Viena Belize: nuostabūs paplūdimiai, atsipalaidavę gyventojai ir... saugumo pamokos

Valdui išvažiavus, likau Centrinėje Amerikoje viena. Nuo šiol crossroad‘e keli likę mano tekstai jau bus apie individualiai besiblaškančios, „nepriklausomos ir savarankiškos“ merginos klajones. Ir negali sakyti, kad taip geriau ar blogiau. Tiesiog yra kaip yra. Gal kažkuriais kelionės ruožais mano keliai susieis su kitais pakeleiviais, bet po to ir vėl išsiskirs, ir nors keliaujantis žmogus niekada nebūna vienas tiesiogine prasme, visgi ateina momentai, kai jam reikia paramos, ir jos nėra. Tai paaiškės atvažiavus į nuostabią šalį Belizą.

Belizas jau yra šiek tiek lietuvių atrasta šalis. Mano gerbiamas fotomenininkas Marius Jovaiša (labiausiai – už entuziazmą ir energiją, ir už tai, kad ne tik kritikuoja, bet ir daro) fotografavo šią šalį iš paukščio skrydžio ir išleido fotografijų albumą „Heavenly Belize“ („Dieviškasis Belizas“).

Panašiu metu, gal prieš dvejus metus, keli taip pat entuziastingi lietuviai Belize nusprendė įkurti lietuvių vasaros rezidenciją ir įsigiję sklypus ragino čia įsikurti ir daugiau šalį pamėgusių lietuvių. Apie tai šiek tiek rašė Lietuvos spauda. Taigi, dar neseniai buvę balta dėme daugelio lietuvių sąmonėje, Belizo kontūrai ėmė po truputį spalvotis. Ir kol kas tik gražiomis spalvomis – turkio spalva, kokia yra Karibų jūra, tamsiai žalia – tokios yra Belizo džiunglės ar pozityvia geltona, kaip Centrinės Amerikos saulė :). Na, gal kartais ir juoda – nes dažniausiai tokia Belizo gyventojų oda. Ir juoda tikrai nėra blogai.

Puiki pradžia

Ir mane Belizas pasitiko gana pozityviai. Vos įvažiavus į šalį iš Gvatemalos, indėniškus papročius ir melodijas pakeitė atsipalaidavę Belizo gyventojai ir regio ritmai autobuse. Vietiniai čia kalbėjo ne ispanų kalba, kaip Belizą supančiose valstybėse, o savotišku anglų kalbos dialektu. Tiesą pasakius, pradžioje reikėdavo gerai ištempti ausis, kad galėčiau tą „anglų“ kalbą suprasti. Bet panašia tartim pasižymi ir Gajanos bei Trinidado juodukai, tad man tai buvo jau nebe pirmas kartais, kai susidūriau su kreolų anglų kalba.

Pirmąją viešnagės dieną nusitaikiau tiesiai į Belizo pakrantę. Nors su Karibų jūra jau spėjau susipažinti Hondūre, bet ten teko tik tyrinėti povandeninį pasaulį, pakrantė nebuvo tokia gera išsitiesti ir pailsėti. O dabar kaip tik to norėjau. Po maždaug dviejų mėnesių kelionės pribrendo noras „nusėsti“ ir pailsėti. Na, gal ir panersiu dar kokį vieną kitą kartą, – slapčia sau galvojau :).

Taigi, kelios valandos autobuse, ir aš jau braidžiau po smėlį Placencijos (Placencia) „gatvėmis“, ieškodama kokio viešbutuko.

Pusvalandis paieškų, draugiškai padedant vietiniams gyventojams, ir radau nedidelius svečių namus, kurie man pasirodė tinkami. Antrame medinio namo aukšte, kambaryje praviromis durimis išsipleikusi nuo karščio sėdėjo apkūni senutė ir gaivinosi atšaldytais gėrimais. Ji nenusileido pasitikti viešnios, tik rankos mostu pakvietė, kad užlipčiau pas ją pasiimti raktų nuo savo naujojo kambario. Paaiškino, kad sumokėti galėsiu ir išvažiuodama – kam dabar tokiam karštyje man raustis po kuprinę ir ieškoti pinigų, o jai keltis iš supamos kėdės ir ieškoti grąžos? Aš greitai buvau įtikinta.

