Gvatemala: Tikalis – džiunglėse slypintis majų civilizacijos perlas
Po vandens malonumų Hondūre buvo smagu vėl grįžti į Gvatemalą, pailsėjusiems ir „atmirkusiems“. Gvatemala ir vėl pasitiko dulkinais keliais, nuolat pro šalį zujančiais autobusais (pilnais vietinių indėnų ir jų spalvingų ryšulių), maisto kvapais kiekvienoje kad ir mažiausioje gatvėje ir margomis spalvomis.
Tiek man, tiek Valdui tai buvo jau antras kartas Gvatemaloje. Išduosiu „paslaptį“, kad man dar teks grįžti į šią šalį trečią kartą per tą pačią kelionę. Bet kol kas apie antrą, nors ir gana trumpą „užėjimą“.
Prieš Valdui pasukant atgal į Gvatemalos sostinę, kur jo laukė skrydis į Europą, o man pasukant į Belizo pusę, abu dar aplankėme Flores miestelį Gvatemaloje. Flores pavadinimas gražus ir prasmingas – Gėlės arba Žiedai. Ir pats miestelis įsikūręs šarmingoje aplinkoje – pusiasalyje, išsikišusiame į ežerą. Tačiau ne pats miestelis ar šis ežeras atgena čia daugiausiai keliautojų. Flores sulaukia keliautojų srauto dėl netoliese džiunglėse slypinčių majų griuvėsių, pavadinimu Tikal.
Jau buvome matę vienus majų griuvėsius Hondūre, šalia Coban miestelio, netoli Gvatemalos sienos. Anie griuvėsiai buvo mažai lankomi turistų, ganėtinai nedideli, bet savotiškai jaukūs.
Buvo galima kabarotis praktiškai ant visų piramidžių...
... išdarinėti visokias nesąmones...
... gėrėtis visokiomis „kaukolėmis“...
... retais paukščiais...
... bei gyvūnais.
Na, o Tikalis pribloškė savo dydžiu ir ore tvyrančia svarba. Išvydus Tikalį, Hondūre matyti griuvėsiai nublanko iki žaidimo smėlio dėžėje lygio.
Tikalio paslaptys
Teko „knygutėse“ skaityti, kad ankstyvajame majų civilizacijos suklestėjimo laikotarpyje Tikalis buvo vienas svarbiausių majų miestų. Ir tuo gali patikėti – didžiulėje aikštėje viena priešais kitą išsidėstę dvi piramidės, į kitas puses driekiasi kitų didingų pastatų liekanos. Tai miesto centras...
Majų legendos pasakoja, kad pasaulis susidarė iš pirminių vandenų iškilus trims kalnams. Majų miestų centre dažniausiai buvo statomos trys piramidės, kurios simbolizuodavo šiuos kalnus. Nežinau, ar Tikalio centre anksčiau buvo trys piramidės, ar vieną iš trijų „kalnų“ atstojo kokia nors aikštėje esanti šventykla, ar Tikalyje „trijų piramidžių“ taisyklės nebuvo laikomasi, bet šiuo metu aikštę puošia būtent dvi piramidės.
Ypač smagu dairytis į miesto centrą, kai užkopi ant vienos iš piramidžių, ir visas miestas tau plyti po kojomis.
Tavo akių lygyje skraido papūgos, medyje dūksta ką tik papusryčiavusios beždžionės su savo jaunikliais. Būtent todėl rekomenduojama į Tikalį atvykti anksti ryte, kai gyvūnai ir paukščiai pusryčiauja, kelia daug triukšmo ir apskritai gyvena aktyvų gyvenimą. Apie pietus, kai Tikalį užplūsta didžiosios turistų grupės, gyvūnai jau miega siestą ;).
Paklaidžiojus į miesto šonus, matyti, kad čia egzistavo ne tik centrinė aikštė su didingais pastatais, bet ir „miegamieji rajonai“, observatorijos, mokyklos ir pan. Ir, be abejo, šventyklos.
Tikalis, kaip ir visa majų civilizacija, taip pat turi ir paslapčių. Kai dėl Tikalio, tai mokslininkai iki šiol spėlioja, kodėl buvo apleistas šis didingas miestas. Ilgą laiką jis buvo pilnas gyventojų ir klestėjo, į miestą plūdo žmonės iš visų pakampių (kaip dabar plūsta į tokius metropolius, kaip, pavyzdžiui, Londonas). O po to, visiškai staiga, per dešimtmetį, miestas ištuštėjo ir žlugo. Tikalio žlugimo neženklino joks karas ar ispanų invazija, miestą tiesiog apleido jo gyventojai.
Viena iš pagrindinių versijų, aiškinanti šį ištuštėjimą, yra itin pamokanti šių dienų kontekste. Dalis mokslininkų aiškina, kad majai buvo dideli „vartotojai“, itin aktyviai plėtė miestų teritorijas, atimdami didžiausius plotus iš gamtos, kirsdami medžius. Išnykus medžiams, nebuvo kas sulaiko drėgmę dirvožemyje ir didžiulai plotai tiesiog išdžiuvo, sunyko, miestus užklupo badas. Apie tai jau šiek tiek užsiminė ir Valdas viename iš savo ankstesnių įrašų, tad daug nesiplėsiu. Bet mane irgi sukrėtė ši pamokoma istorija.
Klimato pokyčių sukeltas badas, esą, ir lėmė masišką gyventojų bėgimą iš miestų dabartinės Gvatemalos teritorijoje, kur tuo metu buvo susikoncentravęs majų civilizacijos centras, tolyn į kitus regionus dabartinėje Meksikoje, Jukatano pusiasalyje.
Kai lankysiuosi Meksikoje, būtinai norėsiu pažiūrėti, ką majai sukūrė ten, pabėgę nuo savo gobšumo ir neatsakingos plėtros pasekmių Gvatemaloje. Bet apie tai – kituose įrašuose :).
Na, bet gana tų „žalių“ apmąstymų. Vaikštant po Tikalį, apima ir džiugios mintys.
Pirmiausiai tai stebina majų architektūriniai polėkiai. Piramidės, nekropoliai, šventyklos buvo suręsti nesinaudojant jokiais nešuliniais gyvuliais, majai taip pat neturėjo tokio išradimo kaip ratas, kuris būtų gerokai palengvinęs krovinių perkėlimą iš vienos vietos į kitą. Viskas, ką matai prieš akis Tikalio mieste, buvo sunešiota tuometinių gyventojų rankomis. Ir tokiu būdu buvo sutemptos tonos akmenų...
Kai pasižiūri į dabartinius Gvatemalos gyventojus, kurių ūgio vidurkis nesiekia pusantro metro, abejoji, ar jie galėtų visa tai pakartoti. Tačiau majai, matyt, buvo gerokai aukštesni už savo palikuonius – tai patvirtina ir pakankamai didelės laiptų pakopos.
Apie majus, jų architektūrines bei astronomines žinias, žiaurius aukojimo papročius būtų galima kalbėti ir kalbėti. Tai viena iš tų civilizacijų, kuri bent jau man uždega vaizduotę. Tačiau šioje kelionėje man teks lankytis dar dviejuose majų miestuose, tad šį kartą daugiau nesiplėsiu ir nevarginsiu jūsų istorinėmis senienomis.
Išėjęs iš Tikalio teritorijos, vėl patenki į šiandieninę Gvatemalą, kuri ne mažiau įdomi keliautojui. Ji spalvinga, marga, kleganti ir gana atvira keliautojui.
Reikia tik žinoti tam tikras bendravimo taisykles. Pavyzdžiui, nefotografuoti vietinių gyventojų neatsiklausus, bendraujant rodyti pagarbą ir nesiveržti į bažnyčias apsirėdžius šortais ;).
Iš Tikalio grįžome į Flores, kur vėsus ežero vanduo maloniai atgaivino nuo ilgo pasivaikščiojimo pavargusias kojas. Čia praleidome dar porą dienų, ir mūsų su Valdu keliai išsiskyrė. Jis pasuko atgal į senąjį žemyną, mane kelias toliau vedė po Centrinę Ameriką – prieš akis man dar driekėsi Belizo smėlėtos pakrantės ir Meksikos Jukatano pusiasalis.
Kažkas baigiasi, kažkas prasideda, kaip sako liaudies išmintis. Ir tai tikriausiai yra gerai.
žydrė
