Nikaragva: nuotykiai salose
Išsiskirsčius šauniai keliautojų kompanijai, ir vėl stojau ant kelio viena. Buvo kiek liūdna apleisti perpildytus „dormo“ stiliaus kambarius su netvarkingai išmėtytais čiužiniais ant grindų. Atrodė, kad bent kuriam laikui baigėsi bendri vakarienių gaminimai, sėdėjimai kieme prie bendro stalo ar alaus gurkšnojimas paplūdimyje. Tad ant kelio stojau apimta kiek melancholiškos nuotaikos – nepaisant to, pasigavau pirmą transporto priemonę, vežančią link miestelio, iš kurio keltai nugabena keleivius į Ometepe salą.
Ometepe sala iškilo vidury didžiausio Nikaragvos ežero (kuris, kaip ir šalis, vadinasi tuo pačiu vardu – Nikaragva), išsiveržus dviem kaimynystėje esantiems vulkanams.
Liemenuko formos saloje
Dviejų ugnikalnių lava subėgo į du bukus kauburėlius, kurie dar vėliau susijungė lavos „tilteliu“. Štai ir sala – du kauburiukai ir juos jungiantis siauras žemės ruožas – savotiškas liemenukas, plūduriuojantis ežero paviršiuje :)
Žemėlapyje sala atrodo tokia nedidelė, kad jau pasiruoši ją visą kirsti per dvi valandas. Ė gi, ne! Nuo šiol Nikaragvoje nesitransportuosiu taip lengvai, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Mat išklydus iš pagrindinio „Panamericana“ kelio, visi kiti keliai Nikaragvoje verti gero pasikratymo autobusu.
Na, bet pirmiausiai reikėjo iki tos salos nusigauti... Pora autobusų, ir štai jau laukiau kelto mažame kaime, tik tuo ir svarbiame, kad čia kas valandą kursuoja keltai į žymiąją salą.
Kol laukiau kelto, manimi intensyviai domėjosi pavargęs... kuinas turbūt? Kaip kitaip šį nušiurėlį pavadinsi?..
Vargšelį bandė paguosti viena iš būsimų kelto keleivių.
Atvykus keltui, visus suregistravo (vardas, pavardė, amžius ir visa kita), supakavo, „apiprekino“ vandens maišeliais (Nikaragvoje populiaru pirkti vandenį plastikiniuose maišeliuose – po to visi čiulpia tuos maišelius kaip kokie „leliukai“) ir išsiuntė į ežerą.
Atplaukus į salą, beliko dar penkias valandas dardėti autobusu, ir pavakare pasiekiau puikią nakvynės vietą. Viešbutis buvo apaugęs gėlėmis ir kitais augalais, o nusileidus nuo kalniuko, buvo galima panerti į ežerą! Tikras rojus...
Čia jau gyveno pora vokiečių, amerikietis iš Kalifornijos ir mielas vietinis šuo, vardu Jefe (isp. „šefas“, „bosas“). Jis čia ir jautėsi svarbiausias! :) Nuolat apžiūrinėjo teritoriją, aplodavo svetimus šunis ir išsirinkdavo, kam iš visų viešbučio svečių pasigerinti (nujausdavo, kurios silpnos sielos nepagailės jam vakare kaulo) :)
Po ilgos kelionės autobusu buvo smagu išsimaudyti šalia tyvuliuojančio ežero vandenyse, vangiai šnektelėti su viešbučio gyventojais ir sukirsti puikią vakarienę. Nuo vakarienės perėjus prie deserto (t.y., alaus), jau sutemus, į viešbutį atsibaladojo dar vienas gyventojas – amerikietis iš Aliaskos. „Gerai, kad tu anksčiau čia atvykai, kitaip mums į kambarį būtų įkėlę jį“, – dar neprisiartinus amerikiečiui, tarstelėjo man vokiečių pora (aš iš įpratimo vėl apsigyvenau „dormo“ stiliaus kambaryje). Vokiečių nuogąstavimai atrodė suprantami – amerikietis atrodė kaip nesiprausęs Jėzus – ilgais, apšepusiais plaukais, sulipusiais į riebaluotas sruogas, nudriskusiais drabužiais ir didele manta ant kupros. Iš tų, kurie savo povyza šaukia – „žiūrėkite, aš keliautojas, aš neturiu laiko praustis“... :)
Vokiečiai greitai įsijautė į rolę „šaipykis iš Aliaskos čiabuvio“ – klausinėjo, ar visi Aliaskos gyventojai yra medkirčiai, ar jie valgo ruonio taukus ir pan. „Jėzus“ rimtai atsakinėjo: „iš kur ištraukėte, kad visi medkirčiai? Štai, aš ne medkirtys. Tiesa, kartą buvau medkirtys, bet visai ne Aliaskoje“... Ir taip toliau... Vakaras buvo smagus :)
Tačiau bešnekučiuojant paaiškėjo, kad visi viešbučio gyventojai jau kitą dieną ketina išvykti iš salos, išskyrus amerikietį iš Kalifornijos, kuris įstrigęs saloje jau kelis mėnesius, ir Aliaskos amerikietį. Tad man neliko nieko kito, kaip sutikti su pasiūlymu kartu su „jėzumi“ leistis į žygį po salą kitą dieną. Vyliausi, kad rytais jis būna kiek „šviežesnis“ nei atkeliavęs į salą jau temstant...
