Paragvajus: paskutinė nuspalvinta dėmė Pietų Amerikos žemėlapyje
Turistų čia mažai. Galima juos suprasti: Paragvajus tarp įspūdingiausių turistinių objektų yra įrašęs hidroelektrinę (tvirtina, kad ji didžiausia pasaulyje) bei džiungles, į kurias net nelabai aišku, kaip patekti svetimšaliams. Dar yra keli jėzuitų misijų griuvėsiai ir... Kas dar? Savaitę blaškėmės po šalį, bandydami atrasti tą praleistą grandį, tačiau jos taip ir nesuradome. Tad leiskite mums pabūti subjektyviems ir pasakyti – Paragvajus yra keista šalis.
Paragvajaus tyrinėjimai prasideda dar Argentinoje, kai Posadas miesto gatvėje pamatome autobusą su užrašu „Encarnation“. Taip pavadintas greta esantis Paragvajaus pasienio miestas. Sėdę į autobusą gana lengvai kertame sieną ir pase įsigyjame naują antspaudą gražuolį – paskutinė detalė Pietų Amerikos žemyne įklijuota į savo vietą. Paragvajus buvo tai, ko mums trūko, tad dabar nebetrūksta nieko.
Pirmieji metrai naujoje žemėje primena, kad Argentina, Čilė ir Urugvajus mus išlepino. Jau buvome pamiršę apie purvą, miestus – turgus, prie tavęs nuolat lendančius prekeivius ir ore tvyrantį nepasitikėjimo jausmą. Štai, prieina apkūnus metisas su lapelių šūsnimi ir kažką pakeverzojęs atkiša tau bilietą. Nežinai, galioja jis ar ne, bet kito pasirinkimo tiesiog nėra. Vėliau pasirodo, kad galioja, todėl nieko nelaukdami iš Enkarnation pajudame į Ciudad del Este, pakeliui numatę vieną stotelę ties žymiais jėzuitų misijos griuvėsiais.
Beveik nežinomas UNESCO paveldas
Mūsų autobusas yra erzinimo viršūnė: važiuoja vidutiniu 15 km/h greičiu ir kas penkias minutes sustoja pakelėje. Laiką matavome – lygiai kas penkias minutes! Galbūt taip yra dėl to, kad kelias aktyviai tvarkomas, tačiau netrukus suprantame ir kitą priežastį. Paragvajuje autobusai sustoja kiekvienam ranką pakelusiam praeiviui. Pastarieji tai žino, todėl net nesistengia eiti į stotelę, jie tiesiog nuolat stabdo autobusą, braunasi į vidų ir nežmoniškai prailgina ir taip netrumpą kelionę. Todėl džiaugiamės, kad nereikės tokiu tempu vykti iki pat Ciudad del Este – keturių valandų kelias tikriausiai taptų keturiolikos valandų katorga. Išlipame pakeliui, prie vienos geriausiai išsilaikiusių jėzuitų misijų.
Sumanieji jėzuitai Pietų Amerikoje pasidarbavo iš peties, steigdami savo gyvenvietes – misijas, viliodami į jas indėnus, atversdami juos į reikiamą tikėjimą ir taškydami civilizaciją po laukinius kraštus. Deja, praėjus keliems šimtmečiams iš jų misijų liko labai nedaug. Kai kurios restauruotos, o štai mūsų pasirinktoji netgi yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus. Sakoma, kad tai mažiausiai lankomas UNESCO objektas pasaulyje. Tai gali būti tiesa.
Pirmiausiai net nepavyksta susimokėti už įėjimą: keisdamiesi valiutą pasienyje gavome per didelio nominalo banknotus (šimtas tūkstančių guaranių), jų „neperlaužia“ praktiškai nė viena įstaiga. Galiausiai susimokame už įėjimą likusiais argentinietiškais pesais ir einame apžiūrėti griuvėsių. Užtrunkame mažiau, nei valandą ir per tą laiką pamatome keletą sienų, kolonų, bokštą bei bažnyčios griuvėsius. Kaip ir gana.
Grįžus prie pagrindinio kelio vietinių vaikų padedami susistabdome kitą autobusą, kiek greitesnį. Po kelių valandų jis jau pradeda landžoti po nykaus miesto gatves, kol galiausiai sustoja terminale. Atvykome į Ciudad del Este – Rytinį miestą – garsėjantį kaip Pietų Amerikos korupcijos ir juodosios rinkos centrą. Čia nesaugu ir ne itin įdomu, nebent esi brazilas ir atvažiavai į Paragvajų apsipirkti. Brazilai čia traukia iš šalia esančio pasienio ir perka viską, pradedant guminėmis šlepetėmis, baigiant magnetofonais ar šaldytuvais. Mūsų draugai airiai, su kuriais daugiau nei mėnesį keliavome po Patagoniją, buvo mums prasitarę, kad bandys nusipirkti šiame mieste plačiakampį objektyvą. Nužvelgę miesto-turgaus gatves, pagalvojome, kad gal tai ir nėra pati geriausia mintis – Gariūnai palyginti su Ciudad del Este atrodytų beveik kaip „Elektromarkt“ ar kita padori prekybos šventovė. Čia gi turėtum kaltinti pats save nusipirkęs puikų neveikiantį „Niron“ arba „Canot“.
Mes ne brazilai, todėl tikimės tik vieno – gauti ramią nakvynę greta stoties esančiame viešbutyje, išsigryninti daugiau guaranių ir aplankę kaimynystėje esančius Iguazu krioklius judėti toliau. Nakvynę randame, o štai pinigų gryninimas tampa nelengva užduotimi. Viešbučio darbuotojas nurodo vieną kryptį, ten nieko neradę paklausiame pakeliui pasitaikiusių vaikinų su neaiškiomis uniformomis. Šie puola mus lydėti ir tas dėmesys po kurio laiko tampa visai nemalonus. Praeiname kažkokį bomžų kvartalą, pamatome degalinę, sprunkame vidun ir palaukę, kol mūsų „geradariai“ dings iš kadro, galiausiai surandame bankomatą, buvusį priešingoje pusėje, nei mus lydėjo uniformuoti draugeliai. Po to norisi tik kuo greičiau bėgti į viešbutį.
Aplankę Iguazu krioklius suprantame ir dar vieną Paragvajaus „stiprybę“ – vietiniams tiesiog nusispjaut ant sienos kirtimo procedūrų. Tai savotiška žemyno „juodoji skylė“, kur pats turi rūpintis ir vargti, kad kirsdamas sieną nepažeistum jokių taisyklių ir kitų šalių muitininkai už tai nenuluptų riebių baudų. Paskutiniame tekste minėjome, kaip nepavyko gauti išvykimo antspaudų, pervažiavus į Braziliją. Mums pasisekė, nes turėjome grįžti atgal į Paragvajų, o štai kartu važiavusios vokietės turėjo Brazilijoje sėsti į brangų taksi ir lėkti atgal prie sienos, kad gautų tą prakeiktą antspaudą.
Sekmadieniais neveikianti sostinė
Po apsilankymo Iguazu, parlėkėme atgal į Ciudad del Este ir dar tą pačią dieną susiradome autobusą, vykstantį sostinėn. Asuncione tikėjomės pailsėti po nesibaigiančio trankymosi ir galų gale pažinti tikrąjį Paragvajų. Deja, likimas galvojo kitaip. Šeštadienio vakare atvykę į stotį dar mąstėme apie viešąjį transportą, bet pamačius tamsias sostinės gatves ir jomis besišlaistančius keistus tipažus, akys nukrypo į taksi. Šis mus pavežė iki viešbučio, garantuotai nulupo komisinį iš administratoriaus, už tai tikriausiai mokėjome didesnę kainą, tačiau nebeturėjome jėgų nei aiškintis, nei ieškoti kažko kito.
Sekmadienis krikščioniškuose kraštuose visada yra šventa diena, o štai Paragvajaus sostinėje – ypač šventa. Nedirba iš esmės niekas, todėl ryte išėję į gatves jaučiamės labai vieniši. Kur ne kur šlaistosi jaunatviškai patinę laikraščių pardavėjai, glėbyje spaudžiantys trijų litrų karšto vandens termosus matei. Dar netoliese šmirinėja keletas neaiškių tipelių, o centrinėje aikštėje suręstose pašiūrėse gyvena, valgo, žaidžia ir čia pat tuštinasi benamių šeimos.
Kitą viešnagės sostinėje dieną pavyko pakeisti gyvenamąją vietą. Ieškodami normalaus viešbučio aplankėme tokių pelėsinių kampelių (beje, rekomenduojamų „Lonely Planet“), kad net sloguojančios nosys atsisakė uostyti subrandintus sienų aromatus. Ir tada netikėtai aptikome gana prabangiai atrodantį viešbutį, kurio kainos pasirodė visai įkandamos. Čia praleidę dar vieną naktį surezgėme tik vieną planą – vos atsikėlę mauti kuo toliau.
Naujoji Vokietija niekeno žemėje
Dėl savo kiaurų sienų Paragvajus jau seniai yra pelnęs palankios imigrantams šalies įvaizdį. Po abiejų pasaulinių karų čia plūstelėjo ypač daug vokiečių. Atvykdami jau žinojome, kad Pargavajuje yra miestų, kur vokiškai kalbama dažniau, nei ispaniškai. Šios žinios mus paviliojo ir pakeliui į Boliviją nusprendėme sustoti Filadelfijos miestelyje, vienoje iš vokiškųjų šalies kolonijų. Iš Asunciono į Filadelfiją atvykome gana vėlai, tad nieko nelaukę pasinaudojome bendrakeleivių rekomendacijomis ir apsistojome „Delfinų“ svečių namuose. Tvankus belangis kambarys buvo gana pigus, o viešbučio restoranėlyje dar pavyko gauti du milanesa vadinamus mėsos gabalus vakarienei, tad labai nesispyriojome. Tą patį vakarą dar nusprendėme apžiūrėti miestelį – gatvės žiauriai plačios, kvartalai dideli (skirti ne pėstiesiems, o motociklininkams ir automobilistams), be to, viskas užsidarę. Žadėto vokiškumo radome tik kelio ženkluose.
Kitą dieną Filadelfijos vaizdas pasikeitė. Turėjome visą dieną laukti autobuso į kitą kelionės punktą Mariskalį, todėl miesto centrą apžiūrėjome gana nuodugniai. Keisčiausia buvo vidury Pietų Amerikos, niekeno žemėje, pasijusti, tarytum būtum Europos kaime. Motoroleriais ir dviračiais važinėjantys šviesiaplaukiai vokiečiai, gigantiškas prekybos centras, kurio darbuotojai tau mielai gražia vokiečių kalba pasiūlo „Tasche“, bet ispaniškai beveik nemoka. Spalvas sujaukia tik kažką parduodanti indėnė, kuri priėjusi prie mūsų apgailestauja, kad negali pasikalbėti, nes nėjo į mokyklą, todėl nekerta nei vokiškai, nei angliškai, ispaniškai tik kelis žodžius, o visa kita tik guarani.
Vokiečių menonitų bendruomenės yra gausiai įsikūrusios šiose aplylinkėse. Daugelis jų atvažiavo po pirmojo pasaulinio karo ir pradėjo Paragvajuje gyventi konservatyvų bei tradicinį žemdirbių gyvenimą. Iki šiol kalba vokiškai (nors jų vartojamos tarmės gerokai skiriasi nuo tikrosios vokiečių kalbos), vyrai dėvi kombinezonus ir šiaudines skrybėles ar tiesiog beisbolo kepuraites, moterys – sukneles, siekiančias kiek žemiau kelių su rauktomis rankovėmis ir dailias skrybėlaites. Taip pat rengiami net maži vaikai. Vienodos šukuosenos, rūbai ir netgi veidai. Juos pamatę, nenoromis pradėjome galvoti apie visokius kvailus siaubo filmus a la „Kukurūzų vaikai“, tačiau pabendravę kiek ilgiau nuomonę pakeitėme. Tai uždari, tačiau malonūs ir norintys bendrauti žmonės.
Vokiečiai šiuose kraštuose žemdirbiauja, todėl plačiomis dulkėtomis gatvėmis dažnai nugirgžda traktoriai, o aplink gausu visokias žemės ūkio prekes parduodančių įstaigų. Vidury dienos visas triukšmas nurimsta įsigalėjus siestai, tačiau po kelių valandų sugaudžia miegalius budinančios sirenos. Metas dirbti, o kol visi dirba, niekas nevalgo, todėl bergždžiai stengiamės rasti miestelyje kokią atidarytą maisto vietą ir turime sėsti į autobusą tuščiais skrandžiais. Šiek tiek nerimaujame, nes visiškai neaišku, kaip mūsų kelionė klostysis toliau.
Dviejų parų kelionė
Visą dieną pralaukę, vakare galiausiai įsėdame į autobusą ir duobėtais žvyrkeliais pajudame link Mariscal miesto. Dar jo neprivažiavus turime išlipti, nes greta šio miestelio yra įsikūrusi muitinė, tikrinanti automobilius ir dedanti turistams į pasus išvykimo – atvykimo antspaudus. Negausi tokio – vėliau turėsi rimtų problemų, tačiau kaip tą antspaudą gauti?
Išlipę prie muitinės, kulniuojame link pirmojo pastato su šviesomis languose. Čia sutinkame žmogų, kuris liepia eiti iki kito pastato greta – Migracijos skyrius ten. Deja, čia sutiktas apsiblausęs kareivis pareiškia, kad migracija pradės dirbti po šešių valandų – antrą nakties.
- Tada atvažiuoja autobusas iš Asunciono. Palaukit ir visiems kartu suantspauduosim.
- O jeigu mes nenorime tiek laiko laukti?
- Kur jūs dingsit? Turėsit tuo pačiu autobusu vykti į Boliviją. Palaukit iki antros. Jeigu norit, galit pasėdėti prie namo, čia yra kelios kėdės.
Apžiūrime suklypusias kėdes, pabandome jose pasėdėti, tačiau kai pradeda pulti pusės piršto dydžio uodai, apsisprendžiame ir išskleidžiame savo palapinę. Štai tokiais atvejais galima atsiimti visus padūsavimus, kad ji yra gana sunki ir nelabai naudinga – atėjus sunkiai minutei yra labai svarbu turėti namus tiesiog ant savo nugaros. Laimingi sulendame į mėlynąją ir kelias valandas nusnaudžiame, kol lauke pasigirsta sunkus variklio burzdesys. Autobusas atvyko.
Kartu su apsimiegojusiais autobuso keleiviais vėl stojame prie Migracijos biuro. Stipriais smūgiais į duris pavyksta išbudinti pareigūnus, netrukus jie pradeda kviesti keleivius į savo štabą ir kiekvienam į pasą įpaišo po naują apvalų antspaudą. Iki Paragvajaus sienos dar liko kelios valandos kelio, tačiau mes jau esame laimingi – oficialiai jau išvykome iš šios šalies. Galbūt kažko nesupratome, galbūt pritrūko laiko, kad pajustume kažkokį slaptą šios šalies gerumą, tačiau kai kitą rytą prieš akis pamatėme Bolivijos pasieniečius, džiaugėmės dėl dviejų dalykų: a) kad aplankėme paskutinę likusią šalį Pietų Amerikoje; b) kad galų gale iš jos sugebėjome išvykti.
Iki pirmojo rimtesnio Bolivjos miesto Santa Cruzo dar laukė beveik dvylika valandų kelio neasfaltuotais keliais, tačiau širdys jau džiaugėsi. Žinojome, kad čia prasideda paskutiniai šios mūsų kelionės nuotykiai. Boliviją jau buvome aplankę, tačiau pamatėme tik gražų kraštelį, o dabar norėjosi atsikąsti kur kas daugiau. Ir atsikandome: praleidome čia mėnesį, pamatėme daugiau, nei tikėjomės ir iš Bolivjos išvykome tikrai patenkinti, tačiau apie tai – artimiausiuose pasakojimuose.
