Bolivija: dvi paskutinės stotelės – La Paz ir Copacabana
Tikriausiai esate girdėję apie streikus, kelių blokadas ir kitus velnius, kurie periodiškai vyksta Bolivjoje. Čia ne šiaip sau – Bolivijos indėnai yra karšto būdo ir prisimaukę alaus pradeda tikėti, kad savo girtu zigzagavimu gali pakeisti visuomenę. Nieko nepakeičia, tačiau turistams tampa dar labiau įdomūs.
Mums Bolivija yra tikrai įdomi, nors ir nelengva šalis keliauti. Įdomi dėl kelių dalykų. Kelionių knygos vienbalsiai aiškina, kad Bolivija yra garsi dėl aukščiausio „visko“. Pabuvę Uyuni dykynėse jau sužinojome, kad čia pakilti į penkių kilometrų aukštį nėra sunku. Po to pabuvome džiunglėse ir supratome, kad lygiai taip pat lengva nusileisti į drėgnas ir lietingas Amazonės lygumas. Galiausiai atėjo laikas tai Bolvijai, kurią mato daugelis turistų: aukštai, indėniškai ir populiariai. Kitaip tariant, atėjo laikas sostinei La Pazui.
Atvykome į La Pazą tiesiai iš džiunglių ir dar autobuse pastebėjome, kaip keičiasi oro sąlygos. Šalo tiesiog kas minutę. Labiausiai džiaugėmės į saloną pasiėmę savo vienintelį miegmaišį (Žydrės maišą pavogė dar Patagonijoje), apklojome juo kojas ir ankstyvą rytą išlipę La Pazo priemiestyje jautėmės, tarsi Lietuvoje iš liepos būtume permesti tiesiai į sausį. Gerai, kad taksi mikliai nugabeno mus į viešbutuką, kuriame buvo kiek šilčiau. Puiki proga nusnausti pobrangiame kambaryje ir atsikėlus su naujomis jėgomis paieškoti pigesnių ir geresnių vietų indėniškiausios Pietų Amerikos valstybės netikroje sostinėje.
Kas yra La Pazas?
Tiesą pasakius, net mes negalime atsakyti į prieš tai užduotą klausimą. Kas yra La Pazas? Tai truputį Bolivijos sostinė, bet tik truputį, nes konstitucinė sostinė yra mūsų jau anksčiau aplankyta Sucre. Dar La Pazas yra indėniškas miestas, bet nepakankamai, nes miesto centras labiau populiarus tarp metisų ir turistų. Indėnai mieliau glaudžiasi priemiesčiuose. Taip pat La Pazas yra gera vieta apsipirkti ir pailsėti. Čia jau neradome jokių argumentų, skatinančių prieštarauti.
Pirmiausiai norime pailsėti. Atvykome čia savaitgalį, todėl geresnės perspektyvos ir nėra. Visi ilsisi. Naktinis autobusas iš Rurrenabaque džiunglių buvo nelabai patogus, todėl pirmąją dieną daugiau miegame, nei judame. Kitą rytą persikraustome į naują viešbutį, kurio kambarys neturės vonios, tačiau mokėsime dvigubai mažiau ir gyvensime dvigubai arčiau centro. Pigesnė nakvynė yra mums labai svarbi, nes kiekvieną atlikusį bolivianą norime skirti lauktuvėms – atėjo jų pirkimo metas.
Nieko nelaukdami ir apsiperkame: nuo visokių staltiesėlių ir pakabukų iki moliusko fosilijos, kurią Valdui gatvėje iš po skverno ištraukia nepatikimas senolis. Vėliau paaiškėja, kad ta fosilija nėra originali, jas padaro patys indėnai, o greta esančiame raganų turgelyje panašų akmenuką su kokio moliusko įspaudu galima gauti pigiau, vos už kelis litus. Šalia indėnės siūlo visokių amuletų ir žolelių, o prie parduotuvių įėjimų kabo vėjo blaškomi lamos kūdikių lavonėliai. Nejauku.
La Pazas rymo pusketvirto kilometro aukštyje. Tai reiškia, kad čia kvėpuoti sunku, vaikščioti dar sunkiau, o skubėti išvis nepatartina. „Vaikščiok lėtai, valgyk mažai, miegok vienas“, - sako indėnų išmintis. Kad jau taip sako, reikia nors šiek tiek jos klausyti. Ramiai praleidžiame kelias dienas apsipirkinėdami (čia galima įsigyti viską, nuo Bolivijos nacionalinės rinktinės marškinėlių iki skysčio pripildytos ampulės, kuri, pasirodo, neša sėkmę).
Yra ką įsigyti ir paragauti
La Paze galiausiai atrandame maisto įvairovės. Tradicinis bolivietiškas maistas jau ne kartą suko skrandžius, todėl džiaugiamės galėdami paragauti arabiškų ar indiškų patiekalų. Tai, beje, labai gardu ir panašu į originalą. Gal tik išskyrus indiškus duonos paplotėlius „chapati“ – jų niekur nerasite pagamintų geriau, nei pačioje Indijoje. Visa kita – ragaujama, apžiūrima, nusiderama ir mielai perkama.
Turistai ir vietiniai turčiai sukuria šiame mieste tam tikrą prabangos įspūdį, tačiau jam atkirtį duoda būriai išmaldos prašančių ar ką nors pardavinėjančių indėnų gatvėse. Toks dvigubas gyvenimas: jei nori, gali apsipirkinėti madingose parduotuvėse, valgyti brangius patiekalus ir už nakvynę ploti keliasdešimt dolerių. Jei nenori, maistas, nakvynė ir pirkiniai kainuos vos kelis litus – reikia tik paieškoti ir tuoj surasi vietą, kur indėnai dirba indėnams. Būtent tokioje vietoje Valdas už tris litus susitvarkė savo įplyšusį batą, o Žydrė negalėjo atsidžiaugti naujais pirkiniais buto interjerui.
Netikroje Bolivijos sostinėje galima nuveikti ir šį tą daugiau. Greta miesto driekiasi pavojingiausiu pasaulyje keliu vadinama keliasdešimties kilometrų ilgio trasa, kuria galima leistis dviračiais. Pradedi aukštai kalnuose ir per kelias valandas nusileidi iki džiunglių. Anksčiau šiuo siauru keliuku vykdavo eismas ir į prarają beveik periodiškai lėkdavo automobiliai, žūdavo žmonės. Dabar eismas pristabdytas, todėl incidentų praktiškai nebūna. Vis dėlto, mes nebandėme – kažkaip kelionės pabaigoje pradėjome jausti, jog nuotykių užteks, geriau sveikiems namo grįžti.
Paskutinė turistinė Bolivijos stotelė
Vieną rytą iš La Pazo pajudame tolyn, link Peru. Atsispiriame gundančiam pasiūlymui pirkti bilietus vietinėje agentūroje, vietoj to stabdome taksi ir lekiame į mikroautobusų stotelę. Pasiteisino: kainuoja daug pigiau. Netrukus užpupsime ant gretimų kalnų ir kurį laiką gėrimės La Pazo apylinkėmis.
Po to nuostabiu keliu, vingiuojančiu palei snieguotų kalnų liniją, atvykstame prie Titikakos ežero ir persikeliame į pusiasalį. Autobusiukas keliasi su vienu plaustu, mes su indėnais – kitu. Už šitą malonumą kažkodėl tenka papildomai sumokėti kelis centus. Nieko tokio, daug įdomiau stebėti švedą, kuris netikėtai pradeda minėti visus įmanomus velnius. Pasirodo, pametė savo piniginę su grynaisiais, kortelėmis, pasu ir kt. Netrukus viską suranda atplaukusiame autobusėlyje ir veidą vėl nušviečia palaiminga šypsena Tik praradęs gali įvertinti tai, ką turi. „Estoy feliz“, - laužyta ispanų kalba švedas informuoja susirūpinusius indėnus, kad yra laimingas, nes viską surado. Šitie irgi lengviau atsikvepia.
Atėjo laikas paskutiniam sustojimui Bolivijoje – Copacabanai. Tai prie Titikakos ežero įsikūręs miestelis, kurį galima vadinti Bolivijos turizmo sostine. Čia turistų koncentracija gal ir prilygsta La Pazui, tačiau pats miestelis gerokai mažesnis, todėl baltaveidžių atrodo ypač daug. Būriai jų atvyksta iš Peru pusės, nemažai yra ir tokių, kaip mes, nusprendusių stabtelti šiame jaukiame mieste prieš atsisveikinant su Bolivija.
Pirmas įspūdis: vėl stebina vykusi bolivietiška architektūra, pasitinka Bolivijoje dar nematyta viešbučių gausa ir restoranų bei mažų parduotuvėlių skaičius. Šitoj šalyje beveik nėra tokio reiškinio, kaip dideli prekybos centrai, viską parduoda smulkieji indėnų verslininkai. Taip tik įdomiau, nes norėdamas apsipirkti, turi gerai pasivaikščioti: čia bandelių parduotuvė, čia pieno produktai, čia mėsa, ten alus, dar kitur vaisiai, o desertui – visi dešimt „Draugų“ sezonų. Viskas už nepadoriai menkas kainas, nors Copacabana ir nėra pigiausias Bolivijos miestas.
Prašukuojame viešbučius ir pasirenkame nelabai vykusiai: šaltoka kamara su vienu langu į nežinią. Nieko baisaus, planuojame čia būti vos dvi dienas, o vėliau važiuosime vienai dienai į Peru ir tikriausiai vėl grįšime atgal. Toks keistas planas gimė dėl to, kad kvailas pasienietis prie Paragvajaus įlipino į mūsų pasus antspaudą, leidžiantį Bolivijoje būti trisdešimt dienų, nors lietuviams galioja devyniasdešimties dienų limitas. Nenorėdami papildomų problemų, žadame dėl šventos ramybės kirsti sieną prieš pasibaigiant pase nurodytam laikui.
Dvi dienos prabėga mikliai. Neturime noro plaukti į greta esančias Saulės ar Mėnulio salas, nes Titikakos ežero salų prisižiūrėjome dar Peru pusėje. Dabar norime tiesiog susilieti su indėniškuoju aukštumų gyvenimu ir lėkti pavėjui. Stebime saulėlydžius, derimės su maloniomis bobutėmis, vakarieniaujame indėniškuose restoranuose, saugiu atstumu lenkdami turistinius – jau pakankamai pasimokėme ir žinome, kad vidurius laisvinančios bacilos pirmiausiai veisiasi pastaruosiuose. To mes visai nenorime, užtenka tiesiog skaniai pavalgyti ir desertui nusipirkti spragėsių iš gatvės pardavėjos.
Vieną dieną dar pabandome nuvykti iki sienos ir prasitęsti antspaudą pase be sienos kirtimo formalumų. Deja, Bolivijos pasieniečiai tokie korumpuoti, kad kyšių prašo be menkiausių sąžinės priekaištų. „Jei per vieną dieną nuvyktumėte į Peru ir grįžtumėte, jie reikalautų po keturiasdešimt JAV dolerių iš kiekvieno, o mes įplieksim naują anstpaudą vos už dvidešimt. Suprantat?“, - aiškina įžūlus akiniuotis, o greta linksi policininkas su dolerio ženkliukais akyse. Pasprinkit, mes turim laiko. Rytoj vykstam į Peru.
Viena diena svetur
Galiausiai išsirengiame į dienos nuotykį gretimoje valstybėje. Smagu pasikartoti prieš pusmetį išmoktas Peru pamokas, be to, pamatysime tą šalies kraštą, kuriame nesame lankęsi. Nusiperkame bilietą iki artimiausio didelio Peru miesto Puno, tačiau kirtę sieną paprašome vairuotojo, kad išleistų mus pakeliui, nedideliame Titikakos kaimelyje July.
Neturime čia jokių planų, tiesiog reikia kažkur praleisti vieną naktį. Tiesa, rami viešnagė greitai įgauna nuotykio skonį, nes Žydrė kažkur pragano savo išsikeistas soles, bankomatų nėra, o vienintelis veikiantis bankas keičia tik JAV dolerius, kurių mes neturime. Liekame visai dienai tik su Valdo nugriebtais pinigėliais, jų nėra daug – po penkiolika litų žmogui. Palapinė liko Bolivijoje, tad tenka susirasti pigiausią viešbutėlį, kur nėra vandens, bet savininkė indėnė parūpina mums kambarį su dvigule lova už 14 litų. Paskui pagalvoja ir dar atneša oranžinį tušinuką – pridėtinė vertė. Savo ruožtu, padovanojame jai lietuvišką atvirutę, o likusius pinigus paskirstome taip, kad lieka ir sočiai vakarienei, ir internetui, ir rytojaus kelionei. Pasitvirtina taisyklė: įmanoma keliauti tikrai pigiai, tiesiog turi daugiau ieškoti.
Kitą dieną pasikartojame dar vieną Peru pamoką: jei nevažiuoji ilgų distancijų autobusais, kelionė truks kankinamai ilgai. Štai, July kaimelis yra visai greta Copacabanos, tačiau vykdami iki jos spėjame dukart pakeisti transporto priemonę ir dar turime porą kilometrų kulniuoti pėsčiomis. Nėra taip blogai, nes aplinka labai graži.
Titikakos apylinkėse dabar prasidėjo žiema, tai reiškia, kad oras kiek atvėso, tačiau beveik nelyja. Dienos saulė puikiai išdžiovina šieną, prie žemės linksta javai, o vandens pradeda trūkti, todėl skalbinius šeimos nešasi prie ežero ir skalauja rūbus pirmoje pasitaikiusioje baloje.
Parėję iki sienos įveikiame procedūras ir papuošiame savo pasus dar dviem antspaudais. Sutaupėme nekažin ką, tačiau širdyse esame laimingi – nereikėjo duoti kyšio kiaulėms pasieniečiams. Iš esmės galėjome apskritai nebegrįžti į Boliviją, tačiau dabar prasideda etapas, kai turime dar mėnesį laiko ir nebenorime pamatyti nieko naujo, todėl nusprendėme tiesiog leisti laiką ten, kur mums patinka. O Copacabana yra grieko vertas miestelis.
Trumpa Valdo kelionė per kopas
Dar pora dienų svetingoje Copacabanoje, šįkart – visai kitokios kokybės viešbutyje. Esame ketvirtame aukšte, turime tris didelius langus kambaryje ir vieną – tualete (žiūrėkit, sysioju!). Kokybė puiki, todėl mielai rekomenduojame: „Hostal Colonial“. Per savo Bonifacijaus atostogas aplankome Copacabanos bažnyčią su svarbiausiu jos akcentu – trimis kryžiais.
Greta bažnyčios stebime, kaip indėnai šventina naują mašinytę. Čia rimtas reikalas – mašinas turi pašventinti klebonėlis, nes važinėjant tokiais keliais be Dievo pagalbos neapsieisi.
Paskutinę dieną pasiskirstome dykaduoniavimo darbus: Žydrė sėda užbaigti pastarojo „Verslo klasės“ teksto, o Valdas pasigriebia abu fotoaparatus ir nusprendžia pasižvalgyti nuo greta miesto esančio kalno. Tai tikrai nėra lengva užduotis, nes lipti į kalną keturių kilometrų aukštyje yra kvapą atimantis užsiėmimas. Tik tada, kai senukai su lazdelėmis pradeda tave lenkti, supranti, kad dūsauti užtenka - reikia eiti į priekį.
Ant kalno viršaus laukia kažkas panašaus į kryžiaus kelių „stancijas“...
...ir pasakiška Titikakos ežero panorama su pirmyn – atgal zujančiais laivukais, po vandeniu neriančiais pusiasaliais ir dangų dažančia saule.
Nulipus žemyn apetitas nedingsta, todėl Valdas sėda į autobusą, vežantį link La Pazo. Atvykdami čia pakeliui matėme pasakiškų vaizdų, tačiau nespėjome jų įamžinti, todėl dabar galima pavažiuoti keliasdešimt kilometrų ir stebėti, kaip greta kelio gyvena vietinės gentys.
Galiausiai Valdas paprašo vairuotojų, kad šie sustotų niekeno žemėje. Jie nepatikliai kilnoja antakius, tačiau bakstelėjus į fotoaparatą ir parodžius į už lango esančius vaizdus, supranta. „Užsienietis nori fotografuoti mūsų Boliviją“, - pasako konduktorius vairuotojui ir šis spiria į stabdį. Atsiskaitome, atsisveikiname. Autobusas sustojo negyvenamoje salos vietoje, nuo kurios matosi puikus Titikakos ežero ir tolumoje stūksančių Cordillera Real kalnų grandinės derinys. Žmonės, kurie aiškina, kad Titikakos ežeras daug gražesnis iš Bolivijos pusės, tikrai nemeluoja.
Kelio spalvas dar paįvairina sutiktas senjoras, nuo gretimos kalvos „Hello, dinero!“ šaukiantys aviganiai vaikai, pro šalį maunantys, bet nesustojantys autobusėliai ir besileidžianti saulė.
Pasivaikščiojus ir pabendravus su nežinia iš kur vis išlendančiais indėnais, galiausiai pavyksta susistabdyti automobilį, kuris už gerą kainą nuveža iki Copacabanos (pamirškit autostopą). Dabar jau atlikome viską, ko norėjome. Ramiai atšvenčiame Valdo gimtadienį, susikrauname kuprines ir iš kūdikį krūtimi maitinančios motinos nusiperkame bilietą iki Puno.
Bolivija baigėsi, priartėjo prie pabaigos ir mūsų odisėja. Dar liko trys nerūpestingos savaitės pamėgtose Peru vietelėse: inkų sostinėje Cusco bei žvejų kaimelyje Huanchaco greta Ramiojo vandenyno. Visa tai tilps į artimiausią tekstą, o paskui – keturi lėktuvai ir jau primiršta lietuviška žemė po kojomis. Netrukus.