Kambarys nebuvo nei puikus, nei jaukus, bet po pigios Gvatemalos nekilo ranka mokėti už kambarį daugiau nei 10 dolerių, tad nusprendžiau, kad šis prieglobstis puikiausiai tiks nusimesti kuprinę ir nugriūti į lovą. Daugiau nieko tame kambaryje ir negalėtum įsprausti. Norėdamas kažko „padoresnio“, Belize turėtum mokėti kur kas daugiau. O kam tas puikus kambarys, kai visi Placencijos privalumai – gryname ore?

Tad kitą dieną mielai atsidaviau nieko neveikimui ir nuguliau paplūdimyje iki pakils saulė ir išgins mane į pavėsį. Keista keltis 9-tą ryto, kad pasimėgautum saulės teikiamais malonumais :).

Atsiprašau, kad nuotraukų prie šio įrašo nebus daug, o ir tos kelios darytos vienintelę šiek tiek apsiniaukusią dieną.

Karštesnėmis dienomis tiesiog nekildavo ranka išsitraukti fotoaparato. Nors kaip tik tomis dienomis ir buvo gražu – žydra jūra, palmės ir smėlis. O nuotraukose – kažkokie debesys ir kiti nepaaiškinami dalykai...

Belizas stebuklingai sugeba užkrėsti savo lankytojus nieko neveikimu. Vietiniai slankioja paplūdimiu taip, lyg jiems priklausytų visas pasaulio laikas. Kavinėje tave taip pat aptarnaus šiltai, bet niekada neneš tau nieko paknopstomis. „Take it ease, baby“, – toks galėtų būti Belizo šūkis. O yra ne ką prastesnis: „Under the shade, I flourish“ – „Pavėsyje aš klesčiu“. Ir tikrai Belize norisi ieškoti pavėsio – panašiai kaip dar visai neseniai Lietuvoje. Tik įsivaizduokite, kad tokie tropiniai karščiai Belize – ištisus metus!

Porą dienų rytais gulėjau paplūdimyje, arba tiksliau būtų sakyti – mirkau vandenyje. Per pietus – siesta, o vakare jau galima ir alaus ar kokio maisto. Netoliese įsikūrusios kavinės šeimininkė puikiai gamino vegetariškus „tacos“, „tortillas“ ir troškinius. Nesu vegetarė, bet nieko sunkesnio nesinorėjo valgyti tokioje atpalaiduojančioje aplinkoje.

Na, o į trečią dieną pagaliau pasiryžau ir nardyti :).

Rykliai, kurių aš nemačiau

Placencija didžiuojasi tuo, kad netoli miestelio jūroje prasuka rykliai. Ir ne bet kokie, o „whale shark“ („bangininis ryklys“). Kuo jie tokie ypatingi? O gi tuo, kad tai didžiausia pasaulyje žuvis. Būtent – bangininiai rykliai yra didesni ir už kitus ryklius, ir už kitus banginius. Kartais jie užauga ir iki 14 metrų!

Rykliai – tai gera atrakcija narams, nes ryklį pamatyti tikriausiai kiekvieno naro svajonė – jeigu jau esi pasiekęs tą „lygį“, kai nebijai, kad pamatęs šį gyvūną suklyksi po vandeniu ir tokiu būdu išmesi kvėpavimo reguliatorių. Arba pulsi panikuoti ir iš tos panikos prasidrėksi sau venas – būtų tikrai negerai, nes instruktoriai sako, kad rykliai šiaip jau nepavojingi, juos tokiais padaro tik kraujo kvapas.

Visgi rykliai prie Placencijos yra įnoringi. Jie čia atplaukia tik kovo-birželio mėnesiais (aš kaip tik tuo metu ir buvau), ir tik per pilnatį ar kelias dienas po to (man būtų tekę laukti bene savaitę). Taigi, nusprendžiau, kad iki ryklių man dar reikės „paaugti“, o kol kas būsiu laiminga, jei pavyks pamatyti kokį vėžlį.

Kad pamatytumėt, kuo tie rykliai ypatingi, ir kad paįvairinčiau šitą beveik neiliustruotą tekstą, visgi įdedu porą nuotraukų, kurias man paskolino vienoje nardymo agentūroje.

