Trys pabėgimo savaitės: pabėgti nėra taip lengva (I dalis)

Žydrė fiziškai jau namuose, tačiau crossroad.lt ji vis dar keliauja ir netrukus susitiks su manimi Hondūre. Todėl perimu įrašų vadžias ir per artimiausius kelis tekstus papasakosiu, ką paprastas biuro darbuotojas iš Lietuvos gali patirti, jeigu netyčia ištrūktų iš savo biuro trim savaitėm. Jokių kelionių agentūrų, jokio išankstinio plano ir netgi jokių konkrečių minčių, ką norėtųsi pamatyti per atostogas. Tik viena svajonė – nardymas. Galbūt. Ir iš anksto atsiprašau – šiame tekste nuotraukų nebus.

Artėjančioms atostogoms visiškai nieko neplanavau – nei maršrutų, nei „Lonely planet“ takų, nei interneto pasiūlymų. Tiesiog norėjau kuriam laikui atsijungti nuo vėl pradedančios užvaldyti rutinos. Žydrė tuo metu sėkmingai žvalgė Centrinės Amerikos miestus ir pakrantes, todėl bent jau kryptį turėjau aiškią. Dar prieš kelis mėnesius įsigijau bilietus Kaunas – Londonas – Mechikas – Gvatemala ir atgal tuo pačiu maršrutu. Avialinijos „Mexicana“ nustebino savo kainomis – už visą kelionę nuo Londono į Gvatemala Sitį ir atgal bilietas nekainavo nė dviejų “štukyčių”. Pridėkime dar kelis šimtus „Ryanair“ litukų ir sužinokime, kad suskraidyti į Gvatemalą ir atgal galima už 2500 litų. Nėra taip brangu, ar ne, klajokliai?

Šiek tiek įpareigotas „Ryanair“ ir šiek tiek piktas dėl perpildytos mano kuprinės prieš tai vykusios ilgosios kelionės metu, šįkart pasiėmiau tik vieną mažą kuprinę. Viduje nieko tokio, ko nebūtų galima įsinešti į lėktuvo saloną. Žieminę striukę atstoja kokybiškas wind-breaker‘is, kuprės viduje vos keli būtiniausi rūbai (jei reikės daugiau – nusipirksiu) ir knygos. Jų būtų buvę mažiau, bet prieš pat išlekiant apsilankiau knygų mugėje Vilniuje. Pirmiausiai nučiupau Algimanto Čekuolio „Staigmenas ir kitus žinomus dalykus“. Pataikiau kaip tik tuo metu, kai jis pasirašinėjo knygas gerbėjams. „Šita knyga jau rytoj keliaus į Gvatemalą“, - pasakiau žilagalviui Lietuvos žiniasklaidos herojui. Nuo tos akimiros jau bendravome ispaniškai. Išsiklausinėjęs apie mano patirtį, Algimantas mikliai suraitė palinkėjimą „broliui globe-trekkeriui“ ir palinkėjo sėkmės. Paskui dar suspėjau nugriebti Ernesto Parulskio straipsnių rinkinį, papildžiau atsargas keliomis „skolomis“ iš nuosavos knygų lentynomis ir buvau beveik pasirengęs.

Šeštadienį nukeliavęs iki Karmėlavos supratau, kad iš to didelio entuziazmo atvykau gerokai per anksti, todėl kelias valandas praleidau restoranėlyje, buku žvilgsniu spoksodamas į teliką. Galiausiai buvau įleistas į išvykimo salę ir suviliotas vietinio knygyno pardavėjos nuoširdumo, įsigijau dar vieną knygą – Anthony Kiedžio „Scar tissue“. Dabar jau iš viso turėjau šešias, net pačiam buvo juokinga. Pirmas skrydis gyvenime su „Ryanair“ tikrai neprailgo ir nepaliko jokių slogių įspūdžių, išskyrus tai, kad Londone atsidūriau jau gilią šeštadienio naktį, kitaip tariant, ankstyvą sekmadienio rytą. Nusprendžiau nuvingiuoti naktiniu „National express“ autobusu iki kito man reikalingo oro uosto. O iš kur gi lėktuvas kils į transatlantinį skrydį? Taigi žinoma, kad iš Heathrow oro uosto. Kelionė iki jo kainuoja beveik dvidešimt svarų ir trunka apie valandą, dar maždaug valandą reikia palaukti autobuso, tačiau laiką praleidžiu lauke – palyginus su lietuviška žiema, Londone dabar švelnus pavasaris.

