Nikaragva: nuotykiai Vakarų pakrantėje

Jau rašiau apie vieną Centrinės Amerikos šalį – Salvadorą, kad ten puikus maistas ir nuostabūs žmonės? Tai dabar pamirškit. Įvažiuoji į Nikaragvą, ir supranti, kad čia žmonės gal net dar nuostabesni, o maistas dar geresnis. Todėl iš anksto atsiprašau, kad čia nelipau į jokius vulkanus ir gamtos daug neatradinėjau – Nikaragvoje mane įtraukė bendravimas su vietiniais ir ne mažiau įdomūs pašnekesiai su kitais keliautojais.

Pirmas Nikaragvos miestas, kuriame nusėdau kelioms dienoms, buvo Leonas (Leon). Vietiniai „nikos“ (Nikaragvos gyventojai save vadina „nica“) teigia, kad Leonas – karščiausias šalies miestas. Ir tuo netrukus patiki. Vos išlipus iš autobuso, kuriame kiek gaivino per atvirus langus traukiantis vėjukas, karštis tiesiog priplojo mane prie žemės. Todėl maloniai nuteikė viešbučio, kuriame apsistojau, kiemelis su jaukiu pavėsiu. Viešbutį man rekomendavo Salvadore sutikta ispanų pora. Ir čia aš radau ne tik jaukų pavėsį, bet ir kitų smagių netikėtumų. Bet apie juos kiek vėliau.

Leono bažnyčios ir alaus barai

Leonas tarp keliautojų garsus ne dėl sunkiai pakeliamų karščių, o dėl puikios kolonijinės architektūros. Iš tiesų miestas kiek primena Vilnių, kadangi tiek Lietuvos sostinėje, tiek Leone vos ne ant kiekvieno kampo išvysi po puikiai išsilaikiusią bažnyčią.

Gali klaidžioti po senamiestį valandą, gali blaškytis, kad  ir dvi, ir visuomet rasi kokius dar nematytus maldos namus.

„Atsikandus“ religinės tematikos, galima užsukti į kokį jaukų barą ir išplauti iš galvos krikščioniškas mintis puikiu Nikaragvos alumi arba kokteiliu „Nica libre“ (sudėtis tokia pat kaip ir „Cuba libre“, tik kokteiliui pagaminti naudojamas vietinis romas „Flor de caňa“).

Leonas – puikus statiškos architektūros ir dinamiško gyvenimo „miksas“. Mat, kaip ir Vilnius, šis miestas pilnas studijuojančio jaunimo ir apskritai progresyvios publikos, susirinkusios čia muzikuoti, užsiimti kitais menais ar tiesiog mėgautis gyvenimu.

Štai ir mano viešbutyje vakarais skambėdavo gitaros garsai, o čia apsistoję Nikaragvos bei kaimyninio Salvadoro suvenyrų (ispaniškai vadinamų „artesania“) meistrai neprikišamai rodydavo ką nuveikę per dieną – vienas įpynė rastą kriauklę į puikų vėrinį, kitas išdrožė iš medžio pakabutį. Kitaip nei iki šiol sutikti suvenyrų gamintojai, šie nieko nesiūlė pirkti, atrodydavo, kad jiems tiesiog smagu turėti vertintoją, kuris retsykiais pasako, kad pagaminai kažką gražaus.

Kaip ir visi karščio kamuojami miestai, Leonas dienomis snausdavo, o atgydavo vakarais. Tuomet iš barų sklisdavo lotyniška arba regi muzika (kartais tai būdavo gyvos grupės pasirodymas), barai buvo pilni tiek vietinių, tiek užsieniečių. Vieni šoko, kiti gurkšnojo, treti gurkšnojo šokdami. Dar kiti uzurpuodavo biliardo stalus kelioms valandoms į priekį – pasirodo, šis žaidimas itin populiarus Nikaragvoje.