Ir iš tiesų ryte Aliaskos gyventojas jau buvo kiek tvarkingesnis ir malonesnis. Tad pasivaikščiojimas po salą buvo visai pakenčiamas. Daug naujų atsivėrusių panoraminių vaizdų į vieną ar kitą vulkaną...
...vienas kitas keistas medis...
Tiesa, pagrindinis žygio tikslas buvo prieiti vietą, kur galima pamatyti senovinius piešinius ant akmenų. Na, mes juos irgi pamatėme. Bet šie buvo tokie išblukę ir neįspūdingi, kad aš net nepasivarginau jų įamžinti... Žinau, žinau, gėda pelėda, ir labai labai negražu...
Bet kokiu atveju, pasivaikščiojimui užteko ir vulkano vaizdų bei nuotaikingo grįžimo atgal sunkvežimio priekaboje.
Grįžus į viešbutį paaiškėjo, kad sulaukėme dar vieno amerikiečio – šį kartą iš Niujorko, tad prie vakarienės stalo jau sėdome keturiese – trys amerikiečiai iš skirtingų šalies vietų (Kalifornijos, Aliaskos ir Niujorko) bei viena lietuvė... Tad nenuostabu, kad kalbos išsivystė ganėtinai amerikietiškos – jie ten tarpusavyje aiškinosi, kuri futbolo komanda geresnė ir pan....
Nauja kelionės partnerė
Išvažiuojant iš Ometepe salos likimas vėl man lėmė įsivelti į neaiškias draugystes – mano vienišam keliavimui vėl atėjo galas. Autobuse sutikta amerikietė Mega (Megha) prisipažino, kad jos kelionės tikslas šiuo metu toks pat kaip ir mano – pasiekti Karibų jūros salą, vadinamą kukurūzų sala (Isla de Maiz). Iki jos dar geras kelio galas, kurio niekaip nepavyks įveikti per vieną dieną. Tad kažkaip natūraliai nusprendėme pratęsti kelionę kartu.
Kadangi išsikrapštėme iš Ometepe salos jau beveik sutemus, pasiūliau jai pernakvoti man jau pažįstamuose namuose Granadoje – ankstesniame įraše apdainuotoje „Casa loca“ – ir pratęsti kelionę link kukurūzų salos jau kitą dieną.
Kai atvykome į „Casa loca“, beveik visi vietiniai gyventojai buvo kažkur mistiškai išgaravę. Vėliau paaiškėjo, kad dauguma nuolatinių „Casa loca“ gyventojų išvykę į gretimą miestą, kur tuo metu vyko fiesta ir buvo didesnė galimybė parduoti „artesanijas“. Tad atvykus į namus, jie atrodė gerokai tuštesni nei praeitą kartą.
Megai išprotėję namai paliko keistą įspūdį. Ši studentiško amžiaus mergina buvo pripratusi prie paprastų kelionės sąlygų, bet net jai „Casa loca“ pasirodė pernelyg „loca“ (isp. „išprotėjusi“)... Tie besimėtantys čiužiniai ant grindų iš tiesų buvo ne pirmos jaunystės... Tad nenuostabu, kad vos prabudusios, abi sparčiai leidomės į kelią.
