Meksika: 50-oji šalis mano sąskaitoje!

Taip jau sutapo, kad Meksika, į kurią įvažiavau iš karto po ypatingų nuotykių Belize, buvo 50-oji šalis mano klajonių istorijoje. Tikrai puiki šalis tokiam jubiliejui! :)) Na, ir tikiuosi, kad šis jubiliejus bus ne paskutinis. Juk taip smagu būtų šaukti kada nors kaip per krepšinio rungtynes – šimtas, šimtas! ;)

Niekada keliaudama nesivaikiau skaičių: 50 šalių, aukščiausias krioklys pasaulyje, aplankytos visos Pietų Amerikos šalys, labiausiai į Pietus nutolęs planetos miestelis – šie kiekybiniai parametrai atsirado mano kelionių dienoraštyje tik todėl, kad... taip atsitiko... Todėl, kad buvo didelis noras nuvažiuoti tuo keliu, kuris vingiavosi prieš akis. O kad jau atsitiko tokia sėkmė pamatyti, kaip gyvena žmonės pusšimtyje šalių, patirti tose šalyse bent jau kokį šimtą nuotykių, pamatyti puikių vaizdų, tai kodėl nepasidžiaugus? Ir nepadėkojus už tai likimui. Juo labiau, kad visas tas šalis „įveikiau“ gana saugiai ir sėkmingai (nuotykį Belize sutraktavau kaip tam tikrą „priminimą“, kad nereikia atsipalaiduoti).

Tad per visą dieną dardėjusi įvairiais autobusais ir vakare pasiekusi Karibų pakrantėje esantį Tulum miestelį, įsikūriau viešbutyje už 5 minučių nuo jūros ir ėmiau ieškoti, su kuo čia atšventus...

Kad jau šį kartą įsikūriau dorm‘o tipo kambaryje (tai kambarys, kuriuo tenka dalintis su kitais keliautojais), tai greitai gavau ir kompaniją – dvi nuotaikingas prancūzes, sesutes Emmanuelle ir Stephanie.

Merginos skriejo per Jukatano pusiasalį tuo greičiu, kurį paprastai priversti pasirinkti atostogautojai, savo kelionei turintys vos dvi savaites – taigi, žaibišku. Tad per kelias dienas jau buvo spėję pamatyti nemažai „lankytinų objektų“. Aš tuo tarpu buvau vos įkišusi nosį į Meksiką. Mane čia žavėjo nuoširdus bendravimas, Karibų jūra ir... sklandžiai veikiantis visuomeninis transportas... Autobusai išvykdavo laiku, kiekvienas keleivis autobuse turėjo po visą (!) sėdynę, o krepšius buvo galima susidėti ne ant autobuso stogo, o į tam skirtą bagažo vietą! Pasaka, o ne autobusas :). Vienintelis blogis – kondicionavimo sistema, nuo kurios tenka gintis užklotais ar megztukais, nes vairuotojas, žinoma, nori pademonstruoti viską, ką sugeba jo puikus autobusas.

Na, bet autobusai, matyt, nebuvo to vakaro tema. Daugiausia tostų buvo pakelta už saugias keliones, naujus horizontus ar kažką panašaus... :) „Ojala“, kaip sako ispanakalbiai – arba lietuviškai tariant, „tebūnie“!

Senasis majų uostas

Jei kada viešėsite Tulume (o keliautojus ten traukia ne tik puiki Karibų pakrantė, bet ir majų griuvėsiai netoli jūros), apsistokite ne miestelio centre, nes miestas yra nepatraukliai išsidėstęs prie pagrindinio kelio, kuriuo zuja tiršti transporto srautai. Apsistokite mažuose viešbutukuose, įsikūrusiuose netoli jūros ir garsiųjų griuvėsių. Aš pasirinkau viešbutį simbolišku pavadinimu „El Crucero“, arba „Crossroad“. Šios svetainės bendravardis viešbutis pasirodė esąs bene geriausias variantas apylinkėse – nors iki jūros dar tekdavo eiti kelias minutes, bet šis minusas tapdavo pliusu, kai reikėdavo pasigauti mikroautobusą, važiuojantį į centrą – mikroautobusai pravažiuodavo pro pat viešbutį. Ir iki griuvėsių vos penkios minutės pėsčiomis.

