Bolivija: cukraus miestas ir sidabro kalnas
Raudona, geltona, žalia. Bolivijos vėliavos spalvos vieniems primins šviesoforą, o kitiems bus velniškai panašios į lietuvišką trispalvę. Mes irgi pirmiausiai prisiminėme Lietuvą, bet netrukus supratome, kad visi panašumai ties vėliava ir baigiasi. Bolivija visiškai skiriasi nuo mūsų gimtinės. Tiesą pasakius, ji skiriasi nuo bet kurios matytos pasaulio šalies. Bolivija yra unikali.
Čia jau esame vieną kartą buvę, todėl numanome, ko tikėtis: hyper mažų kainų, indėniškos netvarkos, vidutiniško maisto, gyvenimo kelių kilometrų aukštyje ir dangiškų peizažų. Kaip visada tokiais atvejais atsitinka, po mėnesio viešnagės nuo lentos nutriname pirminius stereotipus ir užrašome daug naujos informacijos.
Kai kas pasiteisino, tačiau daug kas pasirodė visiškai kitaip. Supratome, kad vargingiausia Pietų Amerikos šalis turi miestų su puikia architektūra, jos teritorijoje yra įspūdingų aukštumų, tačiau greta jų veši nepraeinamos džiunglės su gausia gyvūnija, maistas nėra toks blogas, kaip atrodė iš pradžių, o kainos nėra jau tokios beprotiškai mažos. Keliaudamas po Boliviją gali taupyti, tačiau norintys elementaraus komforto už patogumus mokės beveik tiek pat, kiek mokėtų kaimyninėje Peru. Vis dėlto, Europos vaikams tai yra labai pigu, nepadoriai spalvinga ir gražu.
Baltasis cukraus miestas
Atvykę iš Paragvajaus gal dvylika valandų skrodžiame dulkėtą Bolivijos peizažą, pro autobuso langus matydami nesibaigiančius krūmynus ir gelsvą kelio gruntą. Autobusas pakankamai patogus, jame galima nusnausti, tačiau greitai nusibosta ir šis užsiėmimas. Džiaugiamės galiausiai privažiavę pirmą rimtesnį miestą – Santa Cruzą. Tai vienas didžiausių ir labiausiai išsivysčiusių Bolivijos metropolių, kurio gyventojai drąsiai kalba apie savo a la žemaitišką nepriklausomybę ir pristato save, kaip antrą vargingos indėniškos šalies polių: išsilavinusį, tvarkingą ir gana pasiturintį.
Santa Cruze gausu prabangių viešbučių su baseinais, kurių kainos europiečiams vis dar keltų šypseną (20 JAV dolerių už dvivietį kambarį), tačiau mums nekelia – Atvykę iš Argentinos čia tikimės pigumo. Galiausiai gauname paprastutį kambarį su spyruoklinėmis lovomis už keliolika litų ir kitą dieną išsamiau apžiūrime miestą. Tikrai gražus, su erdviomis aikštėmis, tvarkingais miestiečiais metisais, pigių rūbų parduotuvėmis, „Entel“ interneto kavinėmis, studijuojančio jaunimo būriais... Kitaip tariant, miestas, kuriame galima gyventi, mokytis ir dirbti. Vis dėlto, pritrūksta kažkokios dvasios, kuri mus čia sulaikytų ilgesniam laikui, todėl kiek atsigavę po Paragvajaus, sėdame į naktinį autobusą ir kitą rytą jau nubundame viename rimčiausių bolivietiškų turizmo centrų – Sukrėje.
Vietiniams gyventojams Mariscalis Sucre yra vienas žymiausių Pietų Amerikos nepriklausomybės kovotojų, o mums jo pavardė labai primena cukrų. Tai ypač pajuntame kovotojo garbei pavadintoje konstitucinėje Bolivijos sostinėje, kuri neabejotinai yra vienas balčiausių miestų visame žemyne.
Taip, boliviečiai kiek susidvejinę. Konstitucijoje nurodyta, kad tikroji šalies sostinė yra Sukrė, tačiau La Pazas yra susigriebęs tiek valdžios institucijų ir kitų svarbių įstaigų, kad jau seniai tapo faktine šalies sostine. Vis dėlto, sukriečiai žino savo vertę, vaikšto aukštai užrietę galvas ir reikalus tvarko pagal sostinei priklausančius normatyvus. Vėl susiduriame su gana aukštomis maisto, nakvynės ir transporto kainomis, bet kai pavyksta dvigubai nuderėti oficialią vieno viešbučio kainą ir pigiai apsigyventi kambaryje su atskiru svečių kambariu, šaldytuvu, kitais civilizacijos laimėjimais ir geru vaizdu pro langą, atsipalaiduojame ir susitaikome su likimu.
Gyventi Sukrėje gera. Taip gera, kad net nepajuntame, kaip prabėga penkios dienos. Ilgai miegame, lėtai vaikštome baltomis gatvėmis (pustrečio kilometro aukštyje greitai vaikščioti nepatartina), apžiūrinėjame baltas bažnyčias ir nuolat jaučiamės, tarsi būtume patekę į patį šventės epicentrą. Rytais prie mūsų langų marširuoja eisenos ir dunda būgnai, vakarais centrinėje aikštėje būtinai vyksta koks nors koncertas ar šiaip miestelėnų sujudimas. Netrukus sužinome, kad miestas taip ruošiasi savo gimtadieniui, kuris bus po mėnesio. Tiek neišlauksime, tačiau nėra didelio tikslo – čia kiekviena diena kaip didelis festivalis.
Sukrėje spėjam ne tik miestą apžiūrėti, bet ir susirgti. Apsilankymas viename turistiniame restoranėlyje nepraeina be pasėkmių. Abu apsinuodijame maistu, tik Valdui tai baigiasi paprasčiau: viena „išeiginė“ diena ir praleista galimybė aplankyti greta miesto esantį populiarų turgų. Žydrės apsinuodijimas užtrunka, jį pribaigiame apsilankę ligoninėje ir gavę receptuką antibiotikams (tam, kad gautų receptą, Žydrei tenka ne tik pasipasakoti savo "ligos istoriją", bet ir pasisverti bei pasimatuoti ūgį...).
Skrandžio išbandymai laukia beveik kiekvieno atvykėlio į Boliviją. Čia tikrai galima rasti gero maisto, tačiau tikimybė „užsirauti“ ant skrandžio teroristų išlieka labai didelė. Turime tik vieną patarimą: venkite turistinių vietų, eikite ten, kur matote valgant vietinius. Jeigu ta vieta nėra labai tvarkinga, nieko baisaus, nes Bolivijoje restorano tvarkingumas dažnai yra atvirkščiai proporcingas maisto kokybei.
Kalnas, nužudęs tūkstančius
Kita stotelė po Sukrės – beveik keturių kilometrų aukštyje esantis Potosi, praeityje buvęs vienu didžiausių miestų pasaulyje. Ispanų užkariautojai čia atrado tikrą sidabro gyslą –Turtingąjį kalną (isp. Cerro Rico).
Šešioliktame amžiuje atrasti kalno turtai po kelių šimtmečių pradėjo sekti, kadangi užkariautojai, pasitelkę vergus ir indėnus, nesiliovė nuleidinėti sidarbą iš kalno gyslų. Tūkstančiai kalnakasių žuvo dėl netinkamų darbo sąlygų, per griūtis, netikėtai išsiveržus dujoms ar policijai malšinant sukilimus. Jeigu sidabro kaina būtų matuojama pagal jį kasant išlietą šachtininkų kraują, Potosi sidabras būtų brangiausias pasaulyje.
Nepaisant to, prieš kelis šimtmečius Potosi buvo vienu didžiausių miestų pasaulyje, gyventojų skaičiumi aplenkęs netgi daugelį Europos metropolių. Situacija pasikeitė sidabrui pradėjus sekti. Kurį laiką kasyba dar klestėjo dėl alavo, tačiau pastaruoju metu pasaulinėse rinkose smukus šio metalo paklausai, paskutinieji keli tūkstančiai šachtininkų nukabino nosis. Pakelia jas tik pamatę savo šachtose naują turistų grupę – tam, kad paprašytų iš jų limonado ar kokos lapų.
Atvykstame į Potosi dėl to paties, kaip ir kitos dešimtys turistų – norime palandžioti po Cerro Rico ir pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis ten dirba (tiksliau, dirbdami gyvena) žmonės. Vizitas tikrai nustebina.
Pirmiausiai, tenka susirasti agentūrą, kuri būtų patikima, tačiau nelabai apkrauta – nesinori landžioti siaurais šachtų takeliais su keliomis dešimtimis bendraminčių. Galiausiai randame, sumokame juokingą keliolikos litų mokestį už pusdienio ekskursiją ir kitą rytą sužinome, jog esame vieninteliai grupės nariai. Tai jau gera naujiena, o ją vejasi dar geresnė – prieš vykdami į kalną dar aplankysime šachtininkų turgų, kuriame netgi galima nusipirkti... dinamito!
Dinamitas – jėga, ypač kai šias visa griaunančias lazdeles rankose laikome pirmą kartą gyvenime. Pardavėjas mielai bruka į rankas padegamąjį laidą ir netgi pats pozuoja. Šio senuko verlsas kalnakasiams yra labai svarbus – viena lazdelė dinamito, padalinta į kelias dalis ir teisingai padėta kalno viduje gali gerai bumptelti ir atidengti kokią naują sidabro gyslą. Kitaip tariant, šachtininkams dinamitas yra nemažiau svarbus nei programuotojui kompiuteris ar žurnalistui diktofonas.
O greta dinamito į pirkinių eilę rikiuojasi maišas su kokos lapais, butelis sulčių, mažas beveik gryno alkoholio buteliukas ir cigaretės. Visa tai yra lauktuvės kalnakasiams, kurių šachtoje netrukus lankysimės. Iš esmės niekas net ir neklausia, ar mes tų lauktuvių apskritai norime vežti, neaišku tik kokio kiekio reikia. Gerai, kad draugiškas gidas Vilis tuo pasirūpina ir už kelis litus nuperka lauknešėlį kalno žmonėms iš megzta kepure pasidabinusios bobutės.
Visą lauktuvių reikalą patikime gidui – jis geriau žino, kam ir ką duoti. Šis apsidžiaugia ir priartėjus prie šachtos pradeda dalinti murziniems tautiečiams cigaretes bei kokos lapus. Pastarųjų paragaujame ir mes – ką tik atvykome į keturių kilometrų aukštį iš apačioje esančio Santa Cruzo, galvos šiek tiek svaigsta, tad kokos lapai tampa natūralia priemone, padedančia įveikti aukščio sukeltas problemytes.
Trumpa intrukcija: susitikę draugai vienas kitam perduoda saują kokos lapų, laikydami juos dešinėje rankoje. Kiekvienas lapas į burną keliauja laikomas abiem rankomis, ten apkramtomas ir kišamas po žandu. Kai lapų susikaupia pakankamai, reikia pakramtyti iš kviečių gaminto ir savo skoniu bei struktūra žvyrą primenančio džiūvėsio. Jis padeda išskirti kokos lapuose esančias energetines medžiagas ir suteikia papildomų jėgų bei numalšina alkio jausmą. Šachtininkai sako, jog tokiu būdu jie sukirtę pusryčius gali produktyviai dirbti keliolika valandų – svarbiausia, kad po žandu nuolat būtų kokos lapų rutuliukas.
Svarbiausias asmuo požemiuose - velnias
Galiausiai apsirengiame specialius rūbus ir įeiname į šachtą.
Jausmas keistas: esame keturių kilometrų aukštyje, bet tuo pačiu metu landžiojame po požemius. Kvapo ir taip trūksta, o čia jo yra dar mažiau, todėl greitai pradeda važiuoti stogas ir ima šiek tiek pykinti. Netrukus praeina. Sulig kiekvienu žingsniu mažėja pro tunelio plyšį patenkančios šviesos, todėl pradedame naudoti gido suorganizuotus prožektorius. Einame bėgiais, tačiau periodiškai reikia nuo jų pasitraukti ir prisišlieti prie sienos, bandant praleisti iš priekio atbildantį vagonėlį, kupiną alavo. Galiausiai prieiname pirmąjį išsišakojimą. Siauras tuneliukas mus nuveda į olą, kurios kampe sėdi neaiški žmogysta.
Apšvietę ją savo prožektoriais pamatome, jog tai tikras velnias. Nulipdytas pačių kalnakasių ir labai realistiškas: sėdintis ant suoliuko, su dideliais jaučio ragais, kokos gumuliuku už žando ir galinga erekcija tarp kojų. Šachtoje dirbantys indėnai vadina šį velniūkštį El Tio – Dėdė. Jie tiki, kad viską, kas yra ant žemės, valdo Žemė Motina Pačamama, o štai gelmėse esantys turtai priklauso nelabajam.
Su juo čia elgiamasi labai pagarbiai – statula nuolat apibarstoma kokos lapais, apšlakstoma alkoholiu, velniui į žabtus įspraudžiama smilkstanti cigaretė, o laukę per specialią šventę jam šachtininkai aukoja lamas. Viskas dėl to, kad požemių valdovas būtų geras ir leistų pasiimti indėnams keletą pusbrangių akmenukų iš jo karalijos. Juokingiausia, kad netoli esančioje šachtoje yra ir kryžius su Jėzumi Kristumi. Jam aukojami tie patys dalykai, kartais dosniausieji šachtininkai net alaus skardinę ant altoriaus padeda. Toks štai indėniškas dualizmas.
Į svečius pas poną Pablo
Mes pirmiausiai paaukojame Dėdulei velniui kelis žiupsnius kokos lapų ir kitų gėrybių. Galbūt dėl to netrukus mus aplanko sėkmė – padedame atrasti vienam šachtininkui don Pablo naują sidabro telkinį, tačiau prieš jį sutikdami turime gerokai palandžioti kvapą atimančiais tuneliais. Galiausiai aptinkame apkūnų linksmuolį indėną, dešimties vaikų tėvą, kalantį pleištą į tvirtą akmenį.
Ponas Pablo yra kitoks, nei daugelis požemio darbuotojų. Žmonės, dažniausiai dirbantys vienatvėje, yra labai nekalbūs ir į bet kokius klausimus atsako linktelėjimu ar keliais šykščiais žodžiais. Pablo šioje celėje irgi dirba vienas, tačiau tai jam netrukdo su mumis pasidalinti požemio istorijomis. Jis netgi prisipažįsta vieną kartą matęs patį Dėdulę – El Tio.
„Tunelio tolumoje išvydau šachtininką, visą apsikabinėjusį prožektoriais. Jis greitai artėjo prie manęs, tačiau likus keliems metrams išnyko. Vos spėjau įsižiūrėti į veidą – tai buvo senukas, su šalmu ir šachtininko apranga, tačiau tikrai tai nebuvo nė vienas iš mūsų. Jau kitą dieną visus šachtos kampus aplaistėme alkoholiu ir netrukus atradome riebią sidabro gyslą“, - dalijasi įspūdžiais Pablo. O štai tada Žydrė paklausia, kaip atpažinti tą sidabro gyslą. Pablo pavarto kelis alavo gabalus, tada pačiupinėja greta esančią akmens sieną ir... pats akimirkai suakmenėja. „Štai čia... yra sidabras... Tikras sidabras...“
Pašvietę prožektoriais ir mes matome pilką dėmę sienoje. Pasirodo, Žydrės smalsumą norėjęs patenkinti Pablo netyčia aptiko tokį sidabro telkinį, kad jį iškrapščius lauk šachtininko alga padidės bent dvigubai. Apsidžiaugęs tuo, kad mes jam atnešėm tokią sėkmę (atrodė, kad Pablo tikrai tuo tiki), šachtininkas padovanoja mums gabalą rasto sidabro.
Tačiau nepaisant padidėsiančių pajamų, Pablo alga išliks juokingai maža – vos keli šimtai litų per mėnesį. Taip jau yra, kad Pablo dirba kooperatyvui, todėl turi mokėti beprotiškus mokesčius, samdyti žmones, kurie išvežtų laukan jo iškastus metalus, pirkti nepigų dinamitą, netgi pirkti aukojimui skirtas lamas... Sidabras, už kurį vakariečiai vėliau mielai mokės šimtus litų, Pablo atneša tik kelis JAV dolerius ir nuolat kelia riziką jo gyvybei. Dėl griūčių, dujų išsiveržimo ir kitų negandų šachtininkų mirtys yra šio kalno kasdienybė.
Kalnų šaltį pakeisime džiunglių drėgme
Landžiojame po Turtingojo kalno požemius gal dvi valandas ir tikrai džiaugiamės, galiausiia pamatę šviesą vieno tunelio gale. Įdomi ekskursija baigiasi... Išlindę laukan dar turime šiek tiek daiktų, likusių nuo apsipirkimo šachtininkų turguje. Gidas Vilis tuo pasirūpina, likusius kokos lapus ir cigaretes nunešdamas kooperatyvo vadovybei. Nepriekaištaujame, juk čia tikriausiai taip priimta – darbdavys, susigrobiantis iš gilumoje vargstančių šachtininkų didžiąją dalį pelno, išlieka ypač gerbiamas.
Mes negalime patikėti ir tais, ir kitais. Netgi mintyse suskaičiavus visus darbdavių pelnus ir artojams liekančias ašaras, lieka gana nedideli skaičiai. Ne veltui Bolivija yra vadinama vargšu, miegančiu aukso lovoje – jie paprasčiausiai patys nesupranta, kokius turtus turi. Na, ne visi. Tie, kurie supranta, Bolivijoje gyvena labai gerai, tačiau didžioji dalis mūsų gatvėse sutiktų žmonių mėnesį ištempia su tokiais ištekliais, kurių mums užtektų vos kelioms dienoms. Stipriai taupant.
Bolivijos indėnai mums sukelia vis daugiau minčių. Atrodo, kad netrukus jie nusipelnys atskiro pasakojimo, todėl trumpam palikime socialinį šalies gyvenimą ir grižkime prie mūsų kelionės. Pabaigę ekskursiją patys susprogdiname mažą dinamito gabaliuką (buuuum!)…
…tada noširdžiai atsisveikiname su Viliu ir jo šeima, ką tik pasipildžiusia nauju mažyliu ir grįžtame į savo gana vykusį viešbutuką ir trumpam įstringame dailiame Potosi senamiestyje.
Mėgaujamės gaivia miesto architektūra ir indėnų nuspalvintais parkais porą dienų, tačiau galiausiai mus nugali aukštis ir žiemiška vėsa. Norime judėti žemyn, į Bolivijos džiungles. Norime pamatyti Amazonės regioną ne iš keleivinio laivo, o iš mažos valtelės, vingiuojančios tarp krokodilų ir delfinų. Džiugu, jog netrukus šie mūsų norai išsipildys.