Grįžkime prie to, ką vis dėlto man pavyko pamatyti neriant į Karibų jūrą prie Belizo krantų. Kadangi jau galiu lyginti nėrimus Belize ir Hondūre (štai, kokia „plati“ geografija :)), tai pasakysiu, kad neriant Belizo pietinėje dalyje (supratau, kitaip nei šiaurinėje) , mažesnė tikimybė pamatyti daug spalvingų koralų ar koralus mėgstančių kad ir nedidelių, bet gražių žuvelių.

Tačiau čia didesnė tikimybė pamatyti kokį didesnį gyvį – vėžlį, didelę šonais plasnojančią rają ar jau minėtą ryklį.

Per mano du nėrimus didžiausias laimikis buvo visai šalia praplaukusi didelė raja. Rajų yra įvairių rūšių, ir vieną man jau teko matyti šalia Nikaragvos krantų, antrą – Hondūre. Abiem atvejais tai buvo dažniau pasitaikančios „manta ray“. Šitos gali ir įkąsti, jei pagalvos, kad keliate grėsmę. Tuo tarpu Belize pirmą kartą mačiau „eagle ray“ (pažodžiui būtų „erelinė raja“, gal kas žinote kaip reikia versti iš tiesų?). Ir ši „erelinė“ mane tiesiog užbūrė.

Instruktorius bedė dviem pirštais sau į nardymo akinius, tada tais pirštais kažkur pamojo – suprask, žiūrėk, kur rodau. Ir tikrai, mus iš vieno šono aplenkė didelė, tamsi, šviesesniais taškeliais pasidabinusi raja.

Būdama visiškai plokščia, ji judino savo apvalius šonus tarsi plasnotų sparnais, ir praplaukė pro šalį tarsi koks didelis skrylius. Bandžiau kurį laiką sekti paskui ją, ir stebėjau tolstančią ilgą uodegą, kol taškuotas jos kūnas susiliejo su vandens mėliu. Buvo įspūdinga. Supratau, kad ši keista žuvis yra kur kas išdidesnė už visus „koralinius pūgžlius“, kurie domisi narais ir kartais beveik net atsitrenkia į tavo akinius, kad susipažintų iš arčiau. Tuo tarpu erelinė raja tiesiog „nuskrido“ savo keliais, ir mes jai nebuvom įdomūs...

Na, tokio laimikio man ir pakako Belize. Kitą nėrimą dar norėjau padaryti Meksikoje, o Belize  ketinau kiek pataupyti pinigus ir neleisti jų daugiau į dugną. Visgi nardymas yra brangus malonumas.

Belizo Belizas

Iš Placencijos pasukau į Belizo Belizą. Liežuvis savaime verčiasi sakyti „Belizo sostinę Belizą“, bet tai jau nebūtų tiesa. Anksčiau didžiausias Belizo miestas pavadinimu Belizas iš tiesų buvo šalies sostinė. Tačiau po to, kai miestas buvo apgadintas praūžusių uraganų 1931 ir 1961 metais, šalies sostinė buvo perkelta į niekuo neypatingą miestą Belmopaną, kuris šią garbę užsitarnavo tik tuo, kad yra toliau nuo pakrantės, saugesnėje vietoje.

Kartu tas Belmopanas gerokai išdarkė keliones vietiniais autobusais po Belizą, nes dauguma autobusų dabar laiko savo prievole (ar garbe) beveik bet kur važiuodami užsukti į Belmopaną. Pavyzdžiui, važiuodamas iš Placencijos į Belizo miestą, galėtum važiuoti tiesiai jūros pakrante, o autobusas važiuoja nuo Placencijos į šalies gilumą – Belmopaną, o tuomet atgal prie jūros, link Belizo miesto. Tokiu būdu padaroma ne viena tiesė, o tarsi dvi trikampio kraštinės. Kelionė pailgėja maždaug dvigubai. Tad, paskaičiavusi, kad atvažiuosiu į Belizą dar prieš sutemstant ir spėsiu dar nenusileidus saulei pavakarieniauti (keliaudama viena vengiu atvykti į naują miestą sutemus), iš tiesų šiek tiek suklydau, nes nenumačiau, kad kelionė bus su užsukimais. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, mano taisyklės turėjo šiek tiek racijos.

