Hondūras: Panerti į Utilą

Būtų galima rašyti – „panerti į Karibų gelmes prie Utilos miestelio“, taip gal būtų gramatiškai tiksliau. Bet esmę labiau atspindi šis negramatiškas „panerti į Utilą“. Nes nardymas Utiloje reiškia ne tik nardymą Karibų jūroje, kur jūs matysite nuostabius koralus, spalvingas žuvis, galbūt net ryklius... Nardymas Utiloje taip pat reiškia visišką pasinėrimą į to miestelio ritmą ir šarmą. O to šarmo Utila turi per akis, nors iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti paprastas miestukas...

Kai maždaug po valandos daužymosi laive, pagaliau pasieki saugų Utilos krantą (Utila yra viena iš Hondūro salų Karibų jūroje), norisi gulti ant žemės ir ją apkabinti. Ir niekur neiti. Ne dėl to, kad Utila taip stebuklingai iš karto kristų į akį. Ne, iš pradžių Utila atrodo tiesiog vienos gatvės – ką ten gatvės, šaligatvio – kaimas Karibų saloje. Žmonės čia visur vaikšto pėsčiomis, nes važiuoti praktiškai nėra kur, o jei ir važiuoja, tai dažniausiai motoroleriais arba golfo mašinytėmis. Namai paprasti, mediniai, vaizdą paįvairina tik kokia bažnyčia, mokykla ar didesnis „diving shop‘as“. Tad iš pradžių tave iš kojų verčia ne miestelio grožis, o prieš tai buvusi kelionė laivu.

Nors kelionė trunka tik apie valandą, bet per tą laiką taip atkratomas visas skrandžio turinys, kad net kai kurie iš pažiūros tvirti vyrai, pradžioje išdidžiai purtęsi įgulos tiesiamų maišelių, pabaigoje kelionės jau „rauda“ apsikabinę sau kelius ir pildo tų maišelių turinį. Na, mums su Valdu pasisekė ir mes išvengėme „incidentų“.

Beje, kaip supratote, ties šiuo įrašu aš vėl atsiėmiau rašymo „pareigas“ iš Valdo. Iš trijų mano kelionės mėnesių Centrinėje Amerikoje, apie tris savaites mes keliavome kartu, ir jis ketino aprašyti šią bendrą mūsų kelionės dalį, bet grįžus į Lietuvą jį palaužė pareigos, darbai bei vasaros linksmybės, ir nors jam labai patiko Utila, supratęs, kad verčia auditoriją pernelyg ilgai laukti, atidavė šią pareigą man :). Mat aš esu savo darbo laiko „valdovė“ – dirbu savarankiškai, vadinasi, galiu ir rašinėjimams skirti laiko daugiau. Na, čia toks daugiau mažiau oficialus jo tinginystės paaiškinimas :).

Taigi, grįžtame prie Utilos. Atsigavę po kelionės laivu, susiradome nakvynę ir nardymo mokyklą viename. Tokia normali praktika Utiloje. Atvykus neverta ieškoti viešbučio, jei ketinate šiame miestelyje mokytis nardyti. Geriau suraskite nardymo mokyklą ir už tą pačią kursų kainą, jie būtinai pasiūlys jums ir nakvynę mokyklai priklausančiuose svečių namuose.

Mokslai ant vandens ir po juo

Mūsų mokyklai priklausė namukai ant vandens. Atvykus vakare, vaizdas nuteikė romantiškai – namukai ant vandens, jungiami medinių takelių, mėnulio šviesa vandenyje, kavinėje ant vandens skamba būsimų kolegų balsai, geriamas alus. Ech... Viskas nuostabu. Liekam!

Ryte paaiškėjo, kad vanduo kartais nuslūgsta, ir tada pamatai, kad gyveni kone pelkėje. Pasirodo dumblas ir jame gyvenantys gyviai... Na, bet po kelių valandų vanduo vėl pakyla ir viskas atrodo nuotabiai gražu :)

Jau pirmą dieną kibom į mokslus. Utila tarp keliautojų garsėja tuo, kad tai viena pigiausių vietų pasaulyje įgyti naro licenciją. Todėl daugelis keliautojų būtent to čia ir atvyksta. Kaimukas nusėtas nardymo mokyklų, jose per tris-keturias dienas galima baigti kursus ir tapti tikru naru. Nemažai mokinių „pagauna kablį“ ir lieka antram – pažengusiojo naro („Advanced“) – kursui. Tai vėl užtrunka apie dvi-tris dienas. Taigi, per savaitę galima tapti pažengusiu naru. Viso to kaina – kasdien visą savo laiką turi skirti knygų studijavimui, mokomųjų video filmų žiūrėjimui, testų pildymui ir... kas svarbiausia – kasdien nardai bent po du kartus, o kartais ir daugiau! Po viso to lieka gal tik pora valandų maistui ir alui prieš griūnant miegoti. Esi nusikalęs, griūni į lovą, o rytojus vėl toks pats – skaitymas, mokomosios video medžiagos peržiūra, testų pildymas, nardymas.