Autobusas galiausiai atvyksta, vairuotojas indas sulaipina keleivius ir nusnaudęs pakeliui, esu išlaipinamas prie ketvirto terminalo. Viduje graudžiai tuščia, o elektroniniame tablo apie mano rytdienos skrydį nėra nė užuominos. Pajutęs skrandyje kažkokį nerimo drebuliuką, dėl šventos ramybės išsitraukiu iš kuprinės skrydžio išklotinę ir... Eina šikt! Pasirodo, šauniosios „Mexicana“ avialinijos savo skrydžius organizuoja ne iš šito, bet iš Gatwicko oro uosto. Bliamba, bliamba, bliamba (realybėje skambėjo daug stipriau)... Pats kaltas, laiku nepasižiūrėjau... Vėl bėgu prie „National express“ bilietų automato (vienintelė alternatyva antrą ryto). Dar aštuoniolika svarų, valanda laukimo ir valanda važiavimo. Bijodamas netyčia nugriūti vidury plataus oro uosto koridoriaus ir čia pat užsnūsti, nusiperku puodą kavos. Siurbiu, skaitau knygą ir visaip stengiuosi neužmigti. Galiausiai atvyksta autobusas. Mano kelionė per žioplumą pabrango maždaug 80 litų, tačiau čia tik dar kartą pasitvirtinusi pirmojo išsidūrimo taisyklė – kad ir kiek patyręs klajoklis būtum, kelionės pradžioje vis tiek apsigausi arba būsi apgautas.

Galiausiai nusnaudęs dar viename autobuse ir antrą kartą šią naktį perskrodęs Londono apylinkes, atisrandu ten, kur ir norėjau būti prieš užmigdamas – Gatwicke. Aplink marširuoja pavieniai žmogystos, tačiau daugelis yra sugriuvę ant suoliukų.Minkštieji suoliukai turi gudrybę – jie atskirti metaliniais ranktūriais, o tai reiškia, kad miegoti gali tik sėdėdamas, nes atsigulti ant kelių kėdžių iškart trukdo ranktūriai. Tik antrame aukšte yra minkštų suoliukų be ranktūrių, bet visi jau užimti tokių kaip aš, norinčių kažkaip prabūti naktį oro uoste. Kiek paieškojęs, randu tris laisvas medines kėdutes, ant kurių išsidrebiu ir panaudojęs kuprinę vietoje pagalvės, panyru į neramų oro uosto miegą. Aplink nuolat zuja žmonės, greta esančiu eskalatoriumi vis kyla į lėktuvus sodinamų žmonių gretos, keleiviai, miegantys ant kitų kėdžių, periodiškai pakyla ir išeina, jų vietas užima kiti žmonės.

Keistas snaudulys tęsiasi iki devintos ryto. Sekmadienis. Mano lėktuvas kils tik antrą valandą po pietų, todėl turiu gražaus laiko. Miego norisi žiauriai, tačiau rytui įsibėgėjus vis garsėja triukšmas aplink, todėl susitaikau su mintimi, kad reikia keltis nuo savo trijų kėdučių ir kažką nuveikti. Išsivalau dantis ir kažkiek nusiprausiu oro uosto tualete. Užsuku į maisto prekių parduotuvę, tačiau kainos kažkaip atbaido nuo pusryčių. Tada pamatau ženklą į koplyčią, kurioje, pasak iškabos, laukiami visų tikėjimų žmonės. Nagi, nueisiu. Viduje ramu, tik vienas tikintysis entuziastas, draugiškai nužvelgiantis mane ir raginantis griebti maldų knygą. Linkteliu jam ir krentu ant kėdutės. Netrukus ateina dar viena moteris ir oro uosto darbuotojas oranžiniu kostiumu. Pastarasis yra musulmonas, todėl pasikloja kilimėlį rytų kryptimi. Šioje patalpoje nesunku atpažinti teisingą kryptį, mat ją nurodo lubose įklijuota speciali plytelė. Tuo tarpu iš už širmos išlenda liuteronų šventikas ir visiškai nepaisydamas pašonėje Alachą garbinančio musulmono, liepia atsiversti maldų knygą ir užgieda. Mandagiai iškenčiu vieną giesmę ir sprunku laukan

Iš koplyčios skubu į kitą šventovę – šį kartą tai „Starbucks“ kavinė, kurioje visą laiką žinai, kad gausi geros kavos ir būsi nustebintas nuoširdaus aptarnavimo. Viena iš mano kuprinėje esančių knygų yra „Starbucks smegenys“, tačiau šį kartą pasiėmęs dvigubą „americano“ be cukraus, vis dar gilinuosi į narkotines „Red hot chilli peppers“ lyderio prisiminimų gijas. Knyga išversta gana mėgėjiškai, randu nemažai klaidelių, tačiau A. Kiedžio istorija įtraukia. Kita vertus, čia niekas negali įtraukti tiek, kiek žavios indės, dirbančios už baro, šypsena. Smulkutė mergina susirenka visų vyrų dėmesį ir dėl to netgi yra kiek sutrikusi, tačiau už savo egzotišką grožį tikrai nusipelno komplimentų. Bent jau šitam „Starbucks“ ji suteikia dvigubai daugiau šarmo.