Ilga kelionė į kukurūzų salas
Kelionė į kukurūzų salas buvo varginanti ir ilga. Kartu su naująja kelionės partnere jau buvome praleidę vieną dieną bekeliaudamos iš Ometepe salos iki Granados miesto, o dabar dar vieną dieną kratėmės autobusais iki miestelio Rama. Trečia diena prabėgo plaukiant laiveliu upe iki pajūryje įsikūrusio miesto Bluefields bei laukiant šiame mieste kelto į kukurūzų salas. Kaip paaiškėjo atvykus, keltas turėjo išplaukti vidurnaktį iš gretimo kaimelio Bluff, tad abi su Mega turėjome visą dieną pakrantės mieste. Deja, dar buvo ir ketvirta diena, bet apie tai kiek vėliau...
Tokie pavadinimai, kaip „Bluefields“ ar „Bluff“ skamba kažkaip keistai Nikaragvos kontekste, kitaip tariant visai „ne ispaniškai“... Ir neveltui. Pasirodo, Karibų pakrantėje gyvenantys „nikos“ dažniau šneka angliškai nei ispaniškai. Mat dauguma jų yra juodaodžiai, vieni iš jų – vietinės garifuna genties atstovai, kiti – prieš daugelį metų atvežti iš Afrikos į Centrinę Ameriką kaip vergai. O Karibų pakrantės juodaodžiai dažniausiai šneka panašiu į jamaikietišką anglų kalbos dialektu.
Be anglų kalbos, Bluefields‘e yra ir kitų iš Nikaragvos konteksto iškrentančių dalykų: mediniai namai ant pastolių primena Gajanos ar Surinamo architektūrą, iš kiekvieno namo sklinda regi muzikos garsai (tuo tarpu likusioje Nikaragvoje populiaresni lotyniški ritmai), o atsipalaidavę vietiniai juodukai be jokio rūpesčio siurbčioja alų vidury dienos miesto lauko kavinėse.
Dieną Bluefields‘e su Mega pasukome skirtingais keliais. Mega pažindinosi su vietiniais jaunuoliais bei įsigijo naują šukuoseną – juodaodės merginos mikliai supynė jai dešimtis smulkių kasyčių. Tuo tarpu aš pasidaviau jau kurį laiką mane masinusiai pagundai ir pasileidau į vieno ypatingo pirkinio paieškas. Jau seniai norėjau paįvairinti savo kelioninį garderobą kokiu nors ilgu ir praktišku sijonu, nes kelnės karštoje tropikų zonoje labai nepraktiškai limpa prie kūno... Pagauta netikėtai užklupusios pirkimo karštinės, nusipirkau net du! :)
Vakare susitikome su Mega gretimo kaimelio prieplaukoje. Čia tie patys tikslai atvedė dar dvi amerikietes ir olandų porą Mašą (Masja) bei Joštą (Joost) – su jais mūsų keliai dar kirsis ne kartą. Štai toje prieplaukoje ir praslinko ketvirta kelionės diena, mat keltas, turėjęs išplaukti vidurnaktį, iš tiesų išgabeno mus pavėlavęs lygiai dvylika valandų – kitos dienos vidurdienį.
Abi amerikietės ir olandų pora nakvojo viešbutyje, o mes su Mega, šios aktyvuolės dėka, buvome priimtos ant grindų pas vietinę šeimą. Kadangi namukas buvo visai šalia prieplaukos, naktį aš kėliausi bent tris kartus ir ėjau žiūrėti, ar keltas dar neatplaukė.
Na, o prašvitus, visi susirinkome ant pievelės priešais prieplauką ir laukėme ten.
Amerikietės laukimą įvairino siūdamos baltus (!) sijonus ir tuo stebindamos vietinius vaikus, Mega blaškėsi po kaimą ir tikriausiai ieškojo naujų draugų, o mes su olandais draugiškai gurkšnojome alų.
Kartais mus linksmino ir šalia įsikūrusios nuovados kareiviai...
Kai keltas pagaliau mus paėmė, buvome daugiau nei laimingi, nors tikrasis vargas iš tiesų tik prasidėjo...