Pasigirdus populiariai dainai apie karą (taip, Nikaragva, kaip ir Salvadoras – neseniai karo kankinta šalis), dainavo tiek tie su taurėmis rankomis, tiek biliardo lazdomis apsiginklavę „nikos“: „La tumba de guerrero, donde donde donde esta?“ („Kapas kareivio, kur jis yra?“). Atrodytų, liūdnas dainos tekstas nė kiek negadino nuotaikos vietiniams, o užsieniečiai gana aktyvų dainos ritmą, primenantį maršą, apskritai priėmė kaip nuotaikingą, šokti kviečiančią melodiją...

Ne visiems karščio kamuojamiems miestams pasisekė turėti šalia vandenyną. Leonui pasisekė. Vos už pusvalandžio kelionės autobusu galima pasiekti Ramiojo vandenyno pakrantę ir šalia jos išsidėsčiusius kurortinius miestelius. Kai kuriose vietose bangos palankios banglentininkams, kitose tiesiog pakankamai didelės, kad pradžiugintų šokinėjimo per bangas entuziastus. Kadangi aš, kol pasiekiau vandenyno pakrantę, sugebėjau gauti nuo saulės į pakaušį (Lietuvoje tai vadinama saulės smūgiu), tai minties paskraidyti su banglente atsisakiau. Žiopsojau iš pavėsio į galingas bangas, o saulei priartėjus prie horizonto, prisijungiau prie „šokinėjimo per bangas entuziastų“.

Išprotėję namai Granadoje

Jei Leone kam nors nepavyktų patenkinti spoksojimo į bažnyčias polinkio, kitas miestas gilyn į Nikaragvą – Granada – puikiai pasitarnautų apetitui numalšinti.

Atvykau į Granadą jau sutemus  – keliaudama viena, paprastai stengiuosi nakvynės vietą pasiekti dar šviesoje, bet šį kartą nepavyko. Na, galvojau, teks tiesiu taikymu drožti į pirmą pasitaikiusį viešbutį, ir tik ten nusimetusi kuprinę pasijusiu saugi. O gi nieko panašaus. Miestas pasirodė ganėtinai „atsipalaidavęs“, jokio padidinto dėmesio dėl kuprinės nepajutau ir jaučiausi visiškai saugi su visa savo manta ant pečių.

Klydau ne tik dėl saugumo situacijos, bet ir dėl to „pirmo pasitaikiusio“ viešbučio. Priešingai nei tikėjausi, man nepavyko jame „nusėsti“, nes „pirmas pasitaikęs“ viešbutis pasirodė esąs perpildytas. Antras taip pat. Kaip ir trečias bei dar keli. Jau maniau, kad teks nakvoti šurmuliuojančioje pagrindinėje Granados gatvėje, kai už nugaros išgirdau kažką šaukiant „Celeste“.

Keliaudama įpratau atsisukti ne tik į kažkokius šnypšiančius garsus „šydre“, „džyde“ ir pan. (kokių tik garsų neišgaudavo užsieniečiai bandydami ištarti mano vardą). Taip pat reaguodavau ir į garsiai ištartus mano vardo „vertimus“ – angliškai „Blue“ bei ispaniškai „Celeste“ (melsva arba žydra, taigi Žydrė). Mat palengvindama sutiktų žmonių vargus, dažnai jiems išversdavau savo vardą, ir jie galėdavo šaukti mane pernelyg nelaužydami liežuvio.

Ir šį kartą atsisukau į šauksmą „Celeste“. Ir ne veltui. Nors ir buvo sutemę, mane iš užsirietusių plaukų silueto pažino Leone, viešbutyje sutiktas salvadorietis Erikas (Eric) – vienas iš jau minėtų „artesanijos“ meistrų. Šį kartą jis žingsniavo su keliais bendrakeleiviais iš Australijos bei Švedijos. Ir, atsitik tu man taip, jie kaip tik ėjo į draugų namus, kur už 3 dolerius buvo galima gauti čiužinį ant grindų! Paaiškėjo, kad ten atsirastų vietos ir man, tad nakvynės klausimas netrukus buvo išspręstas.

