Gvatemala: Antigva - turistų ir griuvėsių mylėtojų rojus

Stebėtinai greitai atgavusi savo kuprinę (jau kitą rytą ji buvo atskraidinta pirmuoju lėktuvu iš Majamio), palikau Gvatemalos miestą ir išmainiau jį į netoliese įsikūrusią „turizmo sostinę“ Antigvą.

Kelionė į Antigvą buvo ganėtinai smagi. Pasakiau „ne“ turistinių autobusų vyrukams, bandžiusiems suvilioti mane dar oro uoste ir siūliusiems nuvežti į Antigvą už 70 ketsalių (10 dolerių). Kiek pavargusi radau vietą, iš kur išvyksta vietinių prigrūsti autobusai, ir už kelionę  tesumokėjau vos 8 ketsalius (apie 1 dolerį). Vietinių papročių pažinimas ir puiki atrakcija į kainą įskaičiuoti!

Jau anksčiau pasakojome iš kelionės po Pietų Ameriką, kaip kai kuriose šio žemyno šalyse autobusuose keleivius užima įvairūs prekeiviai ar šiaip „tiesos skleidėjai“ (kurie pabaigoje savo tiesos skleidimo vis gi pasiūlo ką nors įsigyti arba kažkam paaukoti vieną kitą vietinės valiutos pavyzdį). Gvatemaloje per vieną kelionės valandą autobusą aptarnavo kone rekordinis skaičius pranašų – neskaičiavau, bet tikrai buvo kokie keturi ar net penki. Kaip per vieną valandą tikrai nemažas skaičius.

Įdomu buvo pastebėti, kad jei kokioje Bolivijoje didžioji dauguma autobusinių pranašų propagavo sveiką gyvenimo būdą (kurį puikiai galėdavo užtikrinti jų siūlomi vitaminai ar kokia „sveikuolių arbata“), tai gvatemaliečiai labiau koncentravosi į dvasinį peną. Vienas jaunuolis ragino įsigyti knygučių su Gvatemalos žemėlapiais (atrodė panašiai kaip geografijos pratybų sąsiuviniai vidurinėje mokykloje prieš 20 metų), kitas siūlė susipažinti su šalies gyvūnija iš iliustruotos brošiūros, trečias gi ragino mokytis anglų kalbos iš knygutės su piešinukais ir šalia prirašytais angliškais bei ispaniškais žodžiais. Na, o likusieji banaliai ragino pirkti sausainius, šokoladukus ir kažkokias žvakutes.

Štai taip smagiai, vartydami knygutes ir čiupinėdami sausainių pakelius (kiekvienas prekeivis būtinai perleisdavo savo produkciją keleiviams per rankas), mes ir atvykome į Antigvą.

Turistų rojus

Pirmiausiai reikia pasakyti, kad tai tikrai turistinis miestas. Visi kelionių vadovai nerekomenduoja apsistoti Gvatemalos mieste (atseit nesaugu, nėra į ką žiūrėti ir pan.) ir ragina tiesiai iš oro uosto vykti į Antigvą. Na, dauguma taip ir daro. Tad, Gvatemalos mieste buvusi lyg koks retas egzempliorius – bene vienintelė tarp vietinių besimaišanti užsienietė – Antigvoje patekau į tirštą turistų srautą. Kita vertus, galima suprasti, kodėl juos čia taip traukia.

Antigva ganėtinai mažas ir jaukus miestukas, kuriame išlikę nemažai senosios kolonijinės architektūros (bažnyčių į kvadratinį kilometrą tikriausiai ne mažiau nei Vilniuje), o taip pat turintis puikią infrastruktūrą turistams – viešbučių visoms kišenėms, prabangių restoranų bei kavinių ir didelį maisto pasirinkimą.

Spėju, kad po ilgų klajonių po mažiau turtingus ir paprasta vietine kulinarija pasižyminčius miestelius, dažnas turistas Antigvoje susileidžia prieš gerą didkepsnį ar kad ir picą. Aš tuo tarpu civilizacijos dar nespėjau pasiilgti, tad Antigvoje bandžiau išgraibyti gerai užslėptas kuklias vietinių lankomas kavines su paprastu maistu „brochetas de lomito“ (jautienos kepsneliai ant iešmo) ar „pollo con papas fritas“ (vištiena su keptomis bulvytėmis). Taip pat nevengiau paragauti gatvėje parduodamų sūrio paplotėlių su įvairiais įdarais – būtinai su „gvakamole“ (avokadų tyre), pasirinktinai – su įvairiais aštriais pipiriukais, kopūstais ir pomidorais. Mmmm, skanu. Ir viso labo 1,5 lito.

Na, ir žinoma, skyriau laiko bažnyčių bei kitų senų pastatų „spoting‘ui“ (kaip būtų lietuviškai – gal kolekcionavimui?).

Kai kurios iš senųjų Antigvos bažnyčių – rūpestingai atnaujintos, išdažytos lyg pyragaičiai ir papuoštos girliandomis.

Kitos kol kas dar nesulaukė pinigų restauracijai ir stovi atvirais stogais, nutrupėjusiu tinku ir apnuogintu mūru.

Šitos man žaviausios.

Žinau, kad gal negražu norėti, kad toks turtas byrėtų netvarkomas, bet stovėdama aptrupėjusios bažnyčios viduje ir žvelgdama į dangų, puikiai supratau vienos pas mus viešėjusios vokietės nusivylimą, kai nuvežėme ją prie Trakų pilies – jai ši pilis pasirodė per mažai „griuvėsiška“.

Tad, jei norite pamatyti „griuvėsiškų“ Antigvos pastatų, skubėkite, jų nedaug beliko. Jie jau atrodo kaip inkliuzai iščiustytame miesto fone.

Tikriausiai nesuklysiu spėdama, nors beveik nieko dar Gvatemaloje nemačiau, kad Antigva yra „pats pačiausias“ Gvatemalos miestas. Vargu ar vienoje šalyje, ir ypač tokioje neturtingoje kaip Gvatemala, įsitektų du tokie išgražinti miestai, kuriuose važinėja ne tik gerokai pabuvę autobusiukai ar senos laidos pikapai, bet ir naujitėlaičiai kabrioletai, pagrindinis miesto parkas tirštai išpuoštas naktį švytinčiomis lemputėmis, o gyventojai sėdinėja prabangiose turistams skirtose kavinėse. Ne, galimybių užsidirbti šiame mieste, kuriame gana giliai išmintas turistų takas, vietiniams gyventojams tikrai netrūksta.

Pypkoriai

Nepaminėjau dar vieno svarbaus dalyko, darančio Antigvą ypatingu miestu. Tai ją supantys net keli vulkanai.

Beveik iš kiekvieno kampo matyti vulkano Agua (isp. vanduo) kepurė. Šis, atrodo, žino esąs toks „fotografiškas“ :)

Paėjus toliau nuo centro atsiveria ir dviejų kitų vulkanų viršūnės – Fuego (isp. ugnis) ir Acatenango (matyt, reiškia ką nors majų kalboje, reikės paklausti vietinių). Fuego ne veltui vadinamas tokiu vardu – tai ganėtinai aktyvus vulkanas, dažnai galima pamatyti jį „pypkiuojant“ ir leidžiant į dangų baltus dūmus.

Kiek toliau nuo miestelio kibirkščiuoja dar vienas aktyvus vulkanas Pacaya. Į šį leidžiama įkopti, lydimiems vietinių gidų.

Kaip tik šiandien pasibaigus siestai bandysiu šturmuoti Pakajos viršūnę. Tad sėkmės atveju žėrinčios lavos nuotraukos pasieks jus kitame dienoraščio įraše.

žydrė