pasakojimai

Likimas lėmė aplėkti visas Pietų Amerikos šalis, todėl dabar ateina smagus apibendrinimų metas. Jie bus visiškai subjektyvūs ir nebūtinai teisingi, tačiau kitaip ir negali būti. Pagal įvairius kriterijus versime visas Pietų Amerikos šalis ant iešmo ir žiūrėsime, kurios yra labiausiai vertos patekti į kiekvienos mūsų pačių sugalvotos nominacijos trejetuką.

Stuktelėjo trys mėnesiai, kai jau esame Lietuvoje. Trys mėnesiai, per kuriuos nieko ypatingo nenutiko, jei palygintume šį laikotarpį su Pietų Amerikos kasdienybės ritmu. Ten per tris mėnesius kartais spėdavome įkišti nosį net į aštuonias valstybes, pakeisti keliasdešimt viešbučių, pajodinėti žirgais ir nusidanginti prie vandenynų. Dabar tiesiog esame namie. Negali sakyti, kad tai blogai, tačiau pokytis akivaizdus.

Pakeitėme transporto priemones. Visoje Pietų Amerikoje lėktuvais skridome vos porą kartų (jei neskaičiuosime dar kelių “Cesnų” Venesueloje ir Peru), kai labai labai reikėjo. Ir štai atėjo metas, kai per vieną savaitę kilome ir leidomės net keturis kartus – kiekvienąsyk su šiokiais tokiais nuotykiais.

Keista, kai pradedi visu kūnu jausti, kad kelionė jau artėja prie finišo tiesiosios. Lieka kelios savaitės iki lėktuvo, atrodo, tarsi jau aplankei viską. Ko neaplankei, pasilikai kitiems kartams, tačiau dabar turi tris savaites. Kur jas praleisi? Atsakymas paprastas: Cusco ir Huanchaco – smagiausiuose Peru miestuose.

Tikriausiai esate girdėję apie streikus, kelių blokadas ir kitus velnius, kurie periodiškai vyksta Bolivjoje. Čia ne šiaip sau – Bolivijos indėnai yra karšto būdo ir prisimaukę alaus pradeda tikėti, kad savo girtu zigzagavimu gali pakeisti visuomenę. Nieko nepakeičia, tačiau turistams tampa dar labiau įdomūs.

Kitą dieną atvykstame iki išsvajotos sankryžos. Greta driekiasi kelias, jungiantis sostinę La Pazą su turistų numylėtu džiunglių miestuku Rurrenabaque, kurią vietiniai vadina tiesiog Rurre, mes irgi taip vadinsim. Dabar reikia sulaukti nuo sostinės atvykstančių autobusų ir į juos įsiprašyti. Štai čia laukia dar vienas juokas – tie autobusai atvyksta jau paryčiui. Artimiausias transportas į Rurre iš čia išvyksta po pusdienio, tad turime gražaus laiko pasėdėti pašiūrėje prie kelio ir pavėpsoti į nuolat kažkur lėtai skubančius vietinius.

Nuplaukėme tūkstančius kilometrų Amazone ir nepamatėme nė vieno šnip-šnap-šnapi krokodilo ar kandžiosios piranjos! Argi taip galima? Aišku, kad negalima, todėl viešint Bolivijoje apsisprendžiame pasukti į šalies šiaurę ir pamatyti mums menkai pažįstamą Amazonės džiunglių gyvūnijos pasaulį.

Raudona, geltona, žalia. Bolivijos vėliavos spalvos vieniems primins šviesoforą, o kitiems bus velniškai panašios į lietuvišką trispalvę. Mes irgi pirmiausiai prisiminėme Lietuvą, bet netrukus supratome, kad visi panašumai ties vėliava ir baigiasi. Bolivija visiškai skiriasi nuo mūsų gimtinės. Tiesą pasakius, ji skiriasi nuo bet kurios matytos pasaulio šalies. Bolivija yra unikali.

Turistų čia mažai. Galima juos suprasti: Paragvajus tarp įspūdingiausių turistinių objektų yra įrašęs hidroelektrinę (tvirtina, kad ji didžiausia pasaulyje) bei džiungles, į kurias net nelabai aišku, kaip patekti svetimšaliams. Dar yra keli jėzuitų misijų griuvėsiai ir... Kas dar? Savaitę blaškėmės po šalį, bandydami atrasti tą praleistą grandį, tačiau jos taip ir nesuradome. Tad leiskite mums pabūti subjektyviems ir pasakyti – Paragvajus yra keista šalis.

Iš Urugvajaus atvykę į Argentiną, planuojame pamatyti dar vieną didelį dalyką – Iguazu krioklius. Tai ne šiaip kriokliai, o ištisas krioklynas, įsitaisęs trijų valstybių – Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus – sienų susikirtime. Kas sekundę čia žemyn garma milijonai litrų vandens, sako, kartais nugarma ir vienas kitas turistas. Mes ten vykstame ne garmėti, o tik pasigrožėti ir smagiai praleisti savo paskutinę savaitę Argentinoje.