Sekmadienio mokykla: lamos ir kitos antys

Dar prieš iškeliaudami, buvome pamėgę linksmą dainelę apie lamas beprasmišku tekstu „Ar kada nors matei lamą? Bučiavai lamą ant lamos? Lama, lama, lamos skonis. Lama, lama, antis“ (ang. „Did you ever sea a lama, kiss a lama on the lama. Lama, lama, taste of lama. Lama, lama, duck“ – originalas čia/ http://www.youtube.com/watch?v=mE0QJ_aqfak). Ši dainelė mus smagiai nuteikė lamų atžvilgiu. Tad mes, būdami skirtingose Pietų Amerikos šalyse, jomis itin domėjomės. Ką apie jas ir jų „pusseseres“ pavyko sužinoti, pasidalinsime ir su jumis.

Yra keturios lamų šeimos atstovės (bent jau tiek mums pavyko pamatyti) – pačios lamos, jų sesutės alpakos bei pusseserės vikunjos ir guanako. Apie kiekvieną išsamiau.

Šmaikštuolės lamos

Nuotraukose lamos atrodo kaip išdidus avies ir žirafos hibridas. Už avį ji didesnė ir lieknesnė, o kaklas ir kojos ilgos – beveik kaip žirafos. Atrodo, tokia tik išdidžiai vaikšto ir žolę rupšnoja. Nė velnio. Kiek mums teko pažinti lamų, jos pasirodė esančios smalsios ir žaismingos asmenybės. Jos visai nebijo žmonių (vis gi yra naminis gyvūnas).

Juo labiau nebijo šunų ir kitų „kiemo kaimynų“. Vieną „mūsų aplinkos“ šuniuką viešint Ekvadore lama užgainiojo tiek, kad šis turėjo slėptis už mūsų kojų. Žaismingoji lama tiesiog norėjo su juo pažaisti. Na, pavaikyti, pabaksnoti ir panašiai. Be to, kad yra smalsios, lamos dar yra ir pavydūs gyvūnai. Kaip vaikai – pavydūs dėmesio. Tas pats mūsų minėtas šuniukas sulaukdavo itin pavydžių žvilgsnių iš lamos pusės, kai mes jį glostydavome ir kitaip rodydavome dėmesį. Kadangi buvo nepririšta, lama tokiu atveju prieidavo prie mūsų ir baksnodavo – suprask, ir aš verta glostymo.

Mes čia džiaugiamės įvairiais lamos asmenybės bruožais, bet indėnai jas vertina dėl kitų savybių. O tiksliau: vilnos, pieno, mėsos, na, ir dėl to, kad jos turistams labai patinka. Tai, kad patinka, reiškia tokį dalyką: galima gaminti lamos pavidalo suvenyrus ir juos pardavinėti. Taip pat galima užsidirbti iš tikros lamos atvaizdo – siūlyti turistams už tam tikrą mokestį lamas fotografuoti (kartais – su spalvingai pasipuošusiomis jų šeimininkėmis).

Na, o vilna, pienas ir mėsa irgi geri dalykai. Iš vilnos indėnai mezga tiek sau, tiek turistams šiltus megztinius, pončus, kepures, pirštines ir pan. Lamų vilna ypač šilta, bet kiek šiurkštesnė ir sunkesnė nei jų sesučių alpakų. Tad megztukai iš lamų vilnos svoriu ir storumu panašūs į lietuviškus močiučių megztus vilnonius megztinius. Mums lamų pieno ar iš jo gaminto sūrio ragauti neteko. O štai mėsos kartą paragavome (nugalėję visus savo jausmus šioms smagioms būtybėms). Ir galime pasakyti – lamos dar ir skanios!

Apatiškos alpakos

Alpakos savo išvaizda iš visų lamų giminės atstovių labiausiai panašios į lamas. Na, tik jose kiek daugiau avies nei žirafos – kaklas trumpesnis, o galva labiau vilna apaugusi. Tačiau charakteriu jos yra lamos priešingybė – apatiškos, žolę rupšnoja, ir tiek. Nei lamoms būdingo žaismingumo, nei smalsumo čia nerasi. Tiesiog naminis gyvūnas, auginamas dažniausiai dėl vilnos.

Alpakų vilna itin švelni ir plona, tad dažniausiai turistams pardavinėjami būtent alpakų, o ne lamų megztiniai – kuprinėse jie užima mažiau vietos. Ir yra laaabai šilti. Tad turistai juos mielai perka. Kadangi visi megztukai yra gana panašių modelių ir raštų, tai kai kuriose turistinėse vietose, užėjęs į kokią kavinukę, gali pamatyti bent tris keturis panašiai “pasipuošusius” turistukus. Tada, kaip kažkurioje matytoje reklamoje – nors eik namo persirengti. Būtent dėl to mano nusipirktas alpakos megztinis buvo gana greitai išsiųstas į Lietuvą.

Mikliosios vikunjos

Čia jau kiek tolesnė lamos giminaitė – sakytume, ne sesuo, o pusseserė. Mat vikunja yra laukinis padaras, ir tuo gerokai skiriasi nuo lamų. Sakytume, lyg į vikunjos venas kažkas įpylė stirnos genų. Vikunja kiek mažesnė ir gerokai lieknesnė nei lama, o kadangi neturi nereikalingų gramų ant savo šonų – tai ir gerokai miklesnė. Tam, kad nufotografuotume jums vikunjas, turėjome gerokai pavargti – vos pamačiusios besiartinantį automobilį, jos visuomet „dėdavo į kojas“ ir savo ruda spalva „gražiai susiliedavo“ su aplinka...

Tačiau pasitraukusios „per šūvio atstumą“, dažniausiai sustodavo ir smalsiai mus stebėdavo. O jų snukučiai tuo metu atrodydavo labai mieli. Galime įtarti, kad vikunjoms būdingas lamų smalsumas bei žaismingumas, tik būdamos laukiniais padarais, jos yra gerokai atsargesnės žmonių atžvilgiu.

Savimylos guanako

Guanako taip pat yra laukinis gyvūnas, kaip ir vikunjos. Tiesą pasakius, savo išvaizda jos nelabai ir skiriasi, mėgėjiška akimi žiūrint. Na, guanako gal kiek didesnės nei vikunjos ir jų snukučiai ne tokie mieli. Labiau panašūs ne į švelnius stirnų snukučius (kaip vikunjų), o į žirafų.

Kuo iš tiesų guanako skiriasi nuo vikunjų, tai tuo, kad nėra tokios baikščios ir mielai pozuoja fotoobjektyvams. Nemažai guanako giminės atstovių gyvena Patagonijoje, o ten jos yra pripratę prie gausybės lankytojų.

Žodžiu, tiek šį sekmadienį „gyvūlių ūkio“... Tikimės praplėtę jūsų akiratį ir supažindinę su kai kuriais Pietų Amerikos faunos atstovais. Taip pat tikimės, kad dėl to dar neužsitarnavome „profesorių kazlauskų“ epiteto.

Žydrė