Kalnų žuvis, žvitrusis jautis
Kartais kelionėse ima ir gimsta kokie visiškai nesuprantami kitiems juokeliai, tačiau vos juos išgirdę keliavusios kompanijos dalyviai ima krizenti. Po Gruzijos tokius turime kelis - khinkalių slėpynės, svetingasis šeimininkas, kalnų žuvis, žvitrusis jautis ir "a bananov - NIEMA!" :) Apie kiekvieną - šiek tiek plačiau.
Khinkalių slėpynės
Atvykstame į Kazbegį, apsistojame pas vietinę moteriškę ir nusiperkame dvi nakvynes su dviejomis vakarienėmis. Pirmai vakarienei užsiprašome gruziniškų koldūnų khinkalių, kurių jau ragavome Tbilisyje ir mums patiko. Tačiau tai, ką gauname vakarienės metu, panašu į khinkalius, kurie vieną kartą jau buvo suvalgyti - tiek išvaizda, tiek skoniu.
Žydrė užsimerkusi suvalgo du, aš stenėdamas sudoroju vieną, po kiekvieno kąsnio prikimšdamas į burną kuo daugiau pomidorų ir agurkų. Gruzinai vienu prisėdimu tokių khinkalių suvalgo po 10, todėl jeigu mes suvalgysime mažiau negu po tris, įžeisime šemininkes.
Taigi tenka imtis vaikystėje išdirbtos strategijos - šeimininkėms nematant čiumpu trejetą varvančių khinkalių, suvynioju į servetėlę ir švarkelio kišenėje sėkmingai prasinešu į savo kambarį, o kitą dieną, pakeliui į vienuolyną, savo vakarienę sėkmingai sušeriame vietiniams šunims. Linksmiausia, jog ir po to šeimininkės lieka šiek tiek nusivylusios, kad neįvertinome jų triūso ruošiant maistą. :)
Khinkaliai. Geroji versija.
Svetingasis šeimininkas
Anksčiau jau rašiau apie traukinyje į Baku sutiktus azerbaidžaniečius ir jų parodytą svetingumą. Iš savo kupe draugų gavome keletą kontaktų, su kuo susitikti, kai nuvyksime į kitus Azerbaidžano miestus. Galvojome, kad atvykus reikės tik jiems pasiskambinti ir maloniai paplepėti prie vakarienės stalo, bet ne.
Išlipam Lahič miestelyje iš autobusiuko ir jau girdim: "Ar tai jūs mūsų draugai iš Pribaltikos?". Atsakom teigiamai tokiam šviesaus veido vyriškiui, o jis praneša, kad gavo žinutę iš Tiufano (traukinyje sutikto žmogaus) ir mus dabar priims į svečius. Bet, sakom, mums į viešbutį reikia. Pas mus kiekvienas namas - viešbutis, - atsako vyriškis ir nusiveda namo.
Jausmas netikėtas: visa šeima aplink mus šokinėja visą dieną, šeimininkas vedžioja po visą miestelį, viską rodo ir pasakoja, grįžus namo pila arbatos, gliaudo riešutus, junginėja televizorių, žmona ruošia vakarienę, dukra neša patiekalus į stalą... Dėmesys atlėgo tik susiruošus miegoti, o kitą rytą vėl tas pats - kiaušinienė ant stalo, palydėjimas iki stotelės...
O įdomiausia, kad svetingajam šeimininkui kartais vis suskamba telefonas ir balsas ragelyje įsakmiai teiraujasi, ar mums viskas gerai, ar esame patenkinti ir pan. Iš pradžių buvo malonu, o po to jau tapo baisoka - pasijutom nebe svečiai, o kažkieno kaliniai. Todėl "nešėm mėsą" kitą dieną kuo toliau ir netgi teko išsijungti telefonus, nes Tiufanas pradėjo skambinėti mums brukdamas šeimininką jau kitame mieste. Azerbaidžanietiškas svetingumas...
Svetingasis šeimininkas savo parduotuvėje
Kalnų žuvis, žvitrusis jautis
Kazbegyje užlipame į kalną, ant kurio stovi vienuolynas. Pavaikštome aplinkui, užeiname į vidų. Anksčiau, norint čia užeiti, reikėdavo kaime iš kažkurio gyventojo pasiimti vienuolyno raktą, o dabar jau nebereikia, nes čia jau gyvena keli vienuoliai.
Greta vienuolyno pastato aptinkame mažą vandens talpą, kurioje mirguliuoja kojas užvertusi varlė ir keletas žuvų, matyt, skirtų vienuolių pietums. Susimąstome, kokios rūšies tai žuvys, kad taip aukštai kalnuose galima aptikti. "Kalnų žuvis", - abu nusprendžiame.
Varlės kalnų žuvims alergiškos
Dar vienas lingvistinis nušvitimas aplanko vienoje iš aplankytų laukymių pamačius linksmai laigantį veršiuką. "Žvitrus kaip jautis", - nutariu ir netrukus pabandau įsivaizduoti, kaip turi atrodyti žvitrus jautis. Turbūt, ne geriau už kalnų žuvį.
P.s. mes tikrai nieko nerūkėme. :)
Žvitrusis jautis ausimis pamojo paparacams
"A bananov - NIEMA!"
Mes tikrai prieš rasizmą, bet šitos istorijos praleisti negalima. Žodžiu, veža mus samdytas taksistas už 60 larių iš Kazbegio į Tbilisį, o pakeliui visko daug šneka. Staiga pokalbis paliečia į Gruziją atvykstančių užsieniečių temą ir mūsų draugas Važa netikėtai pareiškia, kad žino anekdotą apie juodaodžius:
Vienoje Ukrainos šeimoje gimė negriukas. Kiek paaugo, žaidžia kieme su vaikais, kol motina išeina į lauką ir kviečia jį eiti valgyti lašinių. Berniukas atsako, kad neis, nes nemėgsta. Tada motina pasako, kad padarys blynų, bet vaikas vėl atsako tą patį. Galiausiai motina jam pareiškia: "A babanov - NIEMA!"
Taip, anekdotas iš tiesų tragiškas, bet reikėjo matyti, kaip Važa jį pasakojo - iš tų emocijų vos nuo kelio nenuriedėjom, finalinė frazė buvo ištarta taip, kad vos nenukėlė "Nivos" stogo, o ją palydėjo griausmingas Važos juokas ir plekšnojimas greta sėdinčiam man per petį. Maždaug: "dabar tu privalai juoktis".
Juokėmės, ką darysi. Su Važa apskritai buvo sunku elgtis kitaip, negu jis nori. Per tas tris kelionės valandas prisiklausėm tiek, kad išėjo atskiras tekstukas, kurį netrukus patalpinsiu į pasakojimus. O frazę "A bananov - NIEMA!" pasiskolinom ir dabar naudojam, kai tenka atsidurti kokioj absurdiškoj situacijoj ir atmintyje iškilus ekspresyviojo Važos paveikslui, linksmai pakikenam.
Važa - taksistas, pateksiantis į istoriją
Valdas
