Meksika: spalvotas pasaulis

Važiavau taksi, vairuotojas su meile pasakojo apie miestą, kurį gyvenime mačiau pirmą kartą. Apie jį ir mano kelionių gidas nedaug terašo. Esą, kolonijinis, ir tiek žinių. Tačiau prieš akis skleidėsi spalvotos gatvės, aikštėse šurmuliavo žmonės. Kvepėjo skaniu gatvės maistu. Ir man tai patiko.

Pasak vairuotojo, mieste neleidžiama namų dažyti kitomis spalvomis, nei architektų numatyta. Tačiau ta „leidžiamų“ spalvų paletė, matyt, labai plati, nes gatvėse kuo puikiausiai draugavo visiškai skirtingos, ryškios spalvos – žydra, salotinė, rausva ar violetinė. Širdį užplūdo džiaugsmas, kad radau šį miestą ir nusprendžiau jame nakvoti užuot pasilikusi Meridoje, kaip iš pradžių buvau planavusi.

Hostelis buvo įsikūręs pagrindinėje miesto aikštėje. Kambariai čia buvo nerakinami, o gyventojai užuot lindėję savo kampuose, laiką leido bendrose erdvėse – hole su minkštasuoliais, prie kompiuterių arba virtuvėje prie bendro stalo. Tačiau smagiausiai laiką leido tie svečiai, kurie kartu su viešbučio personalu buvo nugulę visą balkoną ir stebėjo veiksmą apačioje, pagrindinėje miesto aikštėje.

Nusimetusi kuprinę ir susipažinusi su nauja kambarioke amerikiete (vėl pasirinkau „dorm‘o“ tipo kambarį, taigi, neišvengiamai manęs laukė pažintys), išėjau į miestą pasižmonėti.

Mieste su torto papuošimais

Skanus gatvės maistas, gyva muzika ir aplinkui „blūdinėjančios“ meksikiečių šeimos nuteikė mane visiškai linksmai. Net pagailo, kad vos atvykusi į miestą nusipirkau bilietą į kitą kelionės tašką – Palenkę – jau rytojaus dienai. Taigi, pasigrožėti Kampeče turėsiu tik rytojaus pusdienį.

Tad, paskanavusi čia pat gatvėje gaminamų takų (paplotėliai su įvairiais įdarais) ir numalšinusi alkį, grįžau į viešbutį ir ilgai nevakarojusi, griuvau į lovą bei lūžau. Nesugebėjau skirti deramo dėmesio nė dviem savo kambariokams (kol vaikščiojau po miestą, atvyko dar viena). Man smigus, jos galėjo skaityti knygas (kad ir balsu) ar net dainuoti – buvau taip pavargusi po ilgos dienos, kad būčiau nieko negirdėjusi.

Na, o ryte atidaviau duoklę spalvotam miestui. Buvo sekmadienio rytas, tad miestas atrodė tarsi iššluotas – nė vieno ankstyvo vaikštinėtojo, netgi nė vieno šuns.

Tuščios gatvės, su spalvotais namukais, kurie atrodė tarsi torto puošmenos.

Tai, kad čia gyvena žmonės, galėjo išduoti tik gatvėse paliktos transporto priemonės :).

Bevaikščiodamas po Kampečę, turėtum susiprasti, kad miestas yra ne tik gražus, bet ir galintis didžiuotis išgyvenęs įvairius laikus. Matyt, ne veltui spalvingą senamiestį juosia siena su septyniais gynybiniais bastionais (šaltiniai teigia, kad anksčiau jų buvo aštuoni).

Nors mano kelionių gidas plačiau apie tai nepasakojo, bet vėliau „paguglinusi“ sužinojau, kad miestas mena laikus, kai pakrantę puldinėjo piratai, todėl ispanai ir apjuosė Kampečę gynybine siena bei įrengė kitus gynybinius įtvirtinimus. Kartais tie sunkūs laikai duoda miestams kai ką tikrai gero ir gražaus... :)

Grįžusi į viešbutį po gero pasivaikščiojimo, susikroviau kuprinę ir išsiruošiau į kelią. Kai su savo kambariokėmis susėdau virtuvėje išgerti kavos, paaiškėjo, kad netrukus Palenkės kryptimi ruošiasi vykti ir viena olandų pora. Tad sutarėme su jais pratęsti kelionę kartu – galėsime pasidalinti bent jau taksi kaštais, nes iki autobusų stoties geras gabalas kelio.

