Trys pabėgimo savaitės: kelias iki Utilos (II dalis)

Maloni moteris Gvatemalos oro uosto turizmo biure niekaip nesuprato, kokių velnių aš nevažiuoju tiesiai į Antigvą? Kokie 99 proc. turistų iš pilko, pavojingo ir didelio Gvatemala Sičio iškart vykdavo į greta esančią senąją sostinę Antigvą. Būtų tas pats, jeigu visi atvykę į Vilnių iškart pultų važiuoti į Trakus. Tiesa, pas mus kitaip, Vilniuje irgi yra į ką pažiūrėti ir ką nuveikti, o štai Gvatemala Sitis arba tiesiog Guate – visiškai neįkvepianti vieta. Bent jau tokį įspūdį susidarau su taksistu lėkdamas kvadratinėmis gatvėmis į Rytinę autobusų stotį.

  

  

Taksistą pasigavau pagal patikrintą praktiką. Nors dešimtys jų rikiavosi prie išėjimo iš oro uosto, siūlantys nuvežti į man reikiamą vietą už maždaug trisdešimt litų, vedamas nuojautos paėjau tolėliau, nusileidau prie pagrindinės gatvės ir pakėlęs ranką susistabdžiau pirmą pasitaikiusį geltoną automobiliuką. Kaip ir reikėjo tikėtis, kaina nukrito daugiau nei dvigubai. Iš pradžių slinkome per kamščius. Sustojus prie šviesoforų nežinia iš kur prie taksi prisistatydavo tamsūs murzini vaikai, prašydami iš baltaodžio bent vieno doleriuko. Vėliau kamščių vis mažėjo, o dangoraižius keitė maži apgriuvę dviaukščiai pastatėliai. Galiausiai taksi išsuko iš pagrindinio kelio į kažkokį dulkėtą skersgatvį ir sustojo. Automobilį iškart apipuolė agresyvūs ir kažką šaukiantys indėnai, pasiryžę čia pat mane išlupti lauk. Jau norėjau reikalauti, kad tuoj pat važiuotume toliau, bet jis tik atsisuko į mane ir pareiškė: „Atvažiavome“.

  

Taip, jis buvo teisus. Čia ir buvo Rytinė stotis. Braudamasis pro šūkaujančius agentus įsmukau į aikštelę už aukštos tvoros. Buvau vietiniams įdomus, čia akivaizdžiai nesilankydavo daug turistų. Netrukus pamačiau ir turizmo biure rekomenduotos agentūros iškabą. Nelabai maloni stora moteris man paaiškino, kad per vieną dieną savo artimiausio tikslo – Gvatemalos ir Hondūro pasienyje esančio Copan miestelio – šiandien nebepasieksiu, tiesiog siena bus uždaryta. Paklausęs jos, nusipirkau bilietą į arčiau esančią Chiquimulą ir prisėdau ant suolelio. Indėnų vaikai greta žaidė... indėnus, o prieš akis vis keisdavosi autobusai. Visi jie buvo tarsi atvykę iš seno amerikietiško filmo, primenantys riaumojančius metalinius ir skarda pakaustytus žvėris. Į vidų prisigrūsdavo dukart daugiau žmonių, nei telpa, todėl stengiausi negalvoti apie laukiančias keturias valandas tokiame autobuse. Galiausiai paaiškėjo, kad maniškis bus kitoks, labiau primenantis mums įprastas „keleivines“. Viduje buvo ankšta ir tvanku, tačiau keliauti įmanoma. 

Atvykus į naują vietą labai svarbus yra pirmasis įspūdis, o viešint Gvatemaloje jis kol kas buvo šios šalies nenaudai. Vingiuotas kalnų kelias priminė prasčiausias kelionių po Peru atkarpas, šiukšlini ir apgriuvę pakelės miesteliai buvo tarsi išmontuoti ir atvežti tiesiai iš Venesuelos, žmonės tikrai neatrodė malonūs ir draugiški. Tačiau nusprendžiau šitos šalies iškart nenurašyti. Per daug gerų dalykų buvau apie ją girdėjęs, o transportavimasis visuomet nėra pats geriausias būdas kraštui pažinti. Taip svarstydamas galiausiai privažiavau Chiquimulą – miestelį, iš kurio tikėjausi tik dviejų dalykų: pavalgyti ir pernakvoti. 

