Gvatemala: trim laivais aplink Atitlano ežerą

Pakaitinusi padus kopdama į ugnikalnį, netrukus nusprendžiau juos atvėsinti ežero vandenyje. O kodėl ne, jei mažiau nei už šimto kilometrų tyvuliuoja, sakoma, gražiausias Gvatemaloje Atitlano ežeras.

Keliauti link Atitlano ežero (Lago de Atitlan) sutarėme su amerikiete Jennifer, su kuria susipažinome kopdamos į Pakajos ugnikalnį. Ten ji buvo kartu su savo šeima, bet netrukus ją išlydėjo atgal į JAV, o pati pratęsė savo blaškymąsi Gvatemaloje. „Galėsime bent kurį laiką prižiūrėti viena kitos nugarą“, - pasiūlė Jennifer. Na, aš mielai sutikau su šiuo puikiu pasiūlymu.

Sutartą rytą Jennifer atėjo į mano viešbutį, nes kaip tik prie jo stojo visi iš Antigvos išvažiuojantys autobusai. Abi nusipirkome po didžiulį kruasaną su kumpiu ir sūriu (aš jau buvau tapusi nuolatinė šios kepyklėlės klientė) ir išsirengėme į kelią. Jennifer nesiryžo eksperimentuoti, bet aš dar nusprendžiau paragauti ir abejotinos išvaizdos tamarindinių saldainių. Tamarindas – toks medis, po kuriuo kartą meditavo ir vienas gerai pažįstamas keliautojas. Taip pat šio medžio vaisiai puikiai tinka įvairiems saldžiarūgščiams saldumynams gaminti, ir nors kartais jie atrodo nekaip (mat yra žaliai rudos spalvos), dažniausiai pasirodo esantys gana skanūs.

Bekramsnojant saldumynus, sustojo autobusas, kelionių giduose švelniai vadinamas viščiukų autobusu (angl. „chicken bus“). Šis epitetas, matyt, klijuojamas dėl to, kad keleivių tokiuose autobusuose paprastai yra tiek, kiek fiziškai jų gali tilpti į seną amerikietišką mokyklinį autobusą. Sėdynes, kurios paprastai skiriamos dviem suaugusiems žmonėms, čia paprastai okupuoja bent trys suaugusieji ir dar kokie 2-3 vaikai, jau nekalbant apie visokiausius ryšulius ir viščiukus. Autobusas stoja visur ir ima visus, nesvarbu, kiek keleivių jau yra viduje.

Taip pakeitę tris autobusus (nors iš viso nuvažiavome vos apie 80-90 kilometrų) mes pagaliau pasiekėme Panachačelį (isp. Panajachel) – pagrindinį miestuką prie Atitlano ežero. Jis yra ir labiausiai turistinis bei plačiausią infrastruktūrą turintis paežerės miestelis. Nusprendėme apsistoti čia bent vienai dienai, o po to galbūt traukti pasidairyti į kitus mažiau turistinius kaimus.

Apėję kelias pagrindines Panachačelio gatves, abi su Jennifer apsistojome skirtinguose viešbučiuose. Ji pasirinko gana jaukų viešbutį su internetu ir pusryčiais už 11 dolerių. Aš, atsižvelgdama į savo išlaidas Antigvoje, nusprendžiau kiek pataupyti ir pasirinkau gana paprastą kambarį šeimyniniuose svečių namuose už 6 dolerius. Vis gi ten buvo švaru, gyventojai galėjo naudotis kiemo būdelėje įrengtu dušu, o kambariai buvo gana šviesūs, rakinami pakabinama spyna (apie tai netrukus papasakosiu vieną istoriją).

O kol kas užrakinau kambarį dviem spynom (be šeimininkų duotos, dar dėl viso pikto pakabinau ir su savimi vežiojamą spyną) ir išėjau pasidairyti.

Miestas triukšmingas, klaidžiodamas jo gatvėmis vis dar jautiesi esąs turistų išmintame kelyje. Prisėdus kokioje kavinėje ar gatvėje ant šaligatvio, prie tavęs netrukus prieis kokia trijulė vaikų ir siūlys įsigyti pakabukų, skarų ar kokių nertų „šniūrelių“ riešui papuošti. Tuo tarpu prisėdus ilgesniam laikui – pavyzdžiui, vakarienei – pasisėdėjimą paįvairins bent 6-8 tokie malonūs „pakalbinimai“. Toks dėmesys priverčia mane apsispręsti palikti Panachačelį jau kitą rytą. Tuo tarpu Jeniffer nusprendžia čia pasilikti dar bent dienai.

Kita vertus, būtent į Panachačelį tikriausiai važiuočiau pirkti lauktuvių prieš palikdama Gvatemalą. Miestas pilnas spalvingų prekystalių, ir čia parduodama gausybė gražių dalykėlių – raštuotų kilimų, lovatiesių, staltiesių ar šiaip užklotų, visokiausių krepšių, siuvinėtų drabužių, sidabro papuošalų ir t.t. Tačiau labiausiai kvapą gniaužia maži ryškūs drabužėliai vaikams (ir kokia mergaitė tilptų į šią mažą suknelę?) ir dar mažesni siūti batukai. Mamos, kraitelio savo naujagimiams važiuokite krauti į Gvatemalą! Vaikas bus pats ryškiausias tarp bendraamžių visame mikrorajone! ;) O gal net visuose aplinkiniuose mikrorajonuose :)

Pasižadėjau sau išrinkti kokį mažiausiai pasiteisinusį drabužį ir palikti jį svečių namuose, o vietoj jo nusipirkti ką nors siuvinėto ir gražaus. Padarysiu tai rytoj, prieš išvykdama. O kol kas manęs laukė dušas būdelėje ir lova.

Pasivaikščiojimas ežero pakrante

Ryte atsikėliau anksčiau, kad prieš išvykdama dar spėčiau pasivaikščioti po nuščiuvusį rytinį miestą, pasigėrėti ežero pakrante ir nusipirkti sau pažadėtą siuvinėtą palaidinukę.

Rytais, kol dauguma turistų dar miega, pats malonumas klaidžioti po miestą ir stebėti vietinių gyvenimą. Keliaudama ne retai taip darau (jei tik sugebu išsiversti iš lovos).

Pagrindinė prekybinė gatvė, kuri vakar šurmuliavo ir klegėjo nuo prekybininkų ir turistų gausos, vos pildėsi apsimiegojusių indėnių moteriškių su spalvingais ryšuliais. Jos dėliojosi savo prekes, pakeldavo galvas pasisveikinti ir toliau pagal savo sistemą viską „riktavo“. Aplinkui įsikibę į sijonus zujo murzini pypliai.

Pasiekusi ežero pakrantę nusipirkau didelę stiklinę bananų sulčių ir prisėdau pasigėrėti ramiu ežero vaizdu.

Šalia klegėjo vietinių jaunuolių trijulė, jie laukė apsimiegojusių turistų, kad galėtų pasiūlyti turą po ežerą. Nužvelgę, kad niekur pernelyg neskubu ir lėtai gurkšnoju sultis, nusprendė, kad man turas, matyt, neaktualus.

Per tą laiką, kol pakrantę užplūdo turistai, spėjau pasigėrėti ramiais ežero vaizdais...

... ir ežero paviršių raižančiais laivukais.

Pakrante nuėjau iki uosto, ir ten turėjau progos stebėti jau kiek kitokį – verdantį ir margą ežero gyventojų gyvenimą.

Čia vieni lipo iš laivukų nešini ryšuliais...

... kiti, atvirkščiai – stengėsi patekti į laivukus su savo manta.

O kai užplūdo grupelės turistų, treti puolė jiems siūlyti visokiausius „kelionei reikalingus“ daiktus :)

Spyna užsispyrėlė

Tuomet nusprendžiau grįžti į svečių namus ir krautis savo „šmutkes“ kelionei iš Panachačelio. Ir buvo pats laikas... Mat grįžus paaiškėjo, kad mano raktas staiga tapo netinkamu atidaryti pakabinamai spynai. Kaip ir joks kitas egzistuojantis raktas...

Spyna buvo kiek apibrūžinta, tad nusprendusi, kad kažkas, matyt, stengėsi ją „nulaužti“ kitu raktu ar kokiu plaukų segtuku, lengviau atsidusau, kad tam kažkam nepavyko. Ir dar apsidžiaugiau, kad šį kartą pasinaudojau ne šeimininkų duota pakabinama spyna, o saviške.

Kiek liūdnesnis faktas buvo tas, kad dabar teko su šia spyna atsisveikinti. Viešbučio šefas – tikrai mielas diedukas – atrodo, nuoširdžiai susijaudino, kad kažkas pasikėsino į mano spyną. Visaip kraipė galvą, dūsavo, sakė, kad niekada iki šiol niekas jo namuose nebandė įsilaužti. Galų gale paklausė, ar gali nupjauti velniop mano užsispyrusią spyna. Na, aš sutikau.

Nors kiek ir sujaudinta šio nuotykio, aš dar papusryčiavau Panachačelyje – tiesa, vieną iš dviejų nusipirktų takų iš manęs išviliojo alkanas vaikas, o kitos pusę neatsargiai išmečiau ant žemės, sėsdamasi ant šaligatvio... Tad nusprendusi, kad daugiau „ženklų“ man nereikia, nėriau tiesiu taikymu į uostą.

Tiesa, jei kada būsite prie Atitlano ežero, verta žinoti, kad labiausiai čia reikia derėtis ne dėl viešbučio kainos ar kokios margos staltiesės, o tam, kad gautumėte pusiau padorią kainą keliauti laivu iš vieno miestelio į kitą. Prieš išvykdama paklausiau senuko, kiek turi kainuoti laivas iki San Marco, ir sužinojau, kad neturiu mokėti daugiau nei 15 ketsalių (apie 5 litus). Šitos žinios lėmė, kad praleidau vieną laivą (į jį manęs nenorėjo imti už šią „nepadoriai mažą“ sumą). Na, bet antrojo laivo kapitonas sutiko mane nuplukdyti į San Marco, tik liepė kitiems turistams nesakyti, kad moku už juos mažiau :)

Dvasingasis kaimas

San Marco yra vienas mažesnių kaimų prie Atitlano ežero, atitinkamai besidžiaugiantis mažesniu turistų srautu.

Tačiau toks apibūdinimas ganėtinai reliatyvus. Taip, kaimas yra mažesnis, taip, turistų ten mažiau. Bet turistų koncentracija vienoje vietoje savotiškai netgi tirštesnė. Mat kaimelyje tėra dvi gatvės: vienoje gyvena vietiniai, kitoje – vien turistai ir juos aptarnaujantis personalas.

Miestelis garsus dėl visokių jogos bei masažo centrų,. „Dvasingi“ turistai čia užklysta ir užtrunka savaitėms. Visą tą laiką jie bendrauja daugiausiai vieni su kitais, slankioja po „savo gatvę“, o vakarais sėdi specialiai jiems įrengtose kavinėse.

Supratau, kad jeigu net šis kaimas yra toks turistinis, tai kitose aplink ežerą įsikūrusiose gyvenvietėse nėra net ko ieškoti kažkokių turistų neatrastų kampelių.

Kol nusileido saulė, savotiškai vienuma mėgavausi kaimelio prieplaukoje.

Čia mano vienatvę trikdė tik vietiniai žvejai...

... ir vienas kitas atplaukiantis laivukas.

Ir visiškai niekas netrukdė spoksoti į mėnulį.

Kai sutemo, pasidaviau vietinėms madoms ir nuėjau į vieną turistinę kavinę paklausyti gyvos muzikos. Tai buvo ganėtinai smagūs gitaros garsai. Be turistų, nusėdusių visus restorano staliukus, muzika mėgavosi ir vietiniai vaikai, strakaliodami ir kraipydamiesi prie įėjimo į restorano kiemą.

Kitą dieną pasinaudojau dar dviem laivukais, kad išsikrapštyčiau iš gana malonių, nors ir tankiai turistinių Atitlano ežero apylinkių, o po to sėdau į pirmąjį iš trijų tos dienos autobusų. Kiekvienas iš jų artino mane prie sienos su Salvadoru. Toje šalyje prasidės nauja mano kelionės savaitė.

žydrė