Iš miesto – į džiungles

Iš spalvoto miesto atvykę į pilką ir niūrią Palenkę (kaip tik lijo), nusprendėme nakvynei pasirinkti ne miesto centrą, o už Palenkės, džiunglėse įsikūrusius nakvynės namus. Rajonas vadinasi El Panchan, ir jį rekomenduoju bet kuriam atvykusiam į Palenkę, kadangi pats miestas yra ganėtinai nuobodus, o štai El Panchan – visai kitas reikalas. Tai tiesiog mielas džiunglių kampelis. Džiunglių gilumoje miško takeliai nusagstyti paprastų namukų, dengtų palmės stogais. Langus atstoja tinklelis nuo uodų. Tad naktį džiunglių garsai brausis į jūsų sapnus, gaivins maloni nakties vėsa. Sąlygos paprastos, bet džiunglių aplinka užburia. Bent jau man taip buvo :).

Čia pat džiunglėse įsikūręs ir vienintelis restoranas, kuriame su olandais sukirtome skanią vakarienę ir „įkalėme“ tekilos. Na, čia dėl to, kad lijo, ir reikėjo nors kokios šilumos :).

Visgi Palenkės pavadinimas turistui asocijuojasi ne su džiunglėmis, o su majų miesto griuvėsiais, kurie slypi tose džiunglėse.

Sakysite, ir vėl griuvėsiai... Na, aš irgi buvau linkusi taip manyti, kadangi tai buvo jau ketvirti majų griuvėsiai, kuriuos ketinau aplankyti. Vis dėlto, net būdami ketvirti jie sugebėjo mane nustebinti.

Visų pirma, tai tikrai didelė teritorija, kurioje kiekviena kalvelė ir vos ne kiekvienas medis slepia kokį nors pastatą ar jo liekanas. Visoje teritorijoje priskaičiuojama apie 500 pastatų liekanų. Kai kurie pastatai – gana gerai išsilaikę ir neabejotinai leidžia susidaryti įspūdį apie buvusią miesto didybę. Viskas dar įspūdingiau, kai sužinai, kad visus šiuos pastatus majai sugebėjo suręsti nesinaudodami jokiais metaliniais įrankiais, nesinaudojo nė nešuliniais gyvuliais. Tikrai įspūdinga...

Pastatai istorinio miesto centre gėdos nepadarytų ir kokiam šiuolaikiniam miestui – dideli pastatai, bokštai supa aikštę, ornamentai puošia pastatų sienas. Jei pabandai įsivaizduoti šiuos pilkus pastatus, nuspalvintus ryškiomis spalvomis – raudona, mėlyna ir geltona (tokios spalvos, esą puošė majų miestus) – supranti, kad majai buvo tikrai gabūs architektai.

Jie neabejotinai buvo ir neblogi astronomai, nes ne tik Palenkėje, bet ir kituose majų miestuose pastatai dažnai pastatyti taip, kad tam tikromis metų dienomis (dažniausiai – per lygiadienį) saulės šviesa kristų ant tam tikrų pastato detalių, mestų kokį ypatingą šešėlį, nušviestų kokį išskirtinį ornamentą ar šventyklos vietą.

Būdami tokie gabūs architektai beigi astronomai, majai nepamiršo ir lepinti savęs. Tai liudija Palenkės mieste rastos garo vonių ir kitokių maudyklių liekanos :).

Na, bet pažintis su tokiu dideliu miestu kartais gali ir išvarginti. Tad kartu su olandų pora klaidžiojome po griuvėsius neskubėdami, prisėsdami šen bei ten, kad tas klaidžiojimas pernelyg nenuvargintų :).

Nebuvo jokių problemų su pavėsiu, nes Palenkės griuvėsiai gerokai apaugę džiunglėmis ir teikė malonų, drėgną prieglobstį.

Atrodė, kad jeigu tik leistum džiunglėms, jos per kelerius metus apaugtų senąjį majų miestą, ir šis dingtų iš akių. Taip, esą, vos neatsitiko – kai indėnai parodė Palenkės griuvėsius vienam ispanų kunigui XVIII amžiuje, šie buvo jau neblogai pasislėpę po džiunglių augalija.

Palikę Palenkės griuvėsius už nugaros, dar nusprendėme vieną dieną praleisti džiunglių prieglobstyje, o kitą rytą traukti į kalnus, kur įsikūręs ne vieno keliautojo rekomenduotas San Cristobal de las Casas miestelis. Tokia ta Meksika – vieną rytą gali mirkyti kojas šiltoje Karibų jūroje, kitą dieną – mėgautis džiunglių drėgme, o trečią – atsivėsinti mielame kalnų miestelyje.

Kiek pasiteisino keliautojų rekomendacijos dėl San Cristobal de las Casas miestelio, sužinosime jau netrukus ;).

žydrė