Belizo mieste nežadėjau ilgai užsibūti, nes šiaip jau neteko girdėti puikių atsiliepimų apie buvusią sostinę. Esą, nesaugu, didelis miestas ir tiek. Na, gal mediniai namai ant pastolių atrodo šarmingai, bet šito gero galima pamatyti beveik kiekviename šalies mieste. Beliziečiai stato namus ant pastolių, gindamiesi nuo potvynių drėgnuoju sezonu.

Ir taip jau atsitiko, kad mano apsilankymas Belizo mieste ne tik buvo itin trumpas (kaip kad ir planavau), bet ir apskritai užbaigė mano viešnagę šioje šalyje (nors dar turėjau minčių persikelti į vieną salą šiaurinėje dalyje).

Kartu tai buvo pirmas įvykis per visą mano kelionių istoriją, kurį galėčiau apibūdinti kaip neigiamą. Nors jis ir nesugadino mano nuomonės apie Belizą.

O buvo taip... Kadangi atvykau į Belizą vakare, tai vakare teko ir vakarieniauti. Tropikų šalyse temsta staigiai ir anksti – apie 18 val., tad kai grįžinėjau iš šalia, vos už 200 metrų esančios kavinės, į viešbutį, buvo jau kiek sutemę.

Keliaudamas vienas visuomet stengiesi turėti akis nugaroje, tad ir šį kartą mačiau, kad man pavymui iš kavinės išėjo du vaikinai. Tačiau įvertinau, kad jie eina atsilikę „saugiu atstumu“ ir nusiraminau. Tik kai akies krašteliu pastebėjau, kad jų šešėliai pradėjo artėti link manęs neįprastai staigiai, kažką supratau... Minties susiformavimas užtruko vos dalį sekundės, o per tą laiką vienas vaikinas jau laikė mane nutvėręs už burnos, kad nesukelčiau nepageidaujamo aliarmo.

Nežinojau tikrųjų jų kėslų – na, jie nesakė tų standartinių frazių „atiduok pinigus“ ar kažko panašaus, o aš neturėjau galimybės jų paklausti (su uždengta burna nelabai kas būtų pavykę). Tad akimirksniu nusprendžiau pakovoti. Ir taip jau atsitiko, kad vienoje rankoje turėjau maišelį su buteliu alaus. Nenoriu, kad skambėtų kaip alkoholinių gėrimų reklama :), bet būtent tas alus man labai padėjo. Mojuodama alaus buteliu sau virš galvos (užpuolikas stovėjo man už nugaros ir, tikėtina, buvo aukštesnis), išsilaisvinau ir banaliai moteriškai suklykiau. Na, o po to viskas kaip filmuose – jie pabėgo, prie manęs pripuolė vaikinas iš viešbučio (aš jau buvau gal per 5 metrus nuo durų), puolė visko klausinėti, o aš likau sveika ir gyva. Tik kitą rytą kažkodėl labai panorau traukti į Meksiką... :)

Išvažiuojant iš Belizo teko užpildyti anketą ant sienos – turizmo departamentas domėjosi mano nuomone apie šalį :). Saugumą Belizo mieste įvertinau žemiau nei vidutinį (nors šiaip jau reikėtų pripažinti, kad pati vaikščiodama sutemus elgiausi kiek neatsargiai ir sulaužiau savo „saugumo taisykles“, tuo tarpu kituose miestuose jaučiausi visiškai saugiai), tačiau kai teko skirti balus šaliai už jos grožį ir įdomumą, skyriau aukščiausius balus. Ir pažymėjau, kad dar būtinai sugrįšiu. Nes jaučiuosi ten pamačiusi dar ne viską. Ir tikrai žinau, kad tas šaukštas deguto man Belizo „dangiškos“ statinaitės nesugadins – esu įsitikinusi, kad kartą per ilgą kelionių istoriją toks „nuotykis“ galėjo atsitikti bet kur, ir taip jau sutapo, kad iš 50-ies mano aplankytų šalių, būtent Belizas man davė saugumo pamoką.

Pasižadėjau sau, kad grįžusi į Lietuvą būtinai praeisiu savigynos kursus (tą ir padariau) ir būsiu dar atidesnė. Manau, kad ir koks būtum „patyręs“ keliautojas, negali pasijausti baisiai „krūtas“ ar „kietas“ ir turi vertinti tas pamokas, kurias gauni kelyje.

O tą vakarą jaučiausi nusipelniusi alaus. Jūs jau nepykit... ;)

žydrė