Keliauti ir gyventi – atviromis akimis
Tikriausiai ne vienam teko pastebėti, kad grįžus iš kelionių ir Lietuva nušvinta kitomis spalvomis. Kai lėktuvas sklendžia virš žaliuojančios Lietuvos, kurią raižo upių vagos (čia ne šiuo sezono metu), o tu grįžti iš Egipto, Maroko ar Indijos, kur žalumos per kelias savaites nė iš tolo nematei, širdį suvirpina beveik nežinomas jausmas – pasididžiavimas savo kraštu, sumišęs su džiaugsmu ir... meile...
Parašiau ir net pačiai nuskambėjo kaip išprotėjusios išeivės kliedesiai... Ne, dar nesiruošiu pulti ant Lietuvos žemės ir ją bučiuoti. Mintis, kurią noriu pasakyti šiame kelionėms skirtame puslapyje – tai atradimas, kad kelionės labiausiai padeda pamilti ne svetimus kraštus, į kuriuos veržiesi ir kuriais stebiesi, o gimtąjį, kurio grožio iš arti nematai.
Prieš kelias dienas važiavome apdulkėjusiu automobiliu į kitą Lietuvos kraštą, tokį kaip ir giminės susitikimą – vieno iš giminaičių 50-metį. Automobilio gale čiauškėjo moterys – mama, teta ir močiutė. Aptarinėjo įvykius prieš 10 metų, kai paskutinį kartą važiavo tuo keliu kitos gražios progos paskatintos, minėjo svarbiausius giminės įvykius – gimimus, mirtis ar krikštynas.
Stebėjosi, kad per tą laiką atsirado Via Baltica, pasakojo, kaip reikės važiuoti ir kur sukti, kai jau priartėsime prie kelionės tikslo. Nežinau, ar viena kitos klausėsi... O buvo taip gera, tarsi žiūrint vieną iš skaidriųjų Kusturicos filmų.... Gal net ir klausytis labai nereikėjo. Gera ir tiek.
Prisiminiau, kaip prieš kokius 8-10 metų rašiau straipsnį vienam žurnalui apie lietuviškos virtuvės ypatumus. Kaip entuziastinga žurnalistė kritikavau, kad esame mėsėdžių tauta, valgome riebiai, o jau mūsų svetingumo tradicijos – nesuvalgęs, ką šeimininkai įkrovė į lėkštę, labai juos supykdysi, todėl visi persivalgome, storėjame ir panašiai.
Taip pat prisiminiau, kaip prieš tris savaites, viešėdami Gruzijoje kišenėse slėpėme nesuvalgytus chinkalius (gruziniškus koldūnus). Dėl tų pačių priežasčių – gruzinai svetingumą supranta taip pat kaip lietuviai. Slėpėme, bet visgi žavėjomės, kokia svetinga gruzinų tauta, kokia ji nuoširdi ir nesugadinta.
Gal būtų galima vadinti tai išaugimu iš paauglystės, o gal šiaip tamsus metų sezonas kaltas, bet pasakysiu – man norisi „atsiprašyti“ lietuviškų tradicijų ir paprašyti, kad jos dar kurį laiką neišmirtų... :)
Ne, nepradėsiu keisti mitybos įpročių, kad jie visiškai atitiktų lietuviškus standartus. Ne, nepažadu tapti uoliausia svetė, jei kalbame apie vaišinimąsi. Tiesiog taip smagu, kai rodome vienas kitam dėmesį ir šilumą, ir jei tai pasireiškia maisto dalinimusi prie vieno stalo – tebūnie.
Kelionė dažniausiai teikia atradimų džiaugsmą. Į kelią leidiesi atvirom akim ir atvira širdim. Domiesi sutiktais žmonėmis, bendrauji, pažindiniesi ir dažnai žaviesi. Kiek viskuo žavėtumeisi, jei nekeliautum atvirom akim ir atvira širdim? Nežinau, bet tikriausiai daug mažiau. Tas nusiteikimas kelionei, kuris užplūsta jau lėktuve – „pamiršk darbus, atverk akis nuotykiams“ – tikriausiai ir lemia, kad iš kelionės grįžti su šūsnimi įspūdžių. „Kalčiausia“, matyt, ne pati kelionė, o atviros akys.
Koks nuostabus būtų gyvenimas, jei ir gyventume atviromis akimis? Reikėtų pabandyti... :)
Žydrė
