Freestyle: Babelio prakeiksmas
Kodėl kalbame tokiomis skirtingomis kalbomis? Pasak mitų, jas mums sumaišė dievas, kai žmonės susitarė pastatyti dangų siekiantį Babelio bokštą, ir išsigando, kad žmonės pasijus visagaliai. Realybė tikriausiai yra kiek kitokia, tačiau rezultatas tas pats - be užsienio kalbų kelionėse esame bejėgiai.
Neseniai pasižiūrėjome palankių įvertinimų sulaukusį filmą "Babelis". Visa jo idėja - skirtingų kultūrų, žmonių ir rasių nesusikalbėjimas ir dėl to atsitinkančios dramatiškos istorijos. Pats filmas nėra toks, kurį norėtųsi žiūrėti dar ir dar, bet tema labai artima, taip ir traukianti iš atminties situacijas Kinijoje, Taivane, Egipte ar kitame pasaulio kampelyje.
Prisiminiau, kaip Chengdu restorano padavėjoms gestais aiškinome, jog norime vištienos... Arba kaip Džiudžaigou miestelio pavadinimą tariančio taksisto frazę supratau, kaip "you can go" ir nusprendžiau pėsčiomis pasiekti nacionalinį parką, esantį už keliasdešimties kilometrų. Dar prisiminiau piktą naująjį rusą Egipte, įsitikinusį, kad visi aplink turi mokėti jo kalbą bei vietinį prekeivį, sklandžiai kalbantį lietuviškai.
Kuo daugiau moki kalbų, tuo geriau jautiesi keliaudamas, tuo daugiau pagarbos sulauki iš vietinių, tuo daugiau sužinai, supranti ir išmoksti. Aš nekalbu apie gilias kalbos žinias - kartais užtenka per dešimt minučių išmokti svarbiausius žodžius vietine kalba ir jie nuvers kalnus.
Netikite? Pabandykite Prancūzijoje pasisveikinti angliškai ar Gruzijoje - rusiškai. O tada pabandykite tuos pačius sveikinimo ar padėkos žodžius ištarti vietine kalba. Skirtumą tikrai pajusite: vietinę kalbą - tegu ir su akcentu ar netaisyklingai ištartą - iš užsieniečio išgirdę žmonės tarsi nušvinta. Lygiai taip pat nušvintame ir mes, iš Lietuvoje sutikto užsieniečio išgirdę nuoširdų "liabas", ir jam norime labiau padėti nei tam, kuris kažką įžūliai aiškinsis savo kalba.
Kodėl tai rašau būtent dabar? Kitą savaitę pradedu labiau gilinti savo ispanų kalbos žinias, kad kelionės Pietų Amerikoje metu galėčiau bendrauti daugiau nei tik gestais. Tai Žydrės dovana. :) Esu įsitikinęs, kad anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas bent šiek tiek turi žinoti kiekvienas, kuris keliones laiko savo didžiausiu pomėgiu. Greitai prie šio sąrašo reikės pridurti ir kinų bei japonų kalbas - stebint šių šalių kultūros įsigalėjimą pasaulyje tai atrodo nebeišvengiama.
O prie viso šito kalbų katilo smagiausia turėti savo, mažą, keistai skambančią, nedaug kam suprantamą ir unikalią lietuvių kalbą. Tai - mūsų išskirtinis bruožas, kuriuo galima didžiuotis, jį puoselėti ir jokiu būdu nepamiršti.
Valdas