Skamba nuobodžiai? Bet taip nėra! Gal ir būtų nuobodu, jei ne praktinė mokslų dalis. Nuo pat pirmosios mokslų dienos tave su visa naro įranga įkiša į vandenį, ir nors pradžioje tavo organizmas priešinasi šiems eksperimentams, vėliau tiesiog pamilsta šią būseną po vandeniu.

Prisimenu, kai prieš kelerius metus pirmą kartą bandžiau nardyti Egipte. Ta akimirka, kai turėjau panirti po vandeniu ir pradėti kvėpuoti iš kažkokios keistos šlangutės, buvo viena baisiausių mano gyvenime. Organizmas instinktyviai siuntė panikos signalus smegenims – kaip, jį kiša kažkas po vandeniu ir liepia ten kvėpuoti? Taigi, tai neįmanoma, tai kvepia mirtimi! Po vandeniu truks plyš reikia užgniaužti kvapą ir stengtis iškilti į paviršių, – to kiekvienas esame išmokę per visą savo  gyvenimą iki nardymo. O neriant reikia pakeisti šį mąstymą ir išmokti po vandeniu elgtis ramiai ir natūraliai, tarsi tai būtų tavo stichija.

Taigi, pirmasis mano bandymas Egipte baigėsi tuo, kad iššokau iš vandens, trenkiau oro reguliatorių į šoną ir pareiškiau – „aš bijau“. Instruktorius atsakė – „aš irgi bijau“... Ką gi... Per kelias sekundes įvertinau savo baimės lygį, sumokėtą sumą už nėrimą (kurios niekas negrąžins jei nenersiu), norą nugalėti save ir pamatyti povandeninį pasaulį, o tada susirinkau išmėtytus daiktus (reguliatorių) ir pradėjau savo naują gyvenimą po vandeniu.

Tai, kad jau kartą buvau nugalėjusi savo baimę, dar nereiškia, kad vėl nesusidūriau su ja Utiloje. Kadangi buvo praėję daug laiko nuo pirmo bandymo (ir be to, tai buvo tik vienas bandymas, per kurį dorai taip nieko ir neišmokome), tai Utiloje vėl laukė akistata su savimi. Valdui ir šį kartą pavyko lengviau (jis ir Egipte nesitaškė oro reguliatoriais), o man ir vėl, atėjus lemtingai akimirkai, teko pažvelgti instruktoriui į  akis ir pasakyti – „aš gal nenoriu“. „Patikėk, vos tik panersi, tau taip patiks, kad norėsi nerti vėl ir vėl“, – toks šį kartą buvo instruktoriaus atsakymas. Tad daugiau nesispyriojau ir nėriau... :) Ir buvo nuostabu.

Iš pradžių nerdavome negiliai, atsisėsdavome ant dugno ir darydavome keistus pratimus: išsiimti oro reguliatorių ir paduoti jį draugui, kad jis galėtų pakvėpuoti iš svetimo reguliatoriaus (jeigu jam priklausantis sugedo arba baigėsi oras jo balione), nusiimti ir vėl užsidėti akinius, saugančius akis nuo vandens, prisileisti į akinius vandens ir po to jį „išpūsti“, „pamesti“ reguliatorių ir jį „susirasti“. Na ir daugiau panašių pratimų. Kartais prie mūsų priplaukdavo smalsios žuvys ir žiūrėdavo, kas čia per keistuoliai ir ko jie čia „išsidirbinėja“. Tuomet juokdavausi į savo reguliatorių, jeigu nebūdavau jo mokslo tikslais „pametusi“.

Išmoktos pamokos pravertė

Vėliau prasidėjo tikrieji nėrimai. Čia ir buvo didysis gėris bei grožis. Deja, beveik neturiu nuotraukų iš mūsų nėrimų, nes buvome pernelyg užsiėmę mokslais, tad jums teks patikėti žodiniu pasakojimu. Tekstą iliustruosiu keliomis nuotraukomis, kurias pavyko gauti iš kitų narų, jos nėra profesionalios, bet gal padės susidaryti įspūdį. Na, pora iš tų nuotraukų bus mūsiškės, kurias mes padarėme per "fotografinį nėrimą" (kai pasilikome pažengusiųjų kursams).

Kiekvieną kartą pamatydavome vis kažką naujo. Šalia Hondūro driekiasi koralinis rifas, jame gausu įvairių spalvingų žuvų. Iš pradžių visiškai nesigaudėme, kurios žuvys yra retos ir „vertingos“, o kurias taip lengva pamatyti, kaip kokį balandį Lietuvoje. Tad žavėjomės viskuo: mažos geltonos žuvytės, plaukiojančios būriais ar didesnės mėlynos smalsuolės, priplaukiančios iki pat tavo akinių ir žiūrinčios tau į akis mums buvo vienodai vertingas grobis kaip kokia murena ar krabas.

Tik vėliau iš labiau patyrusių narų reakcijos į mūsų pasakojimus apie tai, ką šiandien matėme, supratome, kuo verta girtis, o kuo ne ;).

Visos spalvingos žuvys, kurių taip gausu aplink koralinį rifą, pasirodė esančios „kasdienybė“, o štai pasididžiavimo verti laimikiai – krabai, aštuonkojai, langustai, murenos ar rajos.

Taigi, kasdien vis atradinėjome povandeninį pasaulį. Kai vakare griūdavome miegoti, net ir miego metu atrodė, kad viskas aplinkui banguoja, o tavo kūnas siūbuoja kartu su didele vandens mase, su visa Karibų jūra, o gal net ir su visu vandenynu. Aš sapnuodavau, kad nevalingai kylu į vandens paviršių ir per miegus stengdavausi kuo labiau iškvėpti orą iš plaučių, kad suvaldyčiau šitą kylimą (tokia yra narų technika – įkvepiant oro, tavo kūnas kyla į viršų, iškvepiant leidžiasi).

Tad, kai po kelių dienų baigėme mokslus, ilgai nesvarstėme ir pasilikome dar ir „pažengusiųjų“ kursams.

Pažengusiųjų narų kursai skirti toliau šlifuoti nardymo techniką, per juos patobulinami navigacijos (orientacijos po vandeniu) įgūdžiai, išmokstama nerti į didesnį gylį. Taip pat galima pasirinkti kelis specializuotus nėrimus – naktinį nėrimą, nėrimą prie paskendusio laivo ar, pavyzdžiui, povandeninės fotografijos nėrimą.

Daugeliui buvo įspūdingas naktinis nėrimas. Jo metu beveik nepamatėme žuvų, tik kelias, kurios dieną miegojo ir buvo pasislėpusios nuo mūsų akių. Visgi rifas naktį atrodo kitaip, kažkaip paslaptingiau, be to, užgesinus savo šviesas ir sumosavus rankomis, galėjome stebėti keistą reiškinį – tose vietose, kur mosavome, vanduo pradėjo... švytėti. Pasirodo, taip elgėsi vandenyno planktonas, kai mes sutrukdydavome šių mažų organizmų ramybę.

Man naktinis nėrimas nebuvo pats smagiausias iš visų specializuotų nėrimų. Jau ir nardant dieną aš matydavau kiek mažiau nei kiti narai, todėl, kad nerdavau be akinių (na, bent jau ne su tais, kurie su dioptrijomis, o tik su paprastais naro akiniais), o naktį matomumas apskritai sumažėjo. Teko prisikabinti prie savo porininko arba prie instruktoriaus ir nepaleisti jų iš regėjimo lauko. Tas regėjimo laukas naktį sumažėjo iki vos kelių metrų, tad reikėjo nežiopsoti ir nesidairyti į šonus, praktiškai daugiausiai gėrėjausi tokiu vaizdu, kaip instruktoriaus nugara.

O štai nėrimas prie paskendusio laivo buvo tikrai įspūdingas. Didžiulis paskendęs laivas jau buvo spėjęs apaugti koralais, laivo dugne gyveno didžiulė žalia murena, o ant kapitono tiltelio šeimininkavo kitos žuvys.

Pažvelgus pro langus į laivo vidų, nesunku buvo įsivaizduoti kokį fantastinį filmą apie laivą vaiduoklį ir jame gyvenančius paskenduolius, kurie paprastai slepiasi nuo atvykėlių akių, o pasirodo kai mažiausiai tikiesi.

Įspūdį, kad laive kažkas gyvena, dar sustiprino prie laivo besimėtantis aprūdijęs dviratis. Pasakojama, kad narai smagumo dėlei nuleido šį dviratį prie laivo ir buvo pritvirtinę jį prie kapitono tiltelio. Tačiau po kiek laiko dviratis nuvirto ir susmigo į dugną šalia laivo. Arba žuvys, gyvenusios laive, jį išstūmė ;) Kam joms dviratis, kai turi visą laivą ir gali keliauti kur panorėjusios! ;)

Kadangi laivas nuskendęs gana giliai – apie 30 metrų gylyje – tai išbūti prie jo galėjome neilgai. Didesniame gylyje, prie didesnio slėgio, oras susispaudžia, tai įkvėpdamas tokio paties tūrio „gurkšnį“, tu iš tiesų įkvėpi dvigubai ar net trigubai daugiau deguonies nei paviršiuje. Taigi, kuo giliau neri, tuo daugiau iškvėpuoji per vieną minutę, tuo mažiau tų minučių turi.

Tai, kiek sukvėpuoji deguonies, taip pat priklauso nuo kvėpavimo technikos (reikia kvėpuoti ramiais, pastoviais, nepernelyg giliais „gurkšniais“), judėjimo intensyvumo, pagaliau nuo plaučių tūrio. Pasak instruktorių, vyrai paprastai iškvėpuoja savo balionus greičiau nei merginos.

Link ko aš čia suku. Taigi, nėrimą prie paskendusio laivo baigėme tuo, kad Valdas kilo į paviršių, prisikabinęs instruktoriui prie šono ir kvėpuodamas iš jo atsarginio reguliatoriaus (štai kada pravertė išmoktos pamokos), o aš kilau jiems iš paskos.

Naras be porininko niekuomet negali pasilikti po vandeniu. Ypač 30 metrų gylyje. Tokios narų taisyklės.

Pažadai

Neslėpsiu, pabaigus pažengusiųjų narų kursus, norėjosi pasilikti Utiloje dar ilgiau. PADI sistema sukurta taip, kad pabaigęs vieną mokymosi etapą, užsinorėtum eiti į kitą. O ir Utila užbūrė savo apžavais. Ramus gyvenimas be streso, kelios pažįstamos kavinės, kuriose dirba mielos moteriškės (jų gyvenimo istorijas sužinai jau po trečio apsilankymo), skanus, visuomet šviežias jūrinis maistas, alus kavinėje, sėdint aplink natūralų vandens baseiną.

Viena kavinė, įsikūrusi ant jūros kranto, plačiais mediniais takais „įrėmino“ jūros vandenį ir pavadino tai „natūraliu baseinu“. Jums sėdint ant medinių takų, nuleidus kojas žemyn, ir geriant alų, prieš akis nuolat verda „baseino“ gyvenimas. Čia atplaukia vis naujos žuvys (kartą praplaukė netgi didžiulė raja, tuo sukeldama šurmulį kavinėje), o tos nuolatinės, kurios gyvena po akmenimis „baseine“, išlenda iš savo slėpynių, kai tik įmetate į vandenį kokį trupinį ar... žuvies kaulą.

Na, ir per savaitę pripratome prie smagios narų bendruomenės. Kai kurie iš šių keliautojų, kaip ir mes, atvyko savaitei įgyti naro licencijos. O pasiliko mėnesiams ar net metams. Per tą laiką iš narų pradinukų tapo narais instruktoriais ir dabar toliau džiaugiasi nardymo malonumais bei retsykiais ramina tokias panikuojančias mokines kaip aš.

Kas dieną narus į jūrą plukdo linksmuolis kapitonas Kukis (cookie – sausainis, angl.). Jis nuolat dainuoja kartu su Bob Marley jo dainas ir šūkauja iš laivo – „Pasilinksminkit!“ („Have fun!“), kai narai vienas po kito su visa savo įranga šoka į vandenį.

Dievaži, tokį gyvenimą galima pamilti. Tačiau mes turėjome judėti toliau – pagaliau, Valdas nesiruošė išeiti iš darbo, jis tik paprašė atostogų ;). Čia galėčiau pridurti – „kitaip nei aš“ ;)

Tad vieną rytą labai labai nenoriai susikrovėme kuprines ir pajudėjome atgal į žemyną, pradžiai link Hondūro krantų. Tačiau abu pasižadėjome sau dar nardyti, ir šį kartą nelaukti kol praeis keleri metai, ir vėl reikės kovoti su savo baimėmis prieš neriant po vandeniu.

Savo pažadą aš tęsėjau jau netrukus. Apie tai greitai sužinosite ir jūs.

žydrė