Pakeliui į namus man buvo paaiškintos „casa loca“ (išprotėjusių namų) taisyklės: pagarba kitiems gyventojams ir pasitikėjimas. Tai reiškia, jokių rakinamų durų, jokių raktų, visi gerbia vienas kito nuosavybę, o privatumo, be abejo, jokio, nes visi – viena šeima. Kodėl „casa loca“, paklausite? Netrukus paaiškėjo.

Jeigu iki šiol dar nieko nesakiau apie Nikaragvos gyventojų pomėgį švęsti gyvenimą ir romo vartojimo įpročius, dabar pats laikas apie tai pasisakyti. „Nikas“ būtų galima įrašyti į nuoširdžių stipriųjų gėrimų vartotojų sąrašą, į kurį iki šiol buvau įtraukusi rusus, lietuvius, ispanus bei gruzinus. Taigi, „nikos“ įsipila romo į stiklinę (apie 100 gramų), užsiverčia, ir... pastato tuščią stiklinę ant stalo. Jokio užkandimo ar užgėrimo. Va, čia tai turėtų ką veikti lietuviai, bandydami palenktyniauti „kuris kurį“! :). Beje, kaip ir Lietuvoje, čia pasitaiko „perdozavimo“ ar apsinuodijimo alkoholiu atveju...

Taigi, „casa loca“ namuose visuomet grojo muzika, visuomet kažkas gurkšnodavo jaukiame kiemelyje, kažkas rūkydavo, kažkas miegodavo (nepriklausomai nuo paros meto), o kažkas gamindavo valgyti. Visuomet vykdavo išprotėjęs judėjimas. Todėl ir „casa loca“... :)

Dieną, kaip ir priklauso „turistams“, išsiskirstydavome apžiūrėti kelionių giduose išgirtos „kolonijinės architektūros“...

... arba slankiodami šešėliais pavydžiai spoksodavome į šaltos „Coca colos“ sunkvežimius...

Na, o vakare visi sugrįždavome į „casa loca“, ir ten virdavo išprotėjęs gyvenimas. Arba eidavome visi kartu ir „nusiaubdavome“ kokį barą.

Pasivažinėjimas su nuotykiais

„Casa locoje“ susipažinau su australų pora – Niku (Nick) ir Sara (Sarah) bei švedų pora – Kasperu (Kasper) ir... vėl Sara (Sarah). Ketveriukė susilipdė bekeliaudami, ir visi kartu atrodė taip šauniai, tarsi naujųjų laikų hipiai, kuriems tiesiog skirta būti kelyje.

Australė Sara (beje, ji yra buvusi Lietuvoje, ir jai ten patiko ;)) rengdavosi trumpas gėlėtas sukneles, visuomet entuziastingai reaguodavo į visus pasiūlymus ir apskritai buvo kompanijos „varikliukas“. Švedė Sara – melancholiška kompanijos siela, maizganti spalvotas apyrankes ar karolius, ir vis įpinanti kokią iš močiutės nugvelbtą sagą. Jos „artesanijos“ visuomet būdavo savitos, tarsi vaiko, neribojančio savo fantazijos, kūriniai. Nikas – Azija ir apskritai Rytais besidomintis keistuolis, o Kasperas, kaip ir priklauso skandinavams – turintis nepamainomą muzikinį skonį (gaila, nepavyko „įsikrauti“ į kompiuterį jo muzikos).

Štai su tokia smagia kompanija (plius aktyvuole vokiete Simona (Simone) ir pora vietinių "casa loca" gyventojų – "artesanijas" gaminančiais bei ugnies spektaklius rengiančiais Orlandu (Orlando) ir Luisu (Luis)) mes vieną dieną išsiruošėme pasivažinėti dviračiais...

Kelias turėjo būti smagus – per jaukius, miškais apaugusius kalnelius. Vietiniai vaikinai parinko mums kiek ilgesnį, bet mašinų nevažinėjamą kelią, taigi – „arčiau gamtos“. Kelio pabaigoje mūsų laukė ežeras – puikus atlygis po poros valandų dviračių mynimo.

Nežinau, ar esu kada sakiusi, kad neturiu sėkmės su dviračiais. Taigi, dabar sakau – neturiu... Vaikystėje važiuodama nuo kalniuko esu padariusi puikų salto su griuvimu ant nugaros – beje, išsigandusios karvės akivaizdoje. Taip pat ne kartą esu beveik nevaldomai iš šalutinio kelio įvažiavusi į pagrindinio kelio važiuojamąjį ruožą (visa laimė, nė karto ta važiuojamąja dalimi niekas nevažiavo), o jau apie nugriuvimus ir nusibrozdinimus net nekalbu.

Taigi, ir šį kartą „pasitikrinau“ savo sėkmę. Smagiai lekiant nuokalne, apačioje pasitaikė smėlingas kelio ruožas, ratai susimėtė, aš stengiausi daug nestabdyti, kad ratai nesimėtytų dar labiau... Rezultatas – smagus skrydis veidu į smėlį, tiesa, pakeliui sumažinant smūgio į veidą jėgą trenkiantis į žemę kitomis kūno dalimis – ranka ir koja. Mėlynės ant kojų, nubrozdinimai ant rankos ir veido, išsiklaipę akiniai ir spalvą nuo dulkių pakeitę drabužiai – štai ir visos pasekmės :) Tiesa, toliau važiavimas gerokai sulėtėjo, nes statesnėse nuokalnėse jau ne mane dviratis nešdavo, o aš jį...

Nepaisant visų nuotykių ( be maniškio virtimo, nelaimės aplankė ir Kasperą – jo dviratis tiesiog elementariai sulūžo), mes šiaip ne taip pasiekėme ežerą ir buvome daugiau nei laimingi išsimaudydami jame.

Jautėmės užsitarnavę alaus...

... siestos...

... ir draugiškų pakvailiojimų...

Išsiskyrimas su išprotėjusių namų gyventojais

Kai kurie iš šauniosios išprotėjusių namų komandos pasiliko Granadoje toliau švęsti gyvenimo, na o dvi Saros, Nikas, Kasperas ir aš patraukėme į garsiausią Nikaragvos kurortą prie Ramiojo vandenyno – San Juan del Sur.

Nuo čia visų mūsų keliai turėjo išsiskirti. Švedai žadėjo traukti link kukurūzų salų (Islas de Maiz) Karibų jūroje, Nikas – jau link namų, o jo Sara – link Kosta Rikos, aš – į Ometepe salą Nikaragvos ežere. Tad diena prie Ramiojo vandenyno buvo nuspalvinta išsiskyrimo nuotaikomis.

Sėdėjome paplūdimyje...

...lydėjome saulę...

Šnekėjome kažką...  Bet daugiau tylėjome ir dūsavome...

Nikas pirko lauktuvių iš vietinių moteriškių – molinių vazų ir žvakidžių, išpieštų vėžliais ir spalvingomis gėlėmis. Visi kiti savo kuprinėse dar neturėjome vietos lauktuvėms.

Stebėjome grįžtančius žvejus ir padžiautus jų tinklus...

Grįžę į hostelį keitėmis muzika, kontaktais, o mes, merginos – net ir papuošalais. Sakau, tai jau tikras draugystės įvertinimas! :) Nuo tol mane apima mielas jausmas, kai išsitraukiu Saros gamintus karolius su įvairiaspalvėmis sagomis ar kitos Saros dovanotus auskarus. Gal jas apima kažkoks panašus jausmas, kai pasipuošia gintarine sage ar pakabuku.

Karščiu pulsuojantis Leonas, išprotėjusi Granada ir išsiskyrimo nuotaikomis apgaubtas San Juan del Sur – tai dar ne visa mano Nikaragva. Dar kelias nublokš į kelias naujas vietas šioje šalyje. Bet čia jau sutikau pakankamai šiltų žmonių ir patyriau gerų emocijų, kad pasakyčiau – tai viena nuostabiausių mano aplankytų šalių.

Kai užrašas „For sale“, prikabintas prie jaukaus medinio namuko ima kutenti paširdžius, tai juk geras ženklas, ar ne? Nors ir žinau, kad šitas užrašas laukia ne manęs...

žydrė