Paraštės: žaidžiame savanorius

Vienas iš keliavimo būdų – savanorystė. Iš esmės kiekvienas keliautojas gali tapti savanoriu, t.y. keliaujant kuriam laikui sustoti vienoje vietoje ir padėti įgyvendinti kokį vietinei bendruomenei svarbų projektą. Tai ne tik geras būdas praplėsti akiratį, tačiau ir galimybė kažkam padaryti gerą darbą. Tik va, bėda, kad tas “kažkas” kartais naudojasi keliautojų gerumu ir juos paprasčiausiai išnaudoja.

Savanoriai, kurie padeda uždirbti pelno

Geriausias išnaudojimo pavyzdys mus pasitiko Ekvadore. Sostinėje Quito yra toks “Lonely Planet” išreklamuotas viešbutukas “Secret garden” (angl. “Slaptas sodas”). Gyvenome jame porą dienų ir jums to daryti nerekomenduojame, nes aplink rasite daug pigesnių ir geresnių alternatyvų. O štai vakare ateiti į viešbutį, pakilti į terasą ant stogo ir pasigrožėti naktinio miesto vaizdais, tikrai verta.

Bet mes ne apie vaizdus – tas viešbutis įdomus dėl to, kad įgyvendina savanorių programą. Jos esmė paprasta: atvyksti į viešbutį, pasakai, kad nori būti savanoriu ir tau yra skiriama nemokama nakvynė, maitinimas. Už tai turi bent mėnesį arti aptarnaudamas kitus čia atvykusius turistus: registruoti juos, tvarkyti apskaitą, gaminti ir patiekti vakarienę… Viskas būtų gražu: norėdamas kažką gauti, turi kažką duoti, tačiau mums labiausiai užkliuvo bandymas prisidengti savanorystės principu.

Savanorystė, mūsų nuomone, yra galimybė savo darbu ir pastangomis padėti visuomenei spręsti aktualias socialines, gamtosaugos, kultūros ir kitų jautrių sričių problemas. Perinčių Atlanto vėžlienių priežiūra – savanorystė. Ekvadoro indėnų bendruomenės švietimo programa – irgi. Peru gatvės vaikų integracija į švietimo sistemą ar mokyklos statybos Zimbabvėje – viskas tvarkoje. O kai privačios įmonės savininkas, prisidengdamas kilnia misija, iš tikro ieško naivių žmonių, kurie jam dirbtų už dyką ir padėtų gauti pelno – čia jau blogai. Todėl keliaujant labai rekomenduojame ignoruoti tokias galimybes savanorišku savo darbu padėti verslininkams gyventi geriau.

Nori padirbėti? Susimokėk.

Didžioji savanorių programų dalis yra mokamos. Tai reiškia, kad tapdamas jos nariu, turi susimokėti tam tikrą mokestį. Ironiška: kai pasaulyje žmonės dirba už tai, kad jiems būtų sumokėtas atlyginimas, savanoriai gi moka už tai, kad galėtų dirbti, tačiau nieko nuostabaus, nes organizatoriai dėl jų irgi patiria tam tikrų išlaidų. Į mokestį dažniausiai yra įskaičiuota nakvynė, įforminimas, maistas, transportavimasis, reikiama įranga ir finansinė parama bendruomenei, kuriai jūs padėsite ir savo darbu. Tačiau kartais suma yra tiesiog nesuvokiama sveiku protu, ypač jei savanorius verbuoja privačios institucijos. Štai, pavyzdys: privatus zoologijos sodas Bolivijoje ieško savanorių. Dvi savaitės už galimybę padirbėti kainuoja... nuo 865 eurų (apie 3000 litų). Na ir kaip jums? Tie prižiūrimi gyvūnėliai tikriausiai aukso vertės, jei iš naivaus savanorio lupami tokie pinigai.

Aišku, pirmiausiai tokie projektai yra nukreipti į keliautojus iš turtingesnių Vakarų Europos šalių. Vokiečiui keli šimtai eurų atrodo kitaip, nei ukrainiečiui. Tačiau mes vėlgi rekomenduotume nepatingėti ir google laukelyje suvedus "volunteer jobs" neužbaigti paieškos keliais pirmais paspaudimais. Kažkur tikrai rasite kokį valstybinį ar visuomeninį nepriklausomą projektą, kurio idėja bus daug glaudžiau susijusi su noru padėti visuomenei, o kainos taip neplėšys kišenės.

Dar keli patarimai. Jei norite savanoriauti - pasiruoškite tai daryti bent mėnesį. Daugelis gražių programų to reikalauja iš savanorių. Tarkime, populiarioji Bolivijos gyvūnų prieglauda "Inti Wara Yassi" trumpiau nei mėnesiui atvykstančius savanorius priima tik paprasčiausiems tvarkymosi darbams. Jei nori rimčiau padirbėti su gyvūnais, reikia bent dviejų mėnesių, nes jie žmogaus neprisileidžia iš karto, reikia įgyti žinių ir gebėjimų, kad po to narve galėtum žaisti su tigriukais. Tas pats ir su vaikų mokymo programomis: jie labai prisiriša prie savanorių, todėl dažna veidų kaita vaikams tikrai nėra į naudą.

Kitas dalykas - mokestis. Kaip ir minėjau, tikrai galima atrasti pagrįstų kainų už savanorystę. Tačiau esame girdėję, kad keliautojai kartais tiesiog atvyksta į miestą ir kreipiasi į mokyklas ar socialinius centrus siūlydami savo pagalbą. Dažniausiai, bent jau Pietų Amerikoje, yra poreikis anglų kalbos mokytojams, todėl jei mokate angliškai, susitarti nebūna sunku ir tokiu atveju savanorystė nieko nekainuoja. Dar galima kreiptis tiesiogiai į internete surastą organizaciją ir klausti realių kainų, nes internete jie dažniausiai "užmeta" kokį trečdalį viršaus.

Patys neišbandėm nei to, nei kito - skambės juokingai, bet pritrūko laiko. Nieko, ateityje dar tikrai atsigriebsime.

Valdas