Vieną dieną ir aš išsirengiau pažiūrėti tų griuvėsių. Visuomet rekomenduoju į visus įmanomus griuvėsius eiti ryte. Tai man jau pasiteisino daugelį kartų, tad nors esu pelėda, visuomet stengiuosi dėl griuvėsių atsikelti ryte (kaip ir dėl vaizdo į vulkanus/kalnus/ežerus ir kitus vertus dėmesio dalykus). Nepatingėjęs atsikelti anksčiau, beveik visuomet turi „ekskliuzyvą“, ir niekur nereikia trintis su gausiomis turistų grupėmis, kurios kažkodėl beveik visur atvažiuoja gerai išsimiegojusios.

Tiems, kurie mėgsta kankinti fotoaparatą, papildomas pliusas ryte – gerai krentanti šviesa, o gyvosios gamtos mylėtojams – bundantys paukščiai ir kiti gyvūnai.

Na, bet Tulumas buvo ta išimtis, dėl kurios aš visgi neaukojau savo miego. Ne todėl, kad Tulumo griuvėsiai būtų to neverti, o todėl, kad ryte lynojo, ir 50 šalių atšventusi „jubiliatė“ tiesiog patingėjo klaidžioti po griuvėsius per lietų :).

Tad į griuvėsius atsivilkau tik po pietų. Ir įsitikinau savo taisyklės teisingumu – griuvėsių teritorijoje slankiojo minios turistų, jie visur stengėsi kvailai fotografuotis ir nuolat lįsdavo į kadrą, kai labai protingai norėdavau fotografuoti aš :). Tikiuosi, čia supratote mano saviironiją :).

Gerai tik, kad griuvėsių teritorijoje gyveno daug vidurdienio pokaitį mėgstančių gyvūnų...

... ir paukščių...

Tulumas skiriasi nuo kitų majų griuvėsių tuo, kad tai miestas prie jūros – praeityje buvęs svarbiausias majų uostas ir gynybos fortas. Todėl, nors Tulumas savo dydžiu neprilygsta mano neseniai aprašytam Tikaliui ar Palenkės griuvėsiams, kur lankiausi kiek vėliau, visgi rekomenduočiau apsilankyti čia visiems, važiuojantiems pro šalį. Griuvėsiai žydros jūros fone atrodo tikrai ypatingai. Net ir vidury dienos :).

Tuo labiau, kad galima nusileisti į griuvėsių teritorijoje esantį paplūdimį ir atvėsinti savo pavargusias nuo vaikščiojimo pėdas. Niekas nedraudžia ir pasideginti majų uosto teritorijoje ar panerti į tuos vandenis, kur kažkada švartavosi majų laivai.

Per tą laiką, kol mėgavausi paplūdimiu, ir lankytojų kiek sumažėjo. Tad dar pasivaikščiojau ištuštėjusioje griuvėsių teritorijoje, jau su malonumu stabčiodama prie įvairių pastatų, mat jau nebereikėjo čia grūstis per turistų minias.

Tulumas buvo pastatytas vėlyvajame majų laikotarpyje, jau besileidžiant šios kultūros saulei, tad miesto architektūra atrodo jau gerokai pasikeitusi nuo Tikalio laikotarpio. Tačiau senasis miesto pavadinimas „Zama“ majų kalba reiškia anaiptol ne saulėlydį, o "aušrą". Pavadinimas "Tulum" reiškia "sieną", ir buvo suteiktas kur kas vėliau, manoma, kad taip miestą pavadino vėliau užsukę tyrinėtojai.