Lengvas buvo gal tik pirmasis kelionės pusvalandis, per kurį pažindinomės su pakeleiviais...
Likusios keturios kelionės valandos gal ir nebūtų taip prailgę, jei visi nebūtume „maitinę“ žuvų. To išvengė tik vienas Joštas, o paskutinė iš merginų palūžo likus vos dešimčiai minučių iki kranto...
Sunku patekti, dar sunkiau išvykti
Taip sunkiai patekę į kukurūzų salas, visgi džiaugėmės tuo, ką ten radom. Kadangi man tai nebuvo pirma Karibų sala gyvenime (prieš porą metų teko alpti nuo nuostabių Trinidado ir Tobago paplūdimių), tai manęs kukurūzų salos taip neiškirto iš koto. Bet jeigu kam tektų savo patirtį su Karibais pradėti būtent nuo čia, manau, tas žmogus liktų visai sužavėtas.
Mažojoje kukurūzų saloje (yra dar ir didesnė, bet ji ne tokia „laukinė“) galima mėgautis puikiais paplūdimiais ir gyventi paprastose, bet ganėtinai jaukiose „kabanjose“ (na, tokiose grytukėse) prie pat jūros kranto...
... rinkti jūros kriaukles, kurias jau kažkas prieš tave surinko :)
... lakstyti su vietiniais šunimis...
o sumanius papietauti ar šiaip pamatyti kažkokio judėjimo, tereikia pereiti visą salą džiunglių keliuku (tai tetrunka vos penkiolika minučių)...
... ir jau būsite salos dalyje, kur kažkiek daugiau veiksmo ir žmonių. Ir kur labai gražūs saulėlydžiai...
Kai jau atsibos visi kranto malonumai, galima išsirengti į nardymo ar „snorkelinimo“ išvyką, kurios metu turėsite progos pasidžiaugti koralais ir įvairiomis žuvimis. Sako, ir ryklių kartais atplaukia...
Kaip jau tikriausiai supratote, visus tuos malonumus aš ir išbandžiau kukurūzų saloje. Tik nardymą pasilikau kitam kartui, nes iš karto po kukurūzų salos buvau numačiusi vykti į Hondūro salas, kur kartu su Valdu planavome lankyti nardymo kursus ir tapti tikrais narais! :) Apie tai jis ir papasakos kitame įraše.
O mano Nikaragva baigėsi sau tinkančiais nuotykiais. Kai kartu su olandų pora, su kuria praleidome nemažai puikių vakarų, pagaliau panorome išsikrapštyti iš salų, visi vieningai nusprendėme atgal į žemyną grįžti lėktuvu.
Tačiau ir ištrūkti iš salos nebuvo taip paprasta. Jei prisimenate, visai neseniai mūsų kaimynai latviai paleido tokią reklaminę šalies kampaniją su šūkiu „Paprasta atvykti, sunku palikti“ (nors dėl korektūros klaidos šūkis transformavosi į „Paprasta atvykti, sunku gyventi“ – vietoj „leave“, buvo atspausdinta „live“). Šį šūkį prisiminiau, kai jau sėdėjau lėktuve ir žvelgiau į tolstančią kukurūzų salą – pamaniau, kad jai reklamuoti tiktų šūkis „Sunku atvykti, dar sunkiau palikti“. Mat iki lipimo į lėktuvą man dar teko patirti daug įvairių nuotykių.
Visų pirma, dėl prasto oro iš mažesnės salos į didžiąją neišplaukė man reikalingas laivas. Po gero pusdienio, jau beveik vėluodami į lėktuvą, iš salos išplaukėme, bet oras vis dar buvo toks prastas ir bangos taip stipriai daužė, kad išlipau iš laivo visiškai šlapia ir tik laiminga, kad laivas neapsivertė ir mes pasiekėme didžiosios salos krantą. Na, ir kai pagaliau su olandais pasiekėme oro uostą gal dešimt minučių iki skrydžio, paaiškėjo, kad mūsų skrydis nukeltas į kitą rytą.
Tad kai kitą rytą pagaliau sėdėjome lėktuve ir žvelgėme į apačioje plytinčią Karibų jūrą, buvome laimingi, kad mūsų „kukurūzinis“ nuotykis baigėsi. Nikaragva... Ji tikrai turi kuo nustebinti.
žydrė