Valandėlė prabėga ir man jau reikia judėti link išvykimo teritorijos. Papasakoju tetoms prie metalo detektoriaus, kad vežuosi tik šitą vieną kuprinę su keliais rūbais ir šešiomis knygomis. „Jis skaitys, būdamas nuogas“, - nugirstu vienos ponios mestą juokelį savo kolegei ir pats nusijuokiu. Ech, tas angliškas humoras... Pasieniečių užkardas praeinu be jokių problemų, o tada likusį laiką praleidžiu ragaudamas mano mėgstamiausią „Guinness“ alų geriausioje Gatwicko aludėje „The wild horses“. Laikas čia praeina greičiau, nei tikėjausi, todėl netrukus tenka čiupti savo kuprinę ir lėkti link reikiamų vartų. Į lėktuvą įsėdu be problemų, tačiau netrukus prasideda nuotykiai: kažkas negauna kažkokių leidimų ir mes maždaug dvi valandas delsiame, laukdami, kol ateis nežinia kas ir atneš nežinia ką. Kai galiausiai lėktuvas gauna leidimą pakilti, aš jau žinau, kad Mechike nespėsiu persėsti į Gvatemalos reisą – tam ir turėjau vos dvi valandas. Tačiau atsipalaiduoju, tikėdamasis, kad „Mexicana“ manimi pasirūpins.

Dešimties valandų skrydis įtartinai neprailgsta, maža to, esame net du kartus nemokamai pamaitinami puikiu meksikietišku karštu maistu, o tai šiuolaikiniuose ekonominiuose skrydžiuose jau yra retenybė. Skrisdami į vakarus iš esmės vejamės dieną, todėl šviesa už lango nesibaigia ir nusnūsti beveik nepavyksta. Lieka tik mėgautis muzika ausinuke ir skaityti toliau, kol garsiakalbiai praneš apie planuojamą nusileidimą ir netrukus lėktuvo ratai sėkmingai dunkstels į nusileidimo taką. Kaip ir planavau, neturiu jokių šansų skristi toliau, dabar lieka tik vienas klausimas: ką „Mexicana“ man pasiūlys.

Pasirodo, viskas gana paprasta. Vaikinukas ofise mikliai randa man vietą artimiausiame reise kitą dieną per pietus. Tada įteikia viešbučiui skirtą raštą ir nupasakoja, kur rasti patį oro uosto viešbutį. Jo pavadinimas“ Karaliaus kelias“ nuteikia keistai, tačiau pats viešbutis primena sovietinės architektūros šedevrą. Gaunu kambarį su odiniu krėslu, tlevizoriumi, minkšta lova, vonios kambariu ir kitais mažiausiai trijų žvaigždučių reikalais. Berniukas dar įteikia man ir du čekius: vakarienei ir pusryčiams. Negaliu patikėti, kad man priklauso dar ir vakarienė – juk atvykau jau gana vėlai. Pasirodo, tai tiesa. Vištienos kepsnys primena geriausius Pietų Amerikos restoranus, o actekų sriuba su tortilijomis apskritai dieviška. Esu Meksikoje vos kelias valandas, bet jau labai noriu čia praleisti savo likusį gyvenimą. Ir ne ti dėl prabangaus viešbučio. Dėl sutiktų žmonių atvirumo, draugiškumo, noro padėti. Galiausiai dėl sutiktų moterų grožio ar to kerinčio vaizdo lėktuvui leidžiantis. Meksika - meilė iš pirmo žvilgsnio? Galbūt.

Naktis būtų puiki, jeigu kažkurią akimirką nepabusčiau garsiai spiegiantis iš skausmo. Mėšlungis po ilgo skrydžio užpuolė mano kairę koją ir kankinančiai ją spaudė kelias minutes. Po to užmigti jau buvo sudėtinga, todėl pašokau iš lovos laiku ir pasinaudojęs puikiu dušu (velnias žino, kada turėsiu panašią galimybę), išskubėjau į oro uostą net nepapusryčiavęs. Dėl šito gailiuosi, nes įtariu, kad meksikietiški pusryčiai turėjo būti puikūs. Daugiau nuotykių nepatyriau, todėl po trumpučio skrydžio, kaip tik ausinėse skambant „Radiohead“ vokalisto žodžiams „I‘m taking you down“, pilotas pranešė, kad išsijungtume visus elektrinius prietaisus. Leidžiamės į mano atostogas.

 

Valdas