Tulume ornamentai, kolonos ir įvairios architektūros detalės mano neišmanančiai akiai atrodė kone europietiško/antikinio stiliaus.

Viena tikrai aišku – didingas ankstyvojo laikotarpio piramides vėliau pakeitė mažesni, bet vis dar prabangūs ir ornamentuoti rūmai, skirti majų diduomenei. Majų civilizacija vis dar mėgavosi klestėjimo vaisiais. Gaila tik, kad jau neilgai ;). Tulumas buvo apleistas į pakrantę atvykus ispanų užkariautojams.

Nardymas povandeninėse olose

Pavargusiems nuo griuvėsių lankymo Tulumas siūlo atpalaiduojančių pramogų. Visų pirma, paplūdimiai čia tikrai vieni gražiausių Karibų pakrantėje. Ir jais dar galėsite mėgautis beveik vieni – mat kuo labiau artėsite link Kankuno, pagrindinio miesto Meksikos Karibų pakrantėje, tuo turistų daugės, o prie pat Kankuno pateksite į tokias poilsiautojų minias, kokias matome šalia Palangos tilto per valstybinių švenčių savaitgalius.

Taigi, Tulumas vis dar maloniai tuščias, ir čia malonu mėgautis saulės ir jūros malonumais.

Kita verta dėmesio pramoga – povandeninių olų, taip vadinamų „cenotes“, lankymas. Čia pusiau atvirose olose galima plaukioti virš stalagmitų ir panėrus galvą po vandeniu (su akiniais ir kvėpavimo šiaudeliu – taip vadinama „snorkeling“ įranga) stebėti kaip saulė lūžta, atsitrenkusi į įvairias uolienų formas.

Turėtų būti gražu. Kodėl „turėtų“? Nes aš to nedariau. O dariau kai ką dar geresnio – nėriau gilyn į pačias olas, jau ne „pusiau atviras“, o visiškai paslėptas nuo paviršiaus. Taigi, ne tik turėjau galimybę matyti stalagmitus po savimi, bet ir stalaktitus virš savęs. Tikriausiai žinote, kad šie „iešmai“ panašiu pavadinimu skiriasi tuo, kad vieni tarsi varvekliai kaba nuo olos lubų žemyn (stalaktitai), o kiti susidaro olos apačioje tarsi kokie kuolai styrantys į viršų (stalagmitai).

Reikia turėti šiek tiek nardymo praktikos arba būti praėjus pažengusiųjų nardytojų („advanced“) kursą, kad galėtum nardyti olose. Mat nė vienam instruktoriui nesinorėtų, kad su juo plaukiantis naras, negalėdamas tinkamai valdyti savo „plūdrumo“ (čia toks lietuviškas žodis, iš esmės reiškiantis sugebėjimą valdyti savo stabilią poziciją po vandeniu), prasiskeltų galvą į stalaktitą ar pasimautų ant stalagmito. Be to, išsigandęs naras naujokas gali supanikuoti, kad virš galvos nėra atviro vandens ir norėdamas staigiai išnirti, to negalėtų padaryti – tektų tuneliais ir susisiekiančiomis olomis išvingiuoti į paviršių.

Kadangi Hondūre buvau išėjusi „advanced“ nardymo kursą, man buvo leista nerti į olas. Tiesą pasakius, pati aš nebuvau tokia pasitikinti. Nardant atvirame vandenyje, ne kartą teko neplanuotai  kilti į viršų, ir nors visuomet kaltindavau įrangą (vienintelė mano dydžio liemenė buvo sugedusi ir dėl to savaime prisipūsdavo oro, kuris ir keldavo mane į viršų), visgi nebuvau tokia jau tikra, kad oloje neatsitiks kažkas panašaus. Tad nėriau su nedideliu nerimu.

