Nida: savaitgalis pajūrio glėbyje
Ko gero, būčiau praleidęs dar vieną nuobodų savaitgalį Vilniuje, tačiau draugai neleido. Spontaniškai kilusi idėja pakeliauti į žiemos gniaužtų užkluptą Nidą mikliai išsivystė į planą. Išvažiuojame penktadienį po darbų, iki vakaro pasiekiame Nidą, apsigyvename nuomojamame bute ir iki sekmadienio popietės - chill out. Rezultatas pavyko, todėl įsiterpsiu į Žydrės nuotykių seriją su trumpu savo fotoreportažu.
Transportavimosi dieną nieko baisiai gero neįvyksta, išskyrus tai, kad atvykstame į Klaipėdą stebuklingai laiku ir spėjame į keltą, kuris žiemą kursuoja tik kas valandą. Pakeliui iš Smiltynės į Nidą klausomės "Moderat", idealiai tinkančius šiai aplinkai ir užregistruojame net tris pūkuotas smailianoses lapes, pakelėse budriai stebinčias mūsų ilgąsias šviesas. Pagaliau pasiekiame Nidą, aplankome švyturį, kuris tokią gaiviai žiemišką naktį atrodo nepakartojamai, deja, nenufotografuojamai. Suradę porą kalniukų išbandome atsineštus "pašikniukus" (plastmasės gabaliukai, ant kurių sėdint galima leistis nuo kalno) ir grįžtame namolio. Po keturių stalo žaidimo partijų lūžtame, pasilikę svarbiausią savaitgalio programą rytdienai.
Rytojus prasideda vėlokai, nes penktadienio naktį stalo žaidimai užtruko iki ketvirtos valandos. Nepaisant to, po lengvų pusryčių šiaušiame prie jūros, kurią drąsiai galima pavadinti Kišenine Patagonija. Į krantą atsimušančios ir šiek tiek ledo paliekančios bangos suformuoja gražius sustingusius ledkalniukus, ant kai kurių galima atsargiai laipioti ir fotografuoti apačioje jūros prilipdytus varveklius.
Kaip maži vaikai šokinėjame ant pajūrio sniego ir jaučiame, jog žiemiška saulė skruostus "ima" gana stipriai. Nors gal čia ne saulė kalta, o tiesiog ilgas užsisėdėjimas biure ir namuose, retokai išlendant į dienos šviesą. Išvykos į gerą orą tikrai trūko, todėl mėgaujamės kiekviena akimirka.
Oras idealus. Lauke gal minus keturi, saulė visur aplink ritinėjasi, sniegas spigina į akis. Nusprendžiame rimčiau išbandyti "pašikniukus" ir apylinkėse radę porą saugių vietelių, kur kopoms nepakenksime (nors smėlis šiaip ar taip visur sušalęs į akmenį), pasidarome kelias smagias trasas. O ekstremaliai nusileidę žemyn ir išsipurtę visą sniegą iš ausų dar spėjam ir po nuotrauką vieną kitą padaryti.
Grįžtame namo šlapi kaip vanduo. Po namie pasigamintų pietų žiauriai lenkia popiečio miegas, tačiau atsilaikome ir kiek pailsėję traukiame ieškoti nuotykių. Žiemą Nidoje jų mažoka: vos pora veikiančių kavinukių, galimybė pasivaikščioti ant užšalusių marių ar nusivalyti sniegą nuo futbolo aikštelės ir truputį pačiuožinėti. Likusi dienos dalis (neskaitant azartiškos stalo futbolo partijos teisingoje "Faxe" knaipėje ir dar azartiškesnių stalo žaidimų vakare) praeina ramiai. Taip, kaip ir turi eiti laikas tokiame ramiame žiemos kampelyje, kaip Nida.
Paskutinė kelionės diena skirta lėtam grįžimui namolio, su daug sustojimų. Pirmiausiai apsilankome ledo skulptūrų mini muziejuje Preiloje...
...paskui apsilankome pavojingoje jūros pakrantėje greta Preilos...
...rimtai pasivaikštome po Naglio kopas ir stebimės visiškai nelietuviškais gamtos vaizdais...
...o grįždami namo iš inercijos dar užsukame ant Rambyno kalno ir pasigrožime užšalusiu Nemunu.
Žiemos dienos Lietuvoje baigiasi greitai, o savaitgaliai poilsio ištroškusiai darbo liaudžiai yra per trumpi, tačiau tai, ką patyrėme per tris išvykos į Nidą dienas, drąsiai galiu rekomenduoti kievienam. Jokių abejonių, jokių minčių apie tinginystes šiltame namų glėbyje - traukite slides, roges, "pašikniukus" ir pirmyn į lietuviško pajūrio grožybes. Tikrai nepasigailėsite.