  

Buvo jau sutemę, todėl daug laiko paieškoms neskyriau, tiesiog užsukau į pirmą pasitaikiusią piceriją ir sukirtau tikrai gardų sumuštinį su vištiena. Picerijos šeimininko paraginta indėnė padavėja droviai šypsodamasi dar atnešė ir vieną karštą spurgą dovanų bei mielai paaiškino, kaip rasti neblogą viešbutį už padorią kainą. Vietinių rekomendacijos dažniausiai pasiteisina, taip nutiko ir šį kartą – viešbutis nebuvo kažkuo ypatingas, bet gauti kambarį su vonia už septyniolika litų jau buvo nemažas laimėjimas. Po tokios sėkmės nusprendžiau dar kiek pasivaikščioti po miestą, bet nieko gero jame neradau. Stebino tai, kad dažnas gvatemalietis nešiojosi pistoletą, o įstaigų apsauginiai rankose spaudė automatus. Tokių vaizdų jau buvome matę Kolumbijoje ir toje pačioje Venesueloje, bet čia atrodė, kad ore dar gyva neseniai šalį alinusio pilietinio karo dvasia. Grįždamas į viešbutį dar apsilankiau vienoje užeigoje. Norėjau išgerti vietinio alaus, bet man vėl pasisekė – prie „Gaidžio“ butelio („Gallo“ – populiariausias alus Gvatemaloje) nemokamai iš dosnios šeimininkės gavau kažkokių karštų traškučių su mėsa. Traškučius suvalgiau, o mėsos gabaliukus paslėpiau servetėlėje ir pakeliui į viešbutį atidaviau benamei kalei. Dabar jau galėjau ramia širdimi pabandyti užmigti.

  

Kitą rytą tiesiu taikymu lėkiau į autobusų stotį. Chiquimula jau buvo kitokia, saulei patekėjus ji tapo vienu dideliu turgumi, kur visi pirko, pardavė, derėjosi ir džiaugėsi pigiai nusipirkę arba liūdėjo pigiai pardavę. Tradicinis Lotynų Amerikos vaizdas. Patogus mikroautobusas turėjo mane per kelias valandas nuvežti iki pat pasienio, bet pakeliui neišvengiamai patekau į dar vieną indėniškos sistemos nuotykį, kai kažkur ir nežinia dėl ko tenka persėsti į kitą autobusą, vėl kovoti dėl savo vietos ir susispaudus kamputyje snausti. Į autobusą vis dažniau įlipdavo vyrai su ilgais peiliais mačetėmis. Kaip kiekvienas save gerbiantis keliautojas kišenėje turėdavo kišeninį peiliuką, taip ir gvatemaliečiai nešiodavosi savo peiliukus. „Kam tas peilis?“, - paklausiau greta prisėdusio senolio. Šis taip nustebo dėl to, kad užsienietis moka ispaniškai, jog iš pradžių net neatsakė. Tik kiek padvejojęs paaiškino: „Kirsti, kapoti. Medžiui, žolėms, šakoms“. Viskas kaip ir aišku.

  

Galiausiai atvykome prie pasienio. Susimokėjęs neaiškius sienos kirtimo mokesčius ir blogu kursu išsikeitęs kelis Gvatemalos ketsalius į Hondūro lempiras, susiradau autobusiuką, nuvešiantį mane likusius keliolika kilometrų iki Copano. Nors vaizdai per langą beveik nesikeitė, Hondūre pasijutau kažkaip kitap: laisviau, lengviau ir smagiau. Pats Copano miestelis irgi žadėjo gerą laiką, vos išlipus vienoje iš pagrindinių jo gatvių buvo galima pajusti čia tvyrantį jaukumą. Akmeniniu grindiniu dardėjo tuk-tukai, viešbučiai buvo žvėriškai brangūs, tačiau jų personalas maloniai nukreipdavo mane į pigesnius viešbučius, o viename iš dviejų bankų sėkmingai išsikeičiau dalį JAV dolerių, nors į mano pasą banko darbuotojas žiūrėjo kaip į tiesiai iš dangaus nukritusį meteoritą. Netrukus jau turėjau pilną kišenę lempirų, apmusijusį, tačiau pigų kambarį „San Jose“ viešbutėlyje ir galėjau ramiai planuoti likusią dieną.

Copanas garsus dėl greta esančių buvusio majų miesto griuvėsių. Šite pakankamai kuklūs ir nedideli, Gvatemaloje ir Meksikoje yra daug įspūdingesnių, tačiau tai buvo mano pirmieji majų griuvėsiai, todėl nusprendžiau nepagailėti plėšikiškai didelės sumos už įėjimą – 15 JAV dolerių. Dar beveik tiek pat reikėtų suploti, jei norėtum įeiti į šventyklų požemius, tačiau nusprendžiau nebeišlaidauti. Patys griuvėsiai buvo už kelių kilometrų nuo miestelio, nesunkiai pasiekiami pėsčiomis. Prie įėjimo skraidė įvairiaspalvės papūgos, o atsigerti iš metalinių indelių atbėgdavo kažkokios peraugusios žiurkės.

 

  

Įlindęs į parką pamačiau ir pirmą miniatiūrinę majų piramidę. Ši buvo visai mažytė, gal kokių penkių metrų aukščio. Toliau dešinėje buvo kelis kartus didesnių, jos buvo apaugusios medžiais, kurių šaknys sprogdino šventyklas iš vidaus, judindamos tvirtai sudėtus akmenis ir išklaipydamos anksčiau buvusią idealią jų formą.

