Argentina: Velykos Buenos Airėse

Metus išbuvę kelionėje, mes jau žinojome, ką Pietų Amerikoje reiškia Velykos ir kaip nesmagu per velykinę savaitę įstrigti neitin malonioje vietoje. Tad šį kartą suplanavome šiai šventei „nusėsti“ Buenos Airėse – mieste, kurį daugelis kelionių gidų apibūdina kaip šarmingą ir gražų metropolį.

Mums pasisekė, kad atvykome į Buenos Aires dar likus kelioms dienoms iki švenčių pradžios. Beliko tik užjausti tuos klajoklius, kuriems teko ieškoti nakvynės Buenos Airėse prieš pat Velykas. Net ir turėdami kelių dienų atsargą, centre įsikūrusiuose viešbučiuose (jeigu tik jie yra paminėti kelionių gide, turizmo informacijos centro rekomenduojamų viešbučių sąraše arba jų adresą galima rasti kur nors internete) dažniausiai išgirsdavome neigiamą atsakymą – visi kambariai savaitei į priekį jau rezervuoti.

Išnaršę centrą ir turistų mėgiamą Palermo rajoną, jame radome jaukų ir gana nebrangų viešbutuką niekuo neišsiskiriančiame name – iš išorės net neįtartum, kad už to pastato sienų verda viešbučio gyvenimas. Mums tai buvo malonus atradimas dar ir dėl to, kad pirmą kartą per visą kelionę Argentinoje galėjome vieni lepintis privačia vonia – iki tol nakvynės kainos šioje šalyje mus versdavo rinktis kambarius be vonios, o kartais net ir bendrabučio tipo kambarius ar palapinę.

Turėdami beveik savaitę „atostogų nuo atostogų“ pasinėrėme į tinginiavimo malonumus. Ryte – pasivaikščiojimas iki šalia įsikūrusios bandelių parduotuvės, tuomet pusryčiai lovoje ir knygos skaitymas bei siesta. Po pietų – pasivaikščiojimas po miestą ir vėlyva vakarienė, kuriai būtinai gausi ką nors skanaus. Juk čia Argentina, tie žmonės tiesog nemoka pagaminti prasto maisto!

Atostogos nuo atostogų

Kažkada Buenos Airės tikriausiai buvo itin šarmingas miestas, iš kurio nesinorėdavo išvykti – toks, apie kokį vis dar teberašo kelionių gidai. Vaikščiodamas po nuo centro šiek tiek nutolusius rajonus, vis dar gali pajusti šią dvasią – ten, kur žmonės gyvena paprastus savo gyvenimus, vedžioja šunis, triukšmingai vakarieniauja, valgo ledus prisėdę ant gatvės suoliukų, geria matę, važinėja su motoroleriais.

Tačiau centre tos paprasto gyvenimo dvasios jau nebelikę. Čia viskas pernelyg didelių matmenų – bent jau mums, atkeliavusiems iš Europos kaimo. Pastatai tokie dideli, kad apatiniai jų aukštai tikriausiai niekuomet nemato šviesos dėl nuolat krentančio šešėlio nuo gretimo „monstro“. Atstumai tarp norimų pamatyti objektų taip pat dideli, tad net ir naudojantis puikiai sutvarkyto metro paslaugomis, norint apžiūrėti Buenos Aires tenka gerokai „patrekinti“ – bent jau mes pavargdavome labiau nei per kokį žygelį.

Visgi velykinė savaitė Buenos Airėse prabėgo smagiai. Miestas mus lepino prie pavadinimo tinkančiais gerais orais („Buenos aires“ iš isp. kalbos – „Geri orai“), tad kasdien „atidengdavome“ vis naują miesto lopinėlį. Vieną dieną pasivaikščiojome po Kongreso apylinkes.

Kitą stebėjome kaip garbės sargyba nuleidžia vėliavą pagrindinėje miesto aikštėjė Plaza de Mayo.

Trečią klaidžiojome po uosto teritoriją.

Visus vakarus pabaigdavome panašiai – kepsniu netoliese įsikūrusioje kavinėje ir pingvino formos ąsotėliu, kupinu gero, bet pigaus, argentinietiško vyno.

Prabangios mirties kvartalas

Na, o Velykų dienai buvome suplanavę itin aktyvią programą. Ryte išsiruošėme į žymiausias Argentinos kapines – Cementerio de la Recoleta. Šiose kapinėse ilsisi dauguma žymių argentiniečių – šalies prezidentai, laisvės kovų veikėjai ar tokios garsenybės, kaip Evita. Būtų galima perfrazuoti žinomą posakį – „jeigu tavęs nėra čia, vadinasi, tavęs nebuvo“.

Tačiau ne todėl šios kapinės tokios garsios. Mums, lietuviams, kurių šalyje kai kurie veikėjai po mirties ant savo kapo įsivaizduoja skulptūras su motociklais, turėtais šunimis ar automobiliais, argentiniečių užmojai Recoleta kapinėse bent jau šiek tiek turėtų būti suprantami. Tuo tarpu atvykėliams iš kitų kraštų Recoleta kapinės prilygsta Disneilendui ar Las Vegaso pastatų džiunglėms.

Tiesą pasakius, lietuviai su savo motociklais turėtų slėptis. Turtingas argentinietis Recoleta kapinėse būtinai pasirūpins nameliu, kurio viduje po mirties ilsėsis jo karstas, apšviečiamas sienose įrengtų vitražų nudažytų šviesų. Jo pomirtinį namą sergės ant stogo rymantys angelai, o šalia namo stovės mirusiojo atvaizdą įkūnijanti skulptūra – galbūt tai bus vyras su chalatu ir šlepetėmis (gal boksininkas, o gal tiesiog tokį jį visada prisimins žmona)...

...o gal motina, maitinanti kūdikį...

...ar kiti akmeniniai kūriniai. Šis akmens ir mirties miestas, turintis savo gatves ir namus, tūno ramus, kai aplink verda gyvenimai. Pasivaikščiojimas po šį miestą yra keistas užsiėmimas, kurį mėgsta ne tik turistai, bet ir vietiniai gyventojai. Tad velykinį rytą čia buvo daug lankytojų.

Pasaulio meškiukų glėbyje

Išėjome iš Recoleta kapinių kiek keistos nuotaikos, tad nusprendėme ją praskaidrinti San Martin parke, kur tuo metu viešėjo pasaulio meškiukai! Įvairių pasaulio šalių menininkai buvo pakviesti „aprengti“ po vieną meškiuko skulptūrą. O tai, ką visiems pavyko sukurti, buvo eksponuojama atvirose parodose visame pasaulyje. Kaip tik šiuo metu paroda viešėjo Argentinos sostinėje. Reginys itin linksmas, o ir pažintinis. Vaikai liesdavo patikusių meškiukų pilvukus ir klausdavo savo tėvėlių, iš kokios šalies tas ar kitas meškiukas.

Mes, be abejo, pirmiausiai nuskuodėmė prie „savo“ meškiuko – mylimas Lietuvos trispalvės spalvas pamatėme iš toli. Mūsiškis meškius nebuvo kažkuo išskirtinis, tačiau to ir nereikėjo – kol kiti vertėsi per galvą, aplipdydami savo meškius šarvuočiais ar pardarydami juos į Laisvės statulą, mūsiškis tiesiog buvo gražiai lietuviškai trispalvis. Ir netgi su boružėle ant kojytės.

Po to aplankėme kaimynus latvius ir estus, na, ir niekaip negalėjome aplenkti mūsų naujųjų draugų airių. Dar pralinksmino Moldova, nupiešusi ant savo meškiaus Europos žemėlapį, kuriame pažymėta Moldova, o aplink pripaišyta įvairaus nominalo eurų. Suprask, europiečiai esam, ne iš kokios Azijos. Žodžiu, praleidome visą popietę laigydami aplink meškiukus, vėliau dar pasigėrėjome gatvės tango spektakliu...

... ir išsiruošėme velykinės vakarienės. Turime prisipažinti, velykinė vakarienė apsiėjo be margučių, bet, kaip visuomet Argentinoje, buvo skanu. Dar smagiau buvo vakaro pabaigoje netikėtai sutikti mūsų draugų airių porelę. Tad pratęsėme vakarą iki paryčių ir sutarėme kartu plaukti keltu į Urugvajų. Tačiau į Argentiną dar trumpam grįšime pažiūrėti Iguazu krioklių, tad pasakėme jai švelnų “iki”.

Atgal