužti ir prisiversti valgyti maistą indiškose užeigose – dažniausiai vadinti jų kavinėmis ar restoranais liežuvis neapsiverčia. Štai Varanasyje pietavome nuo žemės kiek pakėlę kojas, kad netrukdytume ant žemės lakstančioms pelytėms, o Delio Main bazare, kai teko pasinaudoti vienos užeigos tualetu, buvau nukreiptas į penktą aukštą, kur galima „pasisioti“... praktiškai tiesiog ant stogo.

Indijoje daug žmonių. Tikrai daug. Aišku, Kinijoje dar daugiau, bet kai šalis didesnė, tai gal ten jie labiau išsisklaidę, o Indijoje vienišas nepabūsi. Todėl pirma mano rekomendacija: neplanuokit kelionės „miestas – miestas – miestas“, nes ta gyvoji masė galiausiai išvargina. Maži kaimeliai, paplūdimiai arba kalnai – štai ką reikėtų įterpti tarp didmiesčių lankymo.

Ramiai pūškavęs Madrido apylinkių lygumomis, autobusas galiausiai pradeda ropoti į pirmą rimtesnę kalvą. Privažiavome regioną, kur gyvenimą kuria saulė, derlinga žemė ir vynuogės. Tai La Rioja – Ispanijos regionas, garsus visame pasaulyje savo puikios kokybės vynu.

Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena - dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei vizijai, misijai ir strategijai sudaryti. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.