Tačiau nėrimas buvo visiškai ramus ir atpalaiduojantis – buvo kiek siurrealistiška plaukioti tarp stalaktitų bei stalagmitų, plaukti iš vienos olos į kitą, pasišviečiant tik menka žibinto šviesa. Kartais išplaukdavome į didesnes olas, arčiau paviršiaus, ir į jas keistai lūždama patekdavo saulės šviesa,  išsiskleisdama tarsi vėduoklė. Kitose, mažesnėse olose tilpdavai tik sėdomis ir išplaukti iš jų galėdavai tik įtraukęs pilvą :). Na, apie pilvą gal ir pamelavau, bet tikrai reikėdavo stengtis, kad išlįsdamas per ankštą angą, nesudrumstum dugno, nes nuo dulkių sumažėtų matomumas.

Žodžiu, buvo tikrai smagu, ir tai tikrai geras būdas patikrinti savo „plūdrumo“ gebėjimus, kuriais aš pabaigoje visgi likau patenkinta. Net nesupratau, kaip po vandeniu prabėgo 55 minutės – anksčiau nerdama į didesnį gylį atviroje jūroje, vandenyje išbūdavau tik apie 30-40 minučių (dar ir dėl to, kad Valdas greičiau nei aš iškvėpuodavo savo deguonį :)).

Gaila tik, kad visu pamatytu grožiu negaliu pasidalinti su jumis, nes po vandeniu nefotografavau. Taigi, teks jums panerti į olas patiems. Arba prieš tai dar galite panardyti čia.

Svajonės pildosi

Grįžusi iš nėrimo po olas dar galvojau nerti kokį kartą Karibų jūroje, nes man buvo likusi viena neišsipildžiusi svajonė, susijusi su Karibų jūra. Aš dar nebuvau mačiusi vėžlių. Na, iš principo aš esu mačiusi jų ant kranto – didelės vėžlės užkasė kiaušinius į smėlį prieš mano akis Trinidade ir Tobage, ir tai buvo įsimintinas reginys, regėtas prieš dvejus metus, kai tik pradėjau savo kelionę po Lotynų Amerikos kraštus. Tačiau aš labai norėjau pamatyti tuos vėžlius jų stichijoje – jūroje, kur jie yra greiti, vikrūs ir nepralenkiami. Kur jie nėra tokie bejėgiškai gremėzdiški.

Viešbutyje man patarė išbandyti savo laimę netoliese esančiame kaimelyje Akumal‘yje. Esą, ten vėžlių lankosi tiek daug, kad juos galima pamatyti paprasčiausiai „snorkelinant“ (paviršinis nardymas su vamzdeliu). O tai gerokai pigiau.

Taigi, taip ir padariau. Pavažiavau kelis kilometrus maršrutiniu mikroautobusu iki Akumalio ir nupėdinau tiesiai į paplūdimį. Pamačiusi pakrantę, supratau, kad netgi jei nepamatysiu vėžlių, dienos išvyka bus vykusi – Akumalio pakrantė buvo labai graži. Tikriausiai čia ir fotografuoja tuos žydrus vaizdus atvirukams... :)

Tačiau likimas mane mylėjo – tą dieną aš ne tik pamačiau rojų, bet ir savo išsvajotus vėžlius.

Nuplaukusi kiek toliau nuo kranto, iš pradžių pastebėjau vieną vėžlį, kažką rupšnojantį nuo dugno (vietiniai sako, kad čia auga dumbliai, kurie labai patinka vėžliams, dėl jų šie ir atvyksta į Akumalio pakrantę). Vėžlys niekur neskubėjo ir lėtai maitinosi.

Dar toliau pastebėjau porelę vėžlių. Šie irgi neskubėdami pietavo. O dar vėliau pavyko užtikti kitą vėžlį, kuris jau baigė savo puotą ir nusprendė šiek tiek pasiplaukioti. Tad aš plaukiau lygiai virš jo, mes yrėmės beveik vienodais grybšniais ir vienodu greičiu. Aš stebėjau tą gražų padarą po savim ir jaučiausi laiminga. Teks susigalvoti naują svajonę... Bet tai greičiausiai nebus sunku :).

žydrė