  

Nors griuvėsiai nebuvo labai įspūdingi, man jie patiko. Pirmiausiai dėl to, kad čia buvo gausu vietų, kuriose galima atsisėsti ir būti visiškai vienam. Vos vienas kitas turistas ir prižiūrėtojas blaškėsi po gana didelę teritoriją, todėl tikrai nesijautė, kad Copanas būtų apgultas turistų.

  

Nemažai griuvėsių buvo atstatyta arba restauruota, tačiau prieš akis dar mėtėsi labai daug palaidų plytų ar tiesiog matėsi džiunglių pagrobti žemės gumbai, slepiantys čia kažkada stovėjusių majų trobų griuvėsius.

  

Apie tai, kokie stiprūs ir galingi buvo majai, daug nepostringausiu, visi gerai žinote. Niekas jų taip neišpopuliarino pasaulyje, kaip mitas apie majų išpranašautą pasaulio pabaigą 2012 metais. Nors dabar patys majų kraujo turinčių bendruomenių palikuonys piktinasi dėl neteisingų interpretacijų, pasauliui nebesvarbu. Svarbiausia tikėti kuo nors ypatingu. Na, kad ir Nibiru planeta. Man lankantis majų griuvėsiuose iš tiesų padarė įspūdį jų archtektūros pojūtis ir tikslumas – sudėlioti tokias keliasdešimties metrų aukščio piramides, suplanuoti ištisus akmeninius miestus, išmanyti astronomiją ir kitus mokslus tais laikais buvo neįtikėtina. Kita vertus, piramides statė ir egiptiečiai, inkai puikiausius miestus suprojektuodavo dar sudėtingesnėse vietovėse, o geriau paieškoję rasime dar bent kelias dešimtis senovės civilizacijų, kurios savo pasiekimais mums galėtų nušluostyti nosį.

 

  

Majai įdomūs dėl to, kad staigiai ir netikėtai išnyko. Niekas iki galo nežino, kodėl taip atsitiko, bet Copano parke pamatau vieną mokslininkų pateiktą versiją: beatodairiškai kirsdami džiungles ir didindami plotus žemdirbystei, majai neapskaičiavo, kad dėl to padidės saulės poveikis, dėl sausros derlius žus, užpuls ligos ir civilizacija bus pasmerkta išnykimui. Atrodo neįtikėtinai, bet kai pagalvoju apie mūsų dabartinę civilizaciją ir jos laukiančius iššūkius, nusprendžiu, kad tiesos gali būti. Galima svaigti apie astronomiją ir raketas, bet jeigu nesuvoki, kokią žalą atneša nupjautas medis, gamta tau tuojau padės tai suprasti ir šitas supratimas greičiausiai nebus malonus.

Vakaras Copane prabėgo ramiai. Grįžęs iš griuvėsių pavakarieniavau turistiniame restornėlyje, kur pirmą kartą išbandžiau pupusas – apvalius kukurūzų miltų paplotėlius su sūrio arba vištienos įdaru. Visai įdomus atkirtis picai. Aišku, greta buvo ir kelios tradicinės picerijos. Copane netrūko nei viešbučių, nei restoranų, nei barų, veikiančių iki vėlumos. Žinoma, netrūko ir vakariečių, kaip ir aš, atvykusių čia vos vienai nakvynei. Retas pasilikdavo Copane ilgiau, todėl nustebau, kai užkalbinta vieno restoranėlio padavėja šveicarė pareiškė, kad atvyko čia neturėdama planų užtrukti, bet jai taip patiko, kad įsidarbino ir dabar gyvens Copane bent pusmetį. Nežinau, man šitas miestelis gražus, bet ilgiau kaip porą savaičių neištraukčiau – per daug turizmo ir per mažai veiklos.

  

Dabar šiaip ar taip skubu susitikti su Žydre, kuri jau turėtų būti Utiloje, mano artimiausiame tiksle. Tai yra Hondūro sala, kur anglų yra oficiali kalba, o vietoje indėnų ten gyvena juodaodžiai, kaip ir priklausytų tikrai Karibų salai. Utila ir Roatanas yra dvi žinomiausios Hondūro salos, į kurias žmonės plaukia pailsėti ir panardyti. Jei Roatanas yra brangesnė ir labiau poilsiui pritaikyta sala, tai Utilą renkasi biudžetiniai keliautojai, norintys išbandyti nardymo malonumus pigiau. Mano atostogų tikslas buvo įgyti bent jau „open water diver“ licenciją, todėl Utila suviliojo savo kainomis ir galimybėmis. Po kažkur septynias valandas trukusios kelionės autobusu, dar pusvalandžio pasivažinėjimo su taksistu po Ceiba miestą ir pietų su nauju draugu argentiniečiu vietinėje knaipėje, pagaliau susitikau su Žydre. Jos planai buvo kiek pasikeitę, todėl į prieplauką ji atvyko tuo pačiu metu kaip ir aš. Taigi nuo šiol baigiasi „aš“ ir prasideda „mes“. Mes plaukiame į Utilą.

Valdas