Gvatemala: kopimas į dūmijantį vulkaną

Kai kurie grįžo iš Pakajos vulkano iki kraujo nusibrozdinę kojas ar rankas, kiti – išsilydžiusiais padais, dar kiti – persirūkę iki nukritimo, tuo tarpu aš, palyginti su visais čia išvardintais – be didelių nuotykių.

Kopimas į Pakajos (isp. – Pacaya)  ugnikalnį – viena iš didžiausių atrakcijų, kurias siūlo agentūros, įsikūrusios Antigvoje. Perėję per miestą, rastumėte įvairiausių šios išvykos kainų – nuo 50 ketsalių (apie 15 litų) iki 70 ar 80 ketsalių (20-25 litų). Aš pernelyg nesididžiuodama pasirinkau pigiausią variantą, ir patariu jums, jei kada būsite Antigvoje, pasielgti taip pat.

Reikalas tas, kad visi turistai, nesvarbu kur jie įsigijo šią daug žadančią išvyką, vėliau yra supakuojami į vieną autobusą ir bendra vora kopia į vulkaną. Taigi, jokios geresnės kokybės ar puikesnių gidų, jeigu kas nors jums pažadėtų už didesnę nei kitose agentūrose kainą, jūs negausite. Beje, prie minėto mokesčio agentūrai, dar teks pridėti 40 ketsalių (apie 12 litų) nacionalinio parko mokestį.

Kad ir kaip norėtumėte išvengti turistinių srautų ir po ugnikalnį pakopinėti savarankiškai, šį kartą nepavyks – Pakajos ugnikalnis yra aktyvus, todėl be profesionalios palydos turistams neleidžiama į jį kopti.

Įkyrūs jojikai

Kai kažkiek apšilau kojas Antigvoje ir man ėmė pabosti ramūs pusryčiai nuostabiame viešbutyje su sklandžiai dirbančiu bevieliu internetu, išsiruošiau ir aš pamankštinti savo aptingusių kojų.

Kaip ir buvau patarta, apsiaviau storapadžius žygio batus – esą, tokių reikia, norint, kad lavos įkaitintos uolos neišlydytų batų padų. Kita vertus, nelabai ir turėjau pasirinkimo – be žygio batų, dar turiu tik dušo šlepetes ir sandalus, su tokiais tikrai nesiryžčiau eiti pasivaikščioti į žarijų lauką.

Nors „Lonely planet“ primygtinai siūlė į Pakają kopti ryte, paklausiau vietinių patarimo ir išsiruošiau į jį popiet. Esą, jau į pavakarę pasiekta viršūnė atrodys įspūdingesnė, o lava labiau žėrės. Kaip paaiškėjo vėliau, klausyti vietinių visuomet yra gerai :)

Na, bet išleisti iš autobuso apie 4 val. po pietų pernelyg nesidžiaugėme. Buvo karšta, ir tas kopimas į viršų, plieskiant saulei, neatrodė viliojantis. Tikėdamiesi, kad autobuse bus tinginukų, jį gausiai apsupo vietiniai jaunuoliai su arkliais. Mažesni vaikai siūlė lazdas po 5 ketsalius (1,5 lito). Lazdai “pasirašiau” tiek aš, tiek dauguma “kopikų”, mat gidas prigąsdino, kad uolienos bus birios, ir lazda tikrai padės.

Pirma įkalnė, kaip visada, pasirodė sunkiausia. Vilkausi uodegoje, kartu su autobuse šalia sėdėjusia amerikiečių šeima. Jenifer, su kuria mūsų keliai vėliau dar susitiks, jau kelintas mėnuo leidžia laiką Gvatemaloje, nes krizei užėjus jos darbo vieta kompanijoje buvo panaikinta. Kartu su ja į Pakają kopė ir jos aplankyti atvykę tėvas, brolis ir jo draugė („na, ji yra brolio mergina, tik jis dar to nepripažįsta“, - vėliau paaiškins man Jenifer).

Puškavome visi sukaitę, o jaunuoliai ant žirgų šnopavo mums į nugarą (na, labiau šnopavo žirgai) bei ragino iškeisti vargus į pasisėdėjimą ant arklio nugaros. Vos pamatę sukaitusį ar sunkiau šnopuojantį turistą, jojikai lyg vanagai užspausdavo jį iš abiejų pusių ir primygtinai siūlydavo savo žirgų paslaugas. „Taxi taxi“ arba „Mi caballo es muy fuerte“ („Mano arklys yra labai stiprus“),  - siūlydavo jie. Aš nepasidaviau :) O kad jojikams būtų mažiau pagundų palaužti mano valią, iš visų jėgų stengiausi atrodyti „šviežia“ ir nepridususi...

Kaip vėliau paaiškėjo, tik pirma įkalnė buvo tokia stati, o kad būtų dar sunkiau kopti, ji buvo dar ir išcementuota. Vėliau kopimas tapo lengvesnis, ir mes su amerikiečių šeima greitai iš „galiorkos“ pasistūmėjome kažkur į voros vidurį. Jaunuoliams su žirgais teko „terorizuoti“ kitus atsiliekančiuosius.
 
Po gero pusvalandžio atsivėrė vaizdas į ugnikalnį, ir visas nuovargis kaip mat išgaravo.

Neerzino net tai, kad kartu su mumis šiuo vaizdu dalinosi bent trys dešimtys kitų turistų.

Dar kiek palipus į viršų kaitra nuslinko, ir atsivėrė puikus vaizdas į mano jau pristatytus ugnikalnius, esančius netoli Antigvos – Agua (Vandenį), Fuego (Ugnį) ir tiesiog Acatenango. Fuego, kaip matyti ir nuotraukoje, yra aktyvus vulkanas, ir leidžia į dangų baltą dūmą lyg koks pypkorius.

Čia visi puolė fotografuotis vulkanų fone. Neatsilaikiau ir aš vieno turisto pasiūlymui, kad mane nufotografuotų. Tai štai, turiu puikią savo silueto nuotrauką! :) Ko daugiau reikia? Iš užsirietusių plaukų formos galima pasakyti – „ir aš ten buvau, į kalną lipau, nei alaus, nei midaus negėriau“ :)

Naujas iššūkis

Tuomet prasidėjo naujas iššūkis. Mat iki šiol kopėme ne ugnikalnio šlaitu, o į jį supusias kalvas. Tai buvo kalvos, apaugusios medžiais, tad uolienos ir takai buvo gana tvirti ir patogūs kojoms. Nuo šiol prasidėjo kopimas į ugnikalnį – tai reiškė, kad ėjimas buvo visą laiką tik į viršų, baigėsi kopimą paįvairinančios nuokalnės. Be to, vulkaninės uolienos buvo gana birios ir prieš perkeliant savo svorį ant priekyje pastatytos kojos, visuomet reikėdavo įsitikinti, ar ji tvirtai pastatyta. Čia ir pravertė mūsų pasiimtos lazdos.

Retsykiais kas nors iš priekyje einančių išjudindavo vulkanines uolienas, ir žemyn pabirdavo smulkūs į granules panašūs akmenukai ar net koks galvos dydžio riedulys. Riedėdamas žemyn jis dažnai pabirdavo į mažesnes dalis, bet kol būdavo gana didelis, reikėdavo saugotis, kad nepataikytų į koją. Jau nusileidus žemyn keli bendrakeleiviai parodė iki kraujo nubrozdintas kojas ir rankas – jie arba neišsilenkė atriedančių akmenų, arba paslydo ant birių uolienų ir išsitiesė.

Man sekėsi neblogai laviruoti su medine lazda, tad greitai išsiveržiau į pirmųjų gretas (čia ne šiaip sportinis interesas, norėjau pasiekti lavą, kol dar visai nesutemo, ir galima padaryti bent pusėtinas nuotraukas).

Kad artėjame prie lavos, pajutau iš to, kad oras aplink kaista. Kai pamačiau pirmąją lavos srovę, vėl užėmė žadą.

Vėliau kiti sutikti turistai pasakojo, kad ant žarijų jiems pavyko išsikepti dešrelių. Nė kiek tuo neabejoju. Buvo karšta lyg pirtyje. Iš to, kad aplinkui mėtėsi keli guminiai sportinių batelių padai, supratau, kad kažkam prieš mums teko nusileisti nuo čia basam... Jenifer brolis vėliau pasakojo, kad jo batų padai taip pat kažkiek apsvilo. Manieji „Ecco“ žygio batai karščiui liko bejausmiai. Nė menkiausio gumos svilimo kvapo :)

Mūsų grupė nebuvo pasirūpinusi nei dešrelių kepimui, nei kitu maistu, kurį būtų galima pašildyti. Tad beliko kaišioti lazdas į uolienų plyšius, ir žiūrėti kaip lazda užsiliepsnoja...

Arba tiesiog gėrėtis puikia panorama...

... kuri kuo toliau, tuo labiau gražėjo...

... kol sutemo ir tapo neįmanoma daryti nuotraukų. Tuomet užsidėjome ant galvų „šachtininkų“ lempikes (reikia pasirūpinti jomis pačiam) ir nuvingiavome byrančiu šlaitu žemyn. Iki tarpinio sustojimo anksčiau nusileidusi grupelė turėjo palaukti atsilikusių, kuriems sunkiau sekėsi laviruoti tarp akmenų. Gailėjausi tuomet, kad neturiu trikojo fotoaparatui – aptemęs vulkano siluetas su į viršų kylančia dūmų srove ir ryškios žvaigždės naktiniame danguje atrodė nepaprastai. Na, bet tai liko mano atmintyje. Ir gal taip netgi geriau.

žydrė