Interviu su klajokliu: Danguolė Bičkūnienė
Kelis kartus per metus įveikti maratono distanciją, Užlipti į vieną ar net keletą aukščiausių pasaulio viršukalnių ir jokiu būdu nepamiršti, jog greta yra ne tik darbas, bet ir tai, kas visų svarbiausia – šeima. Dangei tai sekasi puikiai ir nesunku suprasti, kodėl: kiekviename jos žingsnyje, žodyje ar judesyje galima pajusti energiją. Gerą, veržlią ir galinčią kalnus nuversti energiją.
Po finišo Atėnų maratone
Kartais pagaunu save, sėdintį priešais televizorių su alaus skardine rankoje ir mąstantį: jei labai norėčiau, be jokių problemų padaryčiau taip, kaip tas kino filmo herojus ar puikia statistika stebinantis sportininkas. Koks skirtumas tarp manęs ir mano kolegės Dangės? Kol aš daugelio dalykų tiesiog noriu, ji juos tiesiog daro. Pakalbi su Dange kelias minutes ir supranti, kad ji tikriausiai niekada nesustos, nes tokiems žmonėms ribos nenubrėžtos. „Ribas nusibrėžiame mes patys“, - tvirtina Dangė, sutikusi atsakyti į keletą mano klausimų.
Ar yra kokia aktyvaus laisvalaikio ar sporto sritis, kurios tu niekada nesiimtum?
Nežinau ar tai laisvalaikis ar sportas, bet manęs niekada netraukė kalnų slidinėjimas. Kartą bandžiau... Nors tai buvo kartas kai mokiausi ne tik leistis slidėmis nuo kalno, bet ir bučiuotis :), abu dalykai man pasirodė savaip smagūs, bet nelengvi. Pirmąjį mečiau, antrąjį vis dar praktikuoju.
Ant Monblano viršūnės
Man smagu žiūrėti į kolegas ar pažįstamus išvykstančius į Austriją, Prancūziją, Italiją ar Slovakiją. Jie kupini azarto ir kažkokio faino švytėjimo. Žiūriu ir matau, kaip jie lenktyniaus patys su savimi, su šalia besileidžiančiu šokoladinį atspalvį jau pagavusiu (galbūt ir kremo pagalba) vakariečiu ir skries kartu su vėju. Jei pavyks – nužymėtomis nusileidimo trasomis, jei nelabai – dar šaunesnėmis ir įdomesnėmis jų pačių atrastomis trasomis, kurios visam laikui įkris į atmintį.
Kiek maratonų jau esi nubėgusi ir kuris buvo įsimintiniausias, pareikalavęs daugiausiai energijos, jėgų, ištvermės?
Maratonai,... tai mano antra aistra. Kol kas jų turiu tik septynis, tad nesunku prisiminti kuris buvo geriausias, sunkiausias, šauniausias. Pabandysiu įvardinti tris:
Šauniausias maratonas yra Vilniaus. Tik čia man pavyksta pagerinti savo asmeninį rezultatą. Galbūt namų sienos visada padeda? Tik čia, Vilniuje, bėgi ir žinai kaip atrodys trasa, žinai, kas laukia už penkių, dešimties kilometrų. Žinai, kad nebus tiek sirgalių, kiek jų būna kitose šalyse. Jei jie ir bus, tai frazė, kuri girdėsis dažniausiai, bus: jūs ką – ligoniai? Gal ir ligoniai, bet laimingi.
Manęs tai neliūdina, lietuviškų sirgalių gretose pasitaiko vienas kitas vakarietis, kuris tau tiesia alaus bokalą ir linki sėkmės. Bėgi paskutinius kilometrus ir galvoji: ką jiems Dievas davė ir ko mums nedavė? Kodėl mes savo mažoj šalelėj esame tokie nepriimantys „šiek tiek kitokių“: bėgančių, kopiančių, negulinčių vidurvasarį prie Palangost tilto, nešaudančių saliutų per Naujametį , o sėdinčių prie laužo Ūlos pakrantėje? Kodėl negalime tiesiog džiaugtis savimi, kitais ir dalintis gerais pojūčiais?
Sunkiausias maratonas – Madrido. Bėgti standartinę maratono distanciją pietų valstybėje – didžiulis išbandymas šiaurės europiečiui. Visą treniruočių laikotarpį bėgioji vėsiame ore ir staiga patenki į “pietus“, iš lygumų krašto į dažniausiai kalnuotas vietoves. Čia ir prasideda smagumas, kurį ištveri pirmus 20 kilometrų, paskui jau nebebūna tiek daug energijos ir įkvėpimo. Dar smagiau 35-me kilometre, kai vietovės medžiai pradeda suktis aplink – tada visiškai supranti ir pritari, kad mūsų žemė tikrai apvali, ir vis dar likusia blaivaus proto dalimi bandai sau pasakyti, kad iki finišo liko labai nedaug, kokie 5 ar 7 kilometrai...
Sirgaliai ten nerealūs. Ispanijoje išmokau žodžius „renga, renga“ („bėgam, bėgam)“ ir „denga, denga“, kurie iš pat pradžių man skambėjo “iš kur jūs žinot mano vardą ir ką čia šaukiat?“, o po kiek laiko supratau, kad tai reiškia “greičiau, greičiau“. Kai 40-me kilometre girdi “renga, renga, denga, denga“, tyliai galvoji: gal jūs patys išeikit į trasą ir parodykit, ką reiškia “denga denga“... Bet viską atperka, kai viena sirgalių 40-me kilometre pamato tave su Lietuvos marškinėliais ir visa gerkle šaukia: VIVA LITHUANIA! Rieda džiaugsmo ašaros ir tu kiek įkabindama varai paskutinius kilometrus...
Paskutiniai kilometrai
Įsimintiniausias - Atėnų maratonas. Tai klasikinė maratono trasa, kurią seniai seniai įveikė graikų karys Philophideos, norėdamas pranešti apie graikų pergalę mūšyje prieš Persus. Trasa labai graži, nors nelengva. Viso maratono metu jauti antikinės Graikijos dvasią, trasoje bėgi kartu su Afrodite ir Philophideosu, trasoje sutinkinki stovinčius Graikijos ūkininkus, mojuojančius alyvuogių šalelėmis, finišuoji antikiniame „Phanatinaikos“ stadione, kuris spindi savo amžinumu, baltumu ir paprastumu. Įbėgdama į stadioną matau sesę, laikančią Lietuvos vėliavą, ir mane pagauna kažkokia nežemiška jėga, aplenkiu visus šešis priekyje buvusius ir jaučiuosi maža, bet ir didelė.
O kiek tavo sąskaitoje kalnų viršūnių?
Aš jų neskaičiuoju. Pradėjau 1995-aisiais, tada buvo svarbu išeiti, patirti, suprasti... Kuo toliau, tuo labiau tai pagavo... Svarbiausia ne viršūnės, svarbiausia jausmas, su kuriuo grįžti: tau aiški visuma, aiškios pagrindinės ir nelabai svarbios sritys, aiškūs svarbiausi ir antriniai dalykai, tu puikiai supranti, kad be tavęs niekas nesustoja ir eina į priekį. Kasdienybėje mes atrodome tokie reikšmingi, bet ar iš tiesų yra taip?
Šturmuojant Chantengri
Kas yra bendro tarp aukštikalnių šturmavimo ir maratono distancijų? Kokių bendrų savybių reikia šiems dalykams?
Alpinizmas ir maratonas yra du gerai sutariantys bičiuliai. Nors pirmiausiai atradau kalnus, iš karto supratau, kad susitikimui su jais reikia ruoštis. Kažkaip netyčia nukrito bėgimas ir netrukus supratau, kad bėgimas ir kopimas vienas kitam padeda. Pirmąją bėgimo valandą paprastai skiri kasdienybei, apgalvoji darbus, pabandai nuspręsti, kaip įveiksi kokį darbinį barjerą, antros valandos pabaigoje mintys jau skrenda ten kur joms norisi skirsti... Kai kopi, tuo metu imi galvoti apie kalną, koks jis, kiek jis draugiškas, kiek sudėtingas...
Ruošiantis kopti
Tiek ilgų distancijų bėgimas, tiek kopimas į kalną reikalauja ištvermės. Laikausi nuomonės, kad geriau ruošiantis paprakaituoti, bet kopiant gera turėti galimybę pakelti galvą ir paukščio žvilgsniu pažiūrėti į tolius... Ir pajusti palaimos jausmą.
Kaip pati manai, kur yra žmogaus riba? Kur tavo asmeninės ištvermės ir galimybių ribos, ar jos išvis yra?
“Tu niekada nežinai kiek tu gali“ – tai yra tiesa, kurią dažnai sakau sau, kai tik kiek stabteliu ir dvejoju. Kiekvieno žmogaus ribos skiriasi. Jei tikėsi, kad tau kiekvieną vasarą lemta atkovoti vieną kvadratinį metrą paplūdimio prie Palangos tilto, tai tu to ir sieksi visomis savo išgalėmis ir net nepažįstamų vaikų tau į akis pilamas smėlis atrodys žaismingas.
Jei svajoji apie kokią viršūnę, tai nuo to momento jau ir iškleidi sparnus: skaitai apie viršūnę nuo pirmo įkopimo iki šių laikų, bandai pastatyti save vienoje iš grupių, kurios jau pabuvojo TEN, arba kurioms nepavyko, galvoji kodėl, ką padaryt, kad taip neatsitiktų tau... Tai pilnas atsidavimas svajonei, su kuriuo vaikštai kasdien, ruošiesi, miegi ir prabundi, stengiesi išgirsti balsą iš dangaus...
Pūga prieš viršūnę
Ribų nėra. Ribas sukuriame tik mes patys. Didžiausias džiaugsmas patirti, kad tavoji riba yra ne riba. Juodai svarbus yra tikėjimas.
Kaip manai, kada galėsi pati sau pasakyti: pasiekiau tai, ko norėjau?
Kai buvau maža, galvojau, kad žmogus visko pasiekia iki trisdešimties. Kai užaugau, supratau, kad yra kur kas smagiau. Kai žmogutis būna mažas, jis nori užaugti, o kai pasijunta dideliu, ima ieškoti kito didelio su kuriuo smagiau, su kuriuo galima dalintis, kuris supranta... Paskui iš to smagaus jausmo paprastai atsiranda mažieji žmogeliukai, kuriems reikia atiduoti mažiausiai penkmenį. Po to jau matai juose mažą savo paveiksliuką ir reikia pradėti gyventi... Gyventi taip, kad jiems būtų įdomu eiti šalia tavęs ar tavo pėdomis...
Tad pats įdomumas prasidėjo maždaug trisdešimties, po penkmečių, skirtų mokslui, vaikams... Prasidėjo pažinimo penkmetis, dešimtmetis, jei duos Dievas, ir amžinybė. Man nėra nieko įdomesnio už pažinimą, atradimą, patyrimą ir tam nėra galo. Manau, kol žmogus gyvas, jis vis ieško ir džiaugiasi atrasdamas. Didžiausias pasiekimas man yra patyrimas ir suvokimas, kad ir koks jis bebūtų. Nesvarbu ar tai jausmas kai užkopi virš debesų ir supranti, kad esi mikro dalelė, trapi ir išnykstanti beribėje erdvėje, ar tai jausmas, kai užlieja antro gimimo jausmas išsikrapščius ir kritinės padėties, ar artimos draugės netekimas, kuris suteikia dar didesnius sparnus skristi, nes apie tai buvo daug svajota, ar tai tavo vaikų akys, kurias palieki ir išsineši kažkur giliai savyje į tolį, į aukštį, kurios atsimerkia 7 kilometrų aukštyje ir tyliai šypsosi, pilnos tikėjimo ir tikrumo, kad viskas pasiekiama... Tai mane veža...
Tikslo link
Jaučiu, kol vaikščiosiu šia žeme, vis ko nors sieksiu... Tikriausiai net vaikščiodama su lazdele pagaliau leisiuosi į kelionę prie Juozapinės, surasiu tą kalvelę, užroposiu ir prisėdus pagalvosiu ar jau pasiekiau tai, apie ką buvau svajojusi...
Nuo ko turi pradėti žmogus, siekiantis tokių iššūkių, kaip taviškiai?
Nemėgstu žodžio „iššūkiai“. Paprastai kažkokie didesni dalykai, svajonės išsipildo tada, kai tu tyliai tiki ir ruošiesi, neretai sukandęs dantis bėgi krosus, kenti šaltį, raumenų skausmą... Kai pasiruoši susitikti su svajone, susitikimas būna “kaip turi būt“: tu susitinki su pilnu atsidavimu, gali žiūrėti į akis, gali pasidairyti į tai kas aplink, tau nereikia nuolat žiūrėti į žemę ar į priekyje einančio kolegos batų kulnus.
Žiūri į kalną, lenkiesi jam ir aiškiai jauti: įvyks susitikimas viršūnėje ar teks padirbėti dar ir sugrįžti. Turiu dešimtis puikių susitikimų su kalnais ir vieną neįvykusį iki galo. Chan Tengri pats gražiausias mano matytas kalnas. Ten trūko 400 metrų, sunku buvo sukti atgal ir leistis, nepaprastai sunku... Suprasit visi, kurie ką nors stipriai mylėjot ir puikiai žinot, ką reiškia ryte susirinkti „šmutkes“ ir išnykti, kai norėtum paskęsti glėbyje ir amžinybėje...
Esu sau pasakiusi, kad būtinai grįšiu į šį kalną ir mes susitiksime ten aukštai virš debesų, užkopsime, susėsime ir pasakysime vienas kitam ačiū už tai, kad išlaukei, už kantrybę, už suvokimą, kad nesėkmė – tai kelio į sėkmę pradžia.
---------
Aš, savo ruožtu tikiu, kad grįžusi nuo Chan Tengri viršūnės Dangė pakvies mus išgerti arbatos ir pasiklausyti įspūdžių, kurių negalima vadinti nepakartojamais. Juos reikia kartoti, papildyti sava patirtimi ir praturtinti. Reikia imti ir daryti.
Ačiū už tokį nuoširdų atsivėrimą